SAUSIS

Senieji mėnesio pavadinimai - Ragas, Didysis Ragutis, Siekis, Sausinis, Pusčius.

Nuo pat Kalėdų iki vasario ar net kovo pradžios trunka pokalėdinis linksmybių metas, vadinamasis mėsiedas ar mėsėdis. Tuo metu kaime dažniausiai skerstos kiaulės, gausiai valgyta. Buvo įprastos vakaronės: susirinkus vienoje troboje ir dirbant neįmantrius darbus dainuojama, žaidžiama, minamos mįslės. Mėnesio pradžia iki Trijų Karalių, vadinamasis tarpušventis, - tai burtų, ateities spėjimų metas. Trys Karaliai užbaigia kalėdinių arba žiemos saulėgrįžos švenčių ciklą. Vėliau prasideda piršlybų ir vestuvių laikas. Važinėjant piršliais, pravartu pasižiūrėti, kokia Mėnulio fazė. Senoliai sakydavo, kad gero vyro iš jaunaties vedybų nelauk: dūks gyvenime, nenurims. Senagaly sukurta šeima irgi dažnai išyra.

Pagal dabartinį kalendorių Naujieji metai žiemos laikotarpio šventes tarsi suskaldo į dvi dalis: Kalėdos užbaigia senuosius metus, pokalėdiniai šventvakariai užtrunka iki pat Trijų Karalių šventės. Liturginiame Katalikų Bažnyčios kalendoriuje Kalėdomis prasidėjęs laikotarpis tęsiasi iki Kristaus Apsireiškimo dienos. Taigi, tą Naujųjų metų suskaldytą laikotarpį jungia Kristaus gimimo, kūdikystės, vardo suteikimo ir apsireiškimo pagonių pasauliui seka. 

DIEVO MOTINA (sausio 1 d.) - Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmė. Taip pat Naujieji metai; Maldų už taiką diena arba Pasaulinės taikos diena; Valstybės vėliavos diena.
Dievo Gimdytojos teologija
Apie Naujus metus ir laiką - Tomo Vilucko.
Taikos diena

TRYS KARALIAI arba KRISTAUS APSIREIŠKIMAS (sausio 6 d.); Rytų Bažnyčioje - Epifanija (graikų k. – apsireiškimas). Tai – Kristaus apsireiškimo pasauliui šventė. Ji  skirta prisiminti tą Naujajame Testamente aprašytą įvykį, kai iš Rytų šalies į Jeruzalę, stebuklingos žvaigždės vedami, atkeliavę trys išminčiai klausinėjo Erodą, kur yra gimusis žydų karalius, ir pagaliau rado kūdikį su motina Marija, jį pagarbino ir atidavė atneštąsias dovanas - aukso (simbolizuoja galią, turtus, garbę), miros (simbolizuoja gyvenimą, žemiškosios egzistencijos tikrumą) ir smilkalų (simbolizuojami šventumą, dieviškąjį pradą, dvasinę palaimą, išmintį). Liaudies sąmonėje Evangelijos išminčiai astrologai virto karaliais. Legenda sako, kad jų vardai buvę Kasparas, Melchijoras (Merkelis) ir Baltazaras. Užtat yra tradicija šios šventės metu bažnyčioje pašventinta kreida užrašyti ant namų durų ar staktos:  +K+M+B. Kiekvienam karaliui yra skirtas kryželis prieš jo vardą, bylojantis apie išminčiaus šventumą. Seniau po kryželį rašydavo virš kiekvienos raidės, tokiu būdu sujungdami kryžių ir karūną.
Apreiškimo teologija
Epifanija - Augustino Guillerando meditacija
Prakartėlės staigmenos - „nesaldūs“ Karaliai - Juliaus Sasnausko
Kai jie pasibeldžia - apie Karalius linksmai
Liaudiškos „Trijų Karalių“ vaikštynės buvo pokalėdinio laikotarpio sveikintojų - kalėdotojų vaikštynių tąsa. Antra vertus, tai senovinė misterijų, karnavalų, persirengėlių tradicija, susišaukianti jau ir su būsimomis Užgavėnėmis, - kadangi žemdirbių tautose sausio 6-tą dieną baigdavosi Saulėgrįžos šventė, žmonės pradėdavo žadinti (karnavalinių linksmybių pagalba) šalčio sukaustyta žemę.
12-toji diena po Kalėdų (t. y. sausio 6-oji) labai seniai minima ar švenčiama diena, vadinta Atarašais, Krikštais. Tai paskutinė kalėdinio laikotarpio diena. Dar ikikrikščioniškoje Lietuvoje tą dieną namų durys ir kai kurie daiktai būdavo kreida ar anglimi žymimi („krikštijami“ ar „aprašomi“) trimis kryžiukais + + +, o šios dienos išvakarės - sausio 5-oji kai kur dar visai neseniai vadinta Trečiąja Kūčia ar Kūčelėmis. Kadangi viena iš kryželio simbolinių prasmių yra Saulė, saulėgrįža, ugnis, tai galbūt trys kryželiai - Šviesos pergalė prieš Tamsą ar pan. Latviai duris žymėdavo Slogučio kryžiais - penkiakampėmis arba aštuoniakampėmis žvaigždėmis, o šventę vadino Žvaigždžių diena arba Žvaigdždės. Be to, senovės keltai, slavai, baltai ir daugelis kitų tautų iki krikščionybės šią dieną buvo pašventę Triveidei deivei: Mergelei (jaunatis), Motinai (pilnatis) ir senei Mirenei (juodasis mėnuo, lietuvių - tarpijos). Tad trys kryželiai galėję būti ir jos ženklas. Beje, XVI a. liaudyje šie trys kryželiai vadinti krikštais (apie jo prasmes žr. žemiau); jie turėję saugoti nuo visokios blogos įtakos.
Kai žvaigždininkai buvo karaliais - Jono Vaiškūno
Apsireiškimas - astronomiškai, astrologiškai, teologiškai

KRISTAUS KRIKŠTAS (šiemet sausio 9 d. - kilnojama data, švenčiama sekmadienį po sausio 6-osios). Tai grynai krikščioniška šventė, tačiau ir ji kažkokiais giluminiais saitais susijusi su prosenovinėmis baltiškomis datomis - žr. žemiau - Krikštai. 
Evangeliniai krikšto simboliai

LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA (sausio 13 d.) - vienas skaudžiausių, tačiau kartu ir šviesiausių mūsų naujausios istorijos įvykių; 1991 m. nuo sovietinių desantininkų žuvo trylika Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, daugiau kaip 150 buvo sužeisti.
Laisvės kaina - Gintaro Grušo.

ŠVENTOJO APAŠTALO PAULIAUS ATSIVERTIMAS (sausio 25 d.) - tai šventė, liturginiame kalendoriuje skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingam atsivertimui. Jis tapo vienu uoliausių Kristaus mokslo skleidėjų, žinomas apaštalo Pauliaus (Povilo) vardu.
Šventasis Paulius
Mūsų protėvių sakoma, kad sausio 25 d. iš žiemos miego atsibundanti meška (barsukas, ežys) ir apsiverčia ant kito šono. Liaudies tikėjimai aiškiai rodo šį kalendoriaus tašką buvus virsmo į naują būseną tašku. Buvo manoma, kad šią dieną gyvatės (kirmėlės, žalčiai) atgyja ir iš girių šliaužia į namus krikštyti (paragauti) valgių; tuo pat tikslu būdavo pažadinami ir naminiai žalčiai. Užtat kai kur ši diena dar vadinama Kirmėline, Kirmių diena ir Krikštais. Dar kiti senoviniai šventės pavadinimai - Kumeliuko krikštynos ir Pusiaužiemis, Viduržiemis. Krikštai prieškrikščionišku požiūriu laikoma pusiaužiemio švente ir, turint galvoje istorinius ir geografinius kaitaliojimus, ši šventė buvo bandoma tapdinti net su keturiomis bažnytinėmis šventėmis: su šešta sausio, dvidešimt penkta sausio, antra vasario ir su kilnojamu pusgavėniu. Krikštinti visų pirma reiškia „pradėti pirmą kartą ką daryti“ (paragauti, paliesti; surišti 4 pėdus, pradėjus statyti gubą). Abstrakti krikšto, kaip „pradžios“ sąvoka, pritaikyta erdvei, duoda šiai šakniai kitą prasmę - taškas kaip vieta, iš kurios prasideda, išeina dvi ar kelios tiesės (kertė prie stalo, krikštasuolė; krikštkelis - kryžkelė; krikštavonė - kryžma; krikštas - kryžius; ir t. t.). Dar viena krikštinimo reikšmė - pagerinti (gardinti, skaninti). Šitoks krikšto, kaip visa ko pradžios (su „pagerėjimo“ bruožu) prasmės išsiaiškinimas papildo ir Krikštų kaip šventės supratimą: tai nėra vien tik pusiaužiemio, vienų metų pakeitimo kitais, bet drauge - ir ypač - metų pradžios, metų atsivertimo (plg. su Sauliaus atsivertimu į Paulių) į gerąją pusę šventė. Dabar įmanoma suprasti ne tik krikšto („pradėjimo“, „pagardinimo“) sąvokos išplėtimą ir žodžio pritaikymą Kristaus mokymo priėmimui pavadinti, bet ir žodžio krikščionybė, susidariusio iš dviejų šaknų - graikiško xrist- ir lietuviško krikšt- - dviprasmiškumą. Krikščionybė reiškė ne tik „christianizmo“ įvedimą, bet ir „krikščionėjimą“ - naujos eros, bet įsirašančios į natūralią ciklinio laiko sampratą, pradžią. O krikštas, „krikštijimasis“, buvo suprastas ne tik kaip naujo meto pradžia, bet ir jo pagerinimas. Net ir pagrindinis naujos religijos simbolis - kryžius buvo priimtinas ir suprantamas, kaip naujos krypties gyvenime ženklas - krikštas.
Senoviniai Krikštų papročiai

Apie kalendorių