KAI tRYS KARALIAI PASIBELDŽIA
Jei dienos būtų gyvos, sausio 6-oji pelnytai galėtų
didžiuotis tuo, kad savo 24 valandų glėbyje glaudžia šventę,
kurioje kartu su pagoniškomis tradicijomis, burtais,
papročiais puikiai dera krikščioniški motyvai bei istoriniai
kontekstai. Sunku nuspręsti, kur prasideda fantazija, kur
faktai, bet šiandien tą padaryti pasistengs padėti patys
šventės kaltininkai Trys karaliai...
Žurnalistė: Laba diena, Merkeli, Baltazarai, sveikas,
Kasparai. Labai dėkoju, kad sutikote papasakoti mums viską
apie šią šventę. Galbūt pradėkime nuo jūsų prisistatymo.
Merkelis: Laba diena. Pirmiausia norėčiau jus
pataisyti: mes nesame karaliai, mes net ne princai, net
ne...
Kasparas: Net ne karalienės?...
Merkelis: Ačiū, kolega, už pagalbą. Mes esame
išminčiai, o karalių vardą gavome tik viduramžiais. Galbūt
todėl, kad tuo metu turtas buvo karalių simbolis, o mes
atvykome iš pasakiškai turtingų Rytų.
Žurnalistė: Rytų?
Merkelis: Taip, mes esame iš Persijos. Šiuo metu šią
šalį jūs vadinate Iraku.
Kasparas: Aš vienintelis iš mūsų trijulės esu
juodaodis, mano gimtinė - Etiopija, bet jau nuo neatmenamų
laikų keliauju kartu su jais.
Baltazaras: Beje, mes esam astronomai. Būtent dangaus
kūnų stebėjimas ir leido mums sužinoti apie Mesijo gimimą.
Žurnalistė: Nejaugi? Kaip tai įdomu. Gal galėtumėte
papasakoti plačiau?
Merkelis: Šventajame Rašte rašoma apie "žvaigždę,
kilsiančią iš Jokūbo". Ir iš tikrųjų danguje visu grožiu
sužibo kometa, kurią jūs vadinate Halio. Tai buvo užfiksuota
įvairiuose metraščiuose, kronikose, liko ir žmonių
atmintyje...
Baltazaras: Ne, kolega, juk jau diskutavome šia tema.
Tai buvo ypatinga Saturno bei Jupiterio konjunkcija. Tada
šios planetos švietė it viena didelė žvaigždė.
Žurnalistė: Palaukit, nieko nebesuprantu...
Kasparas: Na, jie kaip visada ginčijasi. Iš tikrųjų
viskas vyko taip seniai, kad sunku tiksliai atsiminti. Šiuo
metu yra dvi hipotezės apie Betliejaus žvaigždę, ir jūs jau
turėjote galimybę jas išgirsti. Manau, kad tai buvo dviejų
planetų susiliejimas, nes šio astronominio įvykio data
artimesnė Mesijo gimimui.
Merkelis: Tu visada palaikai Baltazarą. Kartais
pradedu manyti, kad susimokėte ir...
Žurnalistė: Na, manau, galime pereiti prie kito
klausimo. Kūdikėliui Jėzui atnešėte ypatingų dovanų. Gal
galėtumėte trumpai apie jas papasakoti?
Kasparas: Aš atnešiau smilkalų, arba, kaip vadindavo
graikai, Smirnos ašarų. Žinote, jų atsiradimo istorija labai
įdomi. Adonio motina, graži it tekanti saulė...
Merkelis: Na va, pradėjo, dabar jau nebeužsičiaups.
Juk žurnalistė prašė trumpai papasakoti. Aš atnešiau aukso.
Žurnalistė: Galima ir truputėlį plačiau.
Merkelis: Auksas yra auksas, ką čia dar pridurti?!
Karalių simbolis.
Baltazaras: Taip, teisingai. Auksas dovana
karaliui, smilkalai dovana Dievui, o mira dovana
mirtingajam. Pastarąją įteikiau aš.
Žurnalistė: Dabar norėčiau grįžti prie skaitytojams
aktualesnės temos. Kaip atvykote į Lietuvą?
Kasparas: Ant šluotos atskridome.
Merkelis: Mūsų kolega baisiai linkęs juokauti. Į
Lietuvą mes atvykome kartu su krikščionybe. Beje, tuo metu
jau buvome nebe išminčiai, o karaliai. Pirmąkart esame
paminėti XVI a. Volfenbiutelio postilėje (lietuviškų
pamokslų rinkinyje).
Baltazaras: Taip, tuo metu Lietuvoje sausio 6-oji
buvo paskutinė Kalėdinio meto diena, arba Kūčelės. Tai
šventė, kurios metu žmonės eidavo sveikinti kaimynų su
Naujaisiais metais, nešdavo jiems dovanų, linkėdavo gero.
Tai buvo šventė, kai diena pailgėdavo per gaidžio žingsnį...
Žurnalistė: Užsiminėte apie kažkokias tradicijas,
vaikščiojimus. Gal galite papasakoti apie tai daugiau?
Kasparas: Lietuvoje jau nuo seno per Kūčeles, arba
Saulėgrįžos šventę, žmonės persirengdavo ir eidavo sveikinti
kaimynų. Išplitus krikščionybei šis paprotys tapo
konkretesnis: "trijų karalių su žvaigžde" vaikščiojimas
pakiemiais. Tačiau vaikščiodavo ne tik trys karaliai, bet ir
grupė (kartais net iki 12 asmenų) persirengėlių: čigonai,
meškos, gervės, kareiviai, velnias, mirtis. Jie eidavo per
trobas, gaudavo dovanų (audinių, juostų, dešrų, saldumynų),
patys dovanodavo dovanėles vaikams. Tačiau šie turėdavo
parengti kultūrinę programėlę: padainuoti, pašokti,
papasakoti...
Merkelis: Bet žvaigždė buvo labai svarbi!
Kasparas: Taip taip, žvaigždę atstodavo išskobtas
burokas, pakabintas ant karties ir jame deganti žvakė.
Baltazaras: Žvaigždės taip pat būdavo pieštos ir
būtinai su 12 spindulių, simbolizuojančių dvylika mėnesių.
Jie buvo nudažyti atitinkamomis spalvomis: ruda ruduo,
žalia vasara ir t.t...
Žurnalistė: Jei jau paminėjote spalvas, norėjau
paklausti dar vieno dalyko. Lietuva šaltas kraštas. Kaip
jūs, Kasparai, paryškindavote savo juodą kilmę?
Kasparas: O taip, Lietuvos klimatas siaubingas, čia
bet koks negras per keletą žiemų pabąla. Kad taip
neatsitiktų ir man, paprastai naudodavau suodžius. Jais
tepdavau skruostus. Vienas juodaodis karalius buvo būtinas
visose vaikštynėse. Beje, kai Merkelis su Baltazaru
prapliko...
Merkelis ir Baltazaras: Kolega!!! Na, gerai,
truputį gal ir senstelėjome, be to stresas ir t.t. Mes
išminčių įvaizdį kuriame naudodami baltas pakulas barzdoms
ir plaukams.
Žurnalistė: Ar yra dar kokių privalomų detalių Trims
karaliams?
Merkelis: Aš visada nešiojuosi auksinį puodą...
Žurnalistė: Kokie dar papročiai vyrauja?
Baltazaras: Ak taip, visi žino paprotį ant durų
rašyti raides K+M+B. Lietuviai tikėdavo, kad šis ženklas
apsaugos nuo velnio ir perkūno. Raidės būdavo rašomos
šventinta kreida arba anglimi, geriausia beržo. Šitaip
būdavo pažymimos ne tik gyvenamojo namo, bet ir svirno,
tvarto, kitų trobesių durys, girnos.
Merkelis: Aš žinau dar vieną įdomų paprotį.
Gaspadorius ryte, šeimai susėdus prie stalo, pasemdavo iš
dubens saują virtų žirnių, pupų, sėmenų bei kviečių mišinio
ir pažerdavo juos virš visų galvų. Kas jų sugaudavo
daugiausia, tas kitais metais bus laimingesnis. Kituose
kraštuose berdavo džiovintų uogų, grybų...
Kasparas: Ką turėdavo, tą ir berdavo. Tačiau nereiktų
pamiršti ir tradicinių valgių. Tai pyragas su bruknėmis,
Trijų karalių duona, bandelės su baravykais, kurios tarsi
burnoje tirpsta...
Žurnalistė: Tikrai gausu įvairių papročių. Tačiau
žinau, kad Trys karaliai įnešė ir burtų į lietuvių buitį...
Kasparas: Mano mėgstamiausias burtas gana sudėtingas.
Kai briedžiai išeina į vidurį kelio arba arti sodybos,
reikia iškėlus galvą žiūrėti į mėnulį, po valandos
nusiprausti sula, rauginta iš pavasario, arba aguonų pienu,
išlaikytu kamaroje nuo Kūčių. Dar po valandos, geriau kai
antrąkart sugieda gaidžiai, atsigulti už pečiaus ir miegoti.
Užmigus pasirodo balta šmėkla, su ja gali šnekėtis kol
nepabusi. Galima klausti visko.
Merkelis: Ir tą vienintelį kartą, kai ji pasirodė,
Kasparas tesugebėjo paklausti: "Ar pyragaičiai su baravykais
neprisvils?"
Kasparas: Nieko protingesnio tuo metu nesugalvojau.
Man įdomu, ko pats būtum paklausęs šmėklos?
Baltazaras: Baikit, baikit. O aš žinau kitą burtą:
reikia paimti šventos Trijų karalių kreidos, susirasti tokią
vietą, kur dar joks žmogus nestovėjo, ir apibrėžti apie save
kuo didesnį ratą. Tada reikia pašaukti kipšiuką ir sakyti:
"Kipše, kipšeli! Turtingas poneli! Duok man - 9000, 900, 90,
9!" arba "Duok aukso, duok sidabro, devynis kartus tiek,
kiek aš prašau!" Kai kipšas atkiša pinigus, negalima jų imti
iš jo nagų. Tik tada, kai jis turtą įmeta į užburtą ratą. Ir
dar būtinai reikia paklausti: "Ar aš tau skolingas?" Kai
kipšas atsako, kad ne, tada galima pasiimti pinigus.
Žurnalistė: Ar šis burtas veikia?
Baltazaras: Nežinau, nemėginau. Negi stovėsiu vidury
žiemos miške naktį kaip asilas ir lauksiu, kol kipšai
vaidentis ims? Bet žmonės tvirtina, kad pildosi...
Žurnalistė: Oho, koks įdomus tas magijos, burtų ir
papročių pasaulis. O gal atsimenate patį nemaloniausią įvykį
iš savo "karaliavimo" karjeros?
Merkelis: Patį nemaloniausią? Kartą Betliejuje
užsiutinom Erodą ir jis pasiuntė kareivius mus nužudyti. Be
to, mes jam leptelėjome apie gimusį Izraelio valdovą. Dėl to
jis ėmė žudyt visus kūdikius, net savo...
Kasparas: Žinot, kas man buvo nemaloniausia? Kai XX a.
reikėjo gauti leidimą, išduotą kunigo arba savivaldybės,
leidžiantį "karaliauti"...
Baltazaras: Taip, pamenu 1934 m. Vilniuje tokių
leidimų buvo išduota net 63. Oi, kokia konkurencija buvo tuo
metu...
Žurnalistė: O koks jūsų linksmiausias nuotykis?
Merkelis: Linksmiausias? Ach, atsiminiau, tada, cha
cha cha, kai tu, Kasparai, cha cha cha...
Baltazaras: Kai mes, trys išminčiai, atkeliavome
aplankyti kūdikėlio Jėzaus, gulinčio ėdžiose. Kasparas buvo
(ir dabar yra) ypatingai aukštas, todėl, eidamas pro duris,
trinktelėjo kakta į durų staktą ir šūktelėjo: "Jėzau
Kristau!" Juozapas atsisuko į Mariją ir tarė: "Užsirašyk
šitą, Marija. Skamba geriau, nei Klaidas."
Kasparas: Aha, tada tikrai smagiai kaukštelėjau...
Žurnalistė: Ką gi, dėkoju jums už sugaištą laiką.
Pokalbis buvo labai įdomus. Tikimės, kad sausio 6-ąją
užsuksite į visų skaitytojų namus arba bent jau ant durų
užrašysite +K+M+B.
Esperanto mozaika
|