|
||
GRUODIS
Senieji mėnesio pavadinimai - Sausinis, Vilkinis, Vilkų, Kalėdų ADVENTAS (2022 metais - nuo lapkričio 27 d.) - prasideda naujieji Bažnyčios liturginiai metai. Tai keturios savaitės prieš Kalėdas, kurios skaičiuojamos ne nuo gruodžio 25 d., bet pradedamos artimiausią sekmadienį nuo švento Andriejaus dienos.
Pagal
lietuvišką ir krikščionišką tradiciją visą
gruodžio mėnesį tęsiasi ADVENTAS
tai prieškalėdinio
susikaupimo, atgailos, apsivalymo, pasiruošimo laikotarpis, laukiant
Kristaus atėjimo pasaulin šventės
Kalėdų. Adventu
prasideda nauji liturginiai Bažnyčios metai. Lotynų k. žodis
adventus reiškia 'atėjimas, atvykimas, artinimasis,
pradžia, atsiradimas' ir turi prasminį laukimo atspalvį.
...Šiuo tylos
ir įsiklausymo į save bei Dievo balsą laiku įsijauskime ir
į tai, jog žmonija jau trečiąjį tūkstantmetį laiką
skaičiuoja nuo Kūdikio Jėzaus gimimo dienos. Pasirenkime
dvasiniam Jo gimimui mumyse pačiuose. Budėkime
ir laukime Jo antrojo Atėjimo. Senojoje lietuvių tradicijoje gruodžio mėnuo saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikais. Papročiai draudė darbus, ypač tuos, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Mitine mąstysena vadovaujantis, vengta sutrikdyti natūralius gamtos procesus, susijusius su Saulės kelione dangaus skliautu. Gruodžio 13-oji pagal senąjį Julijaus kalendorių atitikdavo Kalėdas. Pasiruošimas šventei prasidėdavęs prieš savaitę. Tačiau savaitės ilgumas senovėje, anot Simono Daukanto, būdavęs devynios dienos. Taigi šventei ruošdavosi nuo gruodžio 6-osios, t. y. nuo švento Mykolo.
Senovėje
šį mėnesį liaudis ne tik bažnytines giesmes giedojo, bet
ir dainavo ypatingas adventines dainas, kurios skiriasi
tik joms būdingais priedainiais:
leliumai, leliumoi, aleliuma loda, lėliu
kalėda, oi kalėda kalėdien ir kt. Lietuvių
liaudies saulės sugrįžimo šventei skirta apie 2/3 visų
kalendorinių dainų. Jas vadina lauktuvių (advento) arba kalėdinėmis.
Dainuodavo jas vakarodami susirinkę bendrai ką nors dirbti,
neretai iki pat Trijų Karalių. Kalėdinėse dainose
apdainuojamas bernelio ir mergelės troškimas susitikti,
atrasti vienas kitą ir panašiai. Šios dainos parodo, kaip žmonės
suvokė pasaulį. Saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui,
tamsioms požemių jėgoms priešpastatoma kosmoso darna.
Daugelis pasaulio tautų kosmosą įsivaizduoja kaip medį.
Saulės lauktuvių dainų pasaulio įvaizdis yra grūšelė,
kurioje žvakelė dega, elnias devyniaragis, kuriam ant
devinto rago stovi seklyčia, jovaras, šermukšnis ir t. t.
Šių dainų archajiškumą patvirtina tai, kad tarp gausybės
užrašytų nė vienoje neužsimenama apie Kristaus gimimą.
Vakarais ne tik dainuodavo kalėdines dainas, bet ir žaidė
šio meto žaidimus, šoko ratelius, kuriuose vyravo piršlybų,
vestuvių motyvai (pavyzdžiui, Jievaro tiltas). Jievaras taip
pat ir mitoliginis tiltas, kurį turi pereiti visa gamta (ir
žmogus) mirti ir prisikelti (atkreipkime dėmesį į sasają
su metų priešprieša - su rugiapjūtės jievaru į kasą
supinta sauja nenupjautų rugių; tai tarsi žiemos-vasaros
tiltas).
Runų
kalendoriuje nuo lapkričio 28 d. iki gruodžio 12 d. sąstingio
laikotarpis, žymintis bet kokio vyksmo pertrauką bei
prievartinį poilsį.
Iš
didžiųjų darbų gruodį valstiečiams belikęs linamynis.
ŠVENTOJI
BARBORA
(gruodžio 4 d.)
IV a. mergelė kankinė. Anot legendos, Barbora buvusi Mažosios Azijos turtuolio Dioskuro dukra. Tėvas labai
ją saugojo ir net uždarė bokšte, kad jos nesuviliotų nuolatiniai gerbėjai. Barbora įtikėjo, apsikrikštijo ir
davė skaistybės įžadus. Už šį poelgį buvo tėvo pasmerkta.
Romėnų valdžia ją kankino ir nukirsdino tėvo kardu. Tikima,
kad po jos mirties tėvą nutrenkė žaibas. Ikonografijoje
Barbora vaizduojama su karūna ant galvos ir ilgu apsiaustu. Dažniausiai kairėje rankoje
ji laiko kalaviją, o dešinėje taurę arba palmės šakelę.
ŠVENTASIS MIKALOJUS (gruodžio 6 d.)
IV a. Myros (dabartinė Turkija) vyskupas, išdalinęs visą paveldėtą turtą vargšams,
globojęs ir šelpęs našlaičius, užtaręs ligonius, keliautojus, vargstančius, nuteistuosius, pirklius, turtingus ir vargšus, nežiūrint jų tikėjimo. Mikalojus yra Rusijos ir Graikijos šventasis
globėjas. Viduramžiais
apie jį sukurta daugybė legendų, kurių rezultatas yra krikščioniškasis
Kalėdų Senelis, kuris didelėje pasaulio dalyje vadinamas
Santa Klausu. Beje, prieš raudonąjį Santos įvaizdį
kyla vis daugiau balsų, kadangi jis buvęs sukurtas 1931 m.
Coca Cola reklamuoti ir nieko neturi bendro su senuoju
tradiciniu Mikalojaus šventumu.
Liaudyje gruodžio 6 d. tai Arklių , Žirgų ašvienių diena - būdavo pamaloninami arkliai, dėkojant jiems už
sunkų rudens triūsą. Krikščionybėje arklių ir arklininkų
globėjais laikomi šv. Floras ir šv. Lauras; o šv.
Mikalojus laikomas keliauninkų globėju. Tačiau Lietuvoje būtent
jo vardo diena yra Arklių diena.
ŠVČ.
M. MARIJOS NEKALTO PRASIDĖJIMO IŠKILMĖ (gruodžio 8 d.).
Popiežius Pijus IX 1854 m. gruodžio 8 d. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą
paskelbė privaloma tikėjimo tiesa visam katalikiškam pasauliui. Jėzaus motiną Mariją jau pirmieji Bažnyčios mokytojai
lygina su Ieva, kol šioji dar buvo mergelė. ...bet vėliau
viena jų
Ieva
tapo mūsų mirties priežastimi, o antra
mūsų
atgimimo priežastimi (šv. Efremas). Mergelė Marija,
numatyta būti Dievo Motina, nuo pirmojo savo egzistavimo
momento Dievo visagalybės buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės.
Tai ir vadinama Nekaltu Prasidėjimu.
ŠVENTOJI
LIUCIJA
(gruodžio 13 d.) arba Šviesos diena.
Liucija
III-IV a. Sirakūzuose gyvenusi mergelė kankinė;
ji neišsižadėjo krikščioniškojo tikėjimo nei gąsdinama kalaviju, nei grasinama atiduoti į gėdos
namus, nei deginama ugnimi.
ELNIO
DEVYNIARAGIO ŠVENTĖ (gruodžio 21 d.) arba Žiemos
saulėgrįžos pradžia. Pagal astronominį kalendorių žiemos solsticija
(ilgiausia naktis ir trumpiausia diena) įvyks gruodžio
22-ąją - tuomet šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs
nuo saulės. Ikikrikščioniškais laikais mūsų
protėviai turėjo savitas žiemos saulėgrįžos
apeigas. Tas saulės stabtelėjimas horizonte būdavo švenčiamas
keletą dienų. Kai kas iš prosenovinių apeigų išliko iki
mūsų dienų kaip tradiciniai lietuviškų Kūčių ir Kalėdų
papročiai. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nusikalėjimo, nuovargio taškas, maros triumfo valanda. Būtent šitokioje būklėje pasaulį išvydo atėjęs Kūdikėlis Jėzus jo žemiausiame taške, duobėje. Bet Kalėdos ir vilties pradžia. Prakartėlės jaukumoje glūdintis Pažadas įsuka Ratą aukštyn. Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis aukštyn, į šviesą, į viltį.
KŪČIOS
(gruodžio
24 d.). Šis vakaras
pati svarbiausia lietuvių šeimos šventė
(Kalėdų išvakarės). Visi turi būti namuose. Neesantiems
ir tais metais mirusiems paliekama įprastinė jų vieta. Kūčių
vakarienė pradedama malda ir geriausiais palinkėjimais.
Duonos, o vėliau šventintos plotkelės (kalėdaičio) laužimas
sakralus veiksmas, sujungiantis laužėjus visiems metams. Kūčių
naktį baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Tai
nepaprasta akimirka,
kai žmogus tarsi pakimba tarp dangaus ir žemės, tarp gyvybės
ir mirties, kuomet atsiveria visos galimybės. Iš čia
visi kalėdiniai ir naujametiniai burtai. Šią nepaprastą
naktį žmogus pats yra lyg vanduo, virstantis vynu. Su nauja
viltimi jis turi atnaujinti savo dvasią naujam prasidedančių
metų ratui, kilimui aukštyn, su saule, į Šviesą.
ŠVENTIEJI ADOMAS IR IEVA
(gruodžio 24 d.). Jų minėjimas Bažnyčioje
būtent šiuo metu
tarsi dar vienas pasaulio sutvėrimo,
visos žmonijos pradžios (kaip ir Metų pradžios) simbolis. Ir ryšys su
Kūčiomis kaip intymia šeimos švente bei su po poros dienų
švenčiama Šventosios Šeimos iškilme.
KALĖDOS
(gruodžio 25 d.)
Jėzaus Kristaus gimimo
ir Žiemos
saulėgrįžos šventė. Šventų Kalėdų rytas prasideda
Bernelių mišiomis, kurios anuomet būdavo vaikų džiaugsmo
ir jaunimo linksmybės valanda bažnyčioje: piemenėliai
grodavo, dūduodavo, švilpiniuodavo liūliuodavo gimusį Kūdikėlį
Jėzų. Pirmąją
Kalėdų dieną visi
stengiasi būti geri, nesipykti, nesibarti. Tą dieną į svečius
nevaikščiodavo, nedirbdavo jokių darbų.
ŠVENTASIS
STEPONAS
(gruodžio 26 d.)
I a. pirmasis krikščionių šventasis kankinys, graikiškai kalbėjęs žydas. Jo darbai ir kankinystė aprašyti Apaštalų Darbuose. Už piktažodžiavimą prieš Dievą ir Mozę
Steponas buvo nuvestas į sinedrioną, kur jis apkaltino žydus Dievo Sūnaus nužudymu. Žydai labai įniršo ir užmėtė jį akmenimis.
Šv. Steponas laikomas diakonų ir kenčiančių galvos skausmus globėju.
Ikonografijoje jis vaizduojamas kaip jaunas vyras su diakono
dalmatika; atributai
akmenys, palmės šakelė, smilkytuvas. BLUKVILKIS arba KALADĖS DIENOS (gruodžio 26-30 d.) tai ypatinga senovinė apeiga. Per kaimus su didžiausiu triukšmu velkamas blukas (blukis) senas kelmas, kuris vėliau sudeginamas. Sakoma, kad sudeginami senieji, blogi metai. Šis paprotys paplitęs ir Latvijoje bei daugelyje kitų Europos tautų.
ŠVENTOJI
ŠEIMA (gruodžio 26 d.)
Jėzaus, Marijos ir Juozapo
šventė (iškilmingai minima sekmadienį tarp gruodžio
26 d. ir 31 d., o jei tokio nėra, tai gruodžio 30 d.). Bažnyčia,
švęsdama
Šventosios Šeimos dieną, nori mums atskleisti meilę,
besireiškiančią žmogiškosiose bendruomenėse, ypač
šeimos bendruomenėje. Šventoji šeima yra daugelio kitų šeimų
pavyzdys. Šioje šeimoje labiausiai įgyvendinta tai, apie ką
rašė apaštalas Paulius: apsivilkite nuoširdžiu
gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu (Kol
3, 12).
KŪČELĖS
(gruodžio 31 d.)
Naujųjų Metų išvakarės, kurios
senovės kaime tarsi atkartodavo Kalėdų išvakarių,
t. y.
Kūčių apeigas, burtus ir panašiai.
|
|