KRIKŠTAI

Pagal senovinį kalendorių Naujieji metai prasidėdavo trečiąja žiemos jaunatimi. Tai Kumeliuko krikštynos arba Krikštai. Per šią šventę žadinama gyvybė: papurtomos žiemos šaltyje sustingusios obelys, pabeldžiama į apsnigtus avilius. Kaip aprašo XVI a. autorius J. Lasickis, būdavo pažadinami ir troboje laikomi žalčiai, kviečiant juos paragauti apeiginių valgių. Pasak mitologinių sakmių, gyvačių karalius geba pasiversti nirtulingu kumeliu. Per Kumeliuko krikštynas vaišinamasi apeiginiu patiekalu, savotiškais pyragiukais – „kamukais“ iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus. Jį pagamina netekėjusios merginos ir kviečia bernus vakaroti.
Žiemos vidurys būna sausio 25 dieną.  Žmonės sakydavo, kad per Pusiaužiemį barsukas išlenda iš olos. Jeigu diena saulėta, barsukas mato šešėlį ir lenda atgal atbulas į olą slėptis, gula ant to paties šono, - tada sniegas jau greit prasmegs. Jei apsiniaukę, barsukas pavaikšto po mišką ir grįžęs kietai įminga ant kito  šono, - tada pavasario teks dar ilgai laukti. Tądien ir meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną.
Koks oras šios dienos popietę, tokia bus ir antroji žiemos pusė. Ūkininkas turi pasižiūrėti, kiek likę pašaro, ar nesušėrė gyvuliams daugiau kaip pusę šieno.
Per Pusiaužiemį būdavę įvairiausių draudimų, kadangi liaudies tikėjimai aiškiai rodo šį metą buvus virsmo į naują būseną tašku (tikro posūkio į pavasarį pradžia), todėl žmonės stengėsi naują laikotarpį sėkmingai pradėti, kad pradžia lemtų visų metų sėkmę. Į mišką tądien nevažiuodavo: jeigu parsiveš tądien malkų, vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Gyvatės miške nesutiksi, jeigu žinosi, kurią savaitės dieną buvo Šventos Kalėdos. Tą dieną ir vilnų neverpė, jų nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų, kad ariamieji jaučiai nesiseilėtų. Dzūkai tą dieną bulvių nevalgydavo, kad jos vasarą nekirmytų. Vengė  ir bet ką su kirviu dirbti, gręžti, sukti, vis bijodamiesi kandžių.  Žemaičiai tą dieną būtinai papurtydavo sodo obelis, taip žadindami jas iš žiemos miego. Tikėjo būsiant tada didesnį obuolių derlių. 
Žiemos darbus seniau irgi derindavo su Mėnulio faze. Verpti geriausia pradėti pilnatyje, audeklą apmesti – senagalyje, tada siūlai nesisuks, gijos netrūkinės. Tinklus megzdavo prieš pilnatį, tai žuvų bus pilnas bradinys.

etno.lt