Epifanija

Kad ir kokia varginga Jo prakartėlė, nuo pat savo mirtingojo gyvenimo pradžios Jėzus išjudina pasaulį. Jis patraukia sielas arba jas pašiurpina. Sužadina švelnumą ir garbinimą arba sukelia mirtiną neapykantą. Prie Jo kojų iš įvairių pusių renkasi visų sluoksnių atstovai. Pirmi – kuklūs fizinio darbo darbininkai. Mokslininkai ir protinio darbo darbininkai taip pat nepasilieka nuošalyje. Jis myli visas sielas, iš Jo rankų ir širdies joms visoms liejasi palaiminimas.
Epifanija – tai trijų išminčių kelionės diena. Jie atvyksta iš labai toli. Atkeliauja iš tolimų kraštų, ir svarbiausia, kad, būdami pagonys, jie labai tolimi pagal savo sielos būklę. Tačiau jų klaidingi įsitikinimai negąsdina Kūdikėlio-Dievo. Jis yra tiesa, išsklaidanti suklydimus, ir atėjo jos skleisti.
Epifanija – apsireiškiančios ir besiskleidžiančios Šviesos šventė. Pakilusi nuo Betliejaus kalvų, kur buvo angelų apreikšta apstulbusioms piemenų akims ir svarbiausia širdims, ji perskriejo lygumas bei slėnius, kalveles bei kalnus, upokšnius bei upes ir tapo išminčių žvaigžde, sušvitusia vaiskiame Rytų danguje.
Tai ta pati šviesa, ir kitos nėra. Kiekvienas iš žvaigždės ar sielos sklindantis spindulys turi ją atitikti. Tai Jėzus, Amžinasis Žodis, Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos. Jis apšviečia akis, o per akis – ir širdis. Ir vieniems, ir kitiems Jis save dovanoja. Tai jų džiaugsmas ir Jo džiaugsmas.
Evangelijoje nieko nepasakyta apie išminčių susijaudinimą, išvydus netikėtai pasirodžiusią žvaigždę, pajutus jos ženklinamą dieviškąją šviesą. Joje beveik visada nutylimi gilieji jausmai. Galbūt dėl to, kad žemiškieji žodžiai juos nublukintų, ir dėl to, kad kiekvienas iš mūsų galėtų pats savo širdyje juos pajusti. Nėra abejonės, kad dieviškoji šviesa tolydžio suspindi mūsų sielose, kviesdama jas pas Jėzų. Visos Evangelijos scenos – tam tikri pavyzdžiai, kuriuos privalu atkurti ir daugiau ar mažiau jais gyventi. Mūsų žemiškasis gyvenimas yra nuolatinis Dievo kvietimas ateiti pas Jį, tad kiekviename įvykyje galima atpažinti ženklą iš dangaus. Trūksta tik tikėjimo, padedančio šį ženklą įžvelgti ir už jį gaubiančios sukurtosios išorės atrasti begalinį švelnumą. Dievas visada kalba, tik mes beveik niekada Jo negirdime.
Kodėl tik tiek žmonių pastebėjo Rytų žvaigždę? Tik tiek girdėjo angelų giesmę? Gal Dievas ne visiems davė išvysti savo stebuklingąją žvaigždę arba išgirsti dangiškąją melodiją? Žinoma, kad ne. Dievas atsidavė visiems ir nieko taip netrokšta, kaip visiems save dovanoti. Tačiau Jis niekam savęs neprimeta. Tik atsimerkiančios akys ir atsiveriančios širdys gali Jį kontempliuoti ir priimti. O Jo šviesai atsimerkia tik tos akys, kurios prireikus sugeba užsimerkti prieš apgaulingą spindesį, Jo švelnumui atsiveria tik tos širdys, kurios sugeba nepripažinti kūrinių traukos. Gyvenimas augina mus pamažu, viena po kitos einančiomis pakopomis, kurios yra atsižadėjimo pakopos.
Atsižadėjimas neapsieina be aukos. Kiek vargų išminčiai turėjo būti pasiryžę patirti, rengdamiesi kelionei prie dieviškojo Karaliaus kojų. Kokių būtent, mes nežinome. Kai kuriuos galime tik nuspėti. Tačiau akivaizdu, kad jų būta didžiulių. Anuomet niekas nekeliaudavo prabangiais traukiniais, tad jiems reikėjo daug laiko, daugybės sudėtingų pasirengimo darbų, sunkaus triūso taisantis į kelionę, be to, jų laukė pavojai. Visa tai jie įveikė pasikliaudami vien neįprasta žvaigžde. Idant tai įvyktų, išorinį pašaukimą Dievas turėjo papildyti gyvu vidiniu kvietimu, o šioms dviguboms dieviškojo paraginimo pastangoms turėjo atsiliepti tikrai didžiadvasės ir tikinčios sielos.
Jų atlygis dvejopas, ir Šventraštyje jis aiškiai aprašytas. Vienas buvo neigiamas, nes kelionėje jie neišvengia kliūčių. Didžioji kliūtis – Jeruzalės ir žydų vadovybės tikėjimo stygius. Žvelgiant iš tam tikro atstumo ir apsipratus su šia Evangelijos ištrauka, mūsų tai nebesukrečia. Tačiau juk išminčių nuostaba turėjo būti didžiulė: šis gimimas, išjudinęs juos ir paskatinęs išsirengti į tokią ilgą kelionę, nesukelia jokio šalies krautuvininkų susidomėjimo, nepakursto skalbėjų šnekų! Visiškas abejingumas! Įvykis, turintis pakylėti visas sielas ir perkeisti pasaulį, lieka visiškoje nežinioje. Sunku patikėti, kad, susidūrę su tokiu Jeruzalės nusiteikimu, išminčiai vis dėlto nepasuko atgalios.
Antras atlygis – teigiamas, nes keliavusiems su tokiu tikėjimu galiausiai suspindi šviesa. Žvaigždė vėl pasirodo ir tampa jų vedle. Pats dangus jiems brėžia konkrečią kelionės kryptį. Reikia tik keliauti šviesoje, o nušviestasis kelias labai trumpas. Po kelių paguodos valandų, per kurias jų sielos buvo palaikomos ir tartum nešamos malonės, dieviškoji teisumo Saulė leidžiasi kontempliuojama tų, kurie, nepaisydami visų sunkumų, vėlavimų ir užtemimų, ja pasitikėjo. Dieviškoji Saulė save dovanoja tik sumažėjusi, tik pasislėpusi už šydo. Net atkakę prie jos kojų ir su ja susitikę, jie gali ją atrasti ir apglėbti vien tikėjimo žvilgsniu.
Šis Karalius – tik beturtis. Šis Dievas – tik kūdikėlis. Šis beribis protas neturi žodžių, o iš Jo širdies spinduliuojantis švelnumas išreiškiamas vien naujagimio klegesiu ir neaiškiu krykštavimu. Išminčių nerimas ne didesnis, negu kelionėje susidūrus su pavojais, nematant kelio pabaigos ar patyrus žydų abejingumą. Ta Šviesa šviečia juose ir leidžia išvysti kitapus vystyklų slypinčią tylą ir nuogumą. Žvaigždė įsikūrė jų širdyse ir apšviečia jas nauja šviesa. Dievas spindi per tai, ką žmonės menkina. Išminčiams nėra nieko prakilnesnio už Tą, kuris žmonių akimis menkiausias, ir šiame mažame, nuo žmonių malonės ir aplinkybių priklausomame kūdikėlyje jie garbina Aukščiausiąjį Valdovą. Jų dvasia prasiskverbia į išlaisvinančios Tiesos gelmę. Žemiškame menkume jie atpažįsta Tą, kuris yra Viskas. Viskas prasideda ten, kur baigiasi niekas, vos pasirodęs, išsisklaidantis tartum debesis, užleisdamas Jam vietą.
Išminčiams išaušta nauja diena, kai minutės nebebėga viena paskui kitą, kai visa nušvinta amžinybės šviesa. Ši diena ir ši šviesa čia pat, priešais juos, atsiduodanti mažo klegančio kūdikėlio bruožuose. Kažin ar jiems virš galvų pakilo laiminanti ranka, ar Jo žvilgsnis susitiko su jų? Tai nesvarbu. Jų tikėjimas prasiskverbia pro šį paviršių ir eina susitikti su begaline Meile, kuri už jo slypėdama spindi dar ryškiau.

  Augustin Guillerand, Bernardinai.lt, 2009