PRAKARTĖLĖS STAIGMENOS

Šią šventę įkyriai lydi mėginimai nustatyti, kokia žvaigždė rodė karaliams kelią į Betliejų. Rodos, jei būtum nuoseklus katalikas, Trijų karalių istoriją reikėtų palikti tiems, kurie tiki burtais ir astrologija. Evangelijos autorius tuos vyrus iš Rytų šalies tiesiog ir vadina magais. Turbūt pabūgus negerų asociacijų ilgainiui krikščionių tradicijoje imti minėti karaliai. Jeigu viskas įvyko tik todėl, kad mokėta suprasti žvaigždes, ką čia veikti paprastam žmogui, kuris net horoskopų nepasiskaito?
Kai buvau vaikas, turėjau dar ir kitų sąskaitų su jais. Jų šventė reiškė Kalėdų pabaigą, liūdną eglutės nupuošimą ir sukūrenimą. Man jie atrodė pikti, klastingi seniai, pasipuikavę prieš Kūdikėlį brangiomis dovanomis ir sprukę tolyn nuo Erodo keršto. Dėl jų apgavystės paskui bus išžudyti nekaltieji Betliejaus berneliai. Ar gali laukti ko nors gero iš tokių?
Reabilituoti juos karštai panorau tada, kai Biblijos aiškintojų knygose ėmė pasitaikyti užuominų, jog Mato evangelijoje aprašyta jų istorija yra veikiau teologinis paveikslas, o ne tikras įvykis. Pasidarė dar liūdniau negu likviduojant eglutę. Pajutau, kad, atidavęs karalius vaizduotės ir išmonės sričiai, neteksiu visos tiesos apie Kalėdas. Prakartėlėje be jų bus tik saviškiai, rinktinė publika, neatspindinti Mesijo pašaukimo apšviesti pagonis bei kitus, atsidūrusius už ribos. Prapuls faktas, kad Dievo įsikūnijimas savo malone atsirito net iki žynių ir burtininkų.
Juo sunkiau bus priimti naujuosius Kalėdų papročius ar save pačius kalėdiniuose festivaliuose, juo labiau mums bus reikalinga Trijų karalių istorija. Evangelijoje ji kaip akibrokštas pagrįstam, sąmoningam dalyvavimui Jėzaus gimimo šventėje. Piemenys atskuba prie Kūdikėlio angelo sukviesti, dangaus galybėms įsikišus, pagal visas taisykles ir biblinį protokolą. Karaliai keliaus į Betliejų, remdamiesi savo įtartinais mokslais, neatsikratę prietarų, tikri įsibrovėliai. Niekas jų ten nelaukia. Niekas nekreipia dėmesio į jų dovanas. Niekas jų neperdarys iš burtininkų į apaštalus. Yra tik džiaugsmas išvydus žvaigždę. Bežodis garbinimo aktas, į kurį nebuvo atsakymo.
Ši istorija neturi gražios, optimistinės pabaigos. Evangelistas Matas, visam laikui atsisveikinęs su karaliais, vėliau pasakos apie Erodo kerštą. Kūdikėlis bus išgelbėtas, bet vietoj jo žus kiti. Karaliai iš tiesų išprovokuoja nekalto kraujo praliejimą ir aptemdo Kalėdų idiliją. Nepaisant to, jiems bus lemta paskelbti apie Jėzų svarbesnius dalykus, negu krykštaujantiems piemenėliams. Nuo šios valandos Betliejaus vaikelis jau bus pasmerktasis, mirtininkas, ir atėjus metui ne jo meili šypsena, bet jo kraujo auka rašys dieviškąjį išteisinimą saviems ir svetimiems.
Keisti, stulbinami vaidmenų pasikeitimai, kurių paskui bus pilna evangelijose, prasideda būtent čia. Jėzus garbinamas kaip valdovas, nors jis neturi jokių viešpatystės požymių. Aukštieji kunigai bei Rašto aiškintojai Jeruzalėje, puikiai informuoti apie tai, kas įvyko Betliejuje, pasirodo akli Dievo ženklams. Juos perskaitys svetimšaliai astrologai, pasikliovę žvaigždžių kalba. Erodas turėtų būti vienintelis teisėtas ir tikras karalius šioje istorijoje, tačiau įprasta karališka valdžia ir didybė staiga netenka jokios galios. Tas pomėgis versti niekais vaidmenų hierarchiją vėliau tik įsibėgės. Kūdikėlis užaugęs bus matomas muitininkų ir nusidėjėlių draugijoje. Jo artumas gramzdins gilyn į tamsą tautos šviesuolius, o padugnes, nepažįstančias Įstatymo, skelbs palaimintais Dievo vaikais.
Trys karaliai – tai paguodos žinia pasauliui, nelaikytam vertu Dievo išgelbėjimo. Nepatekusiam tarp kviestinių Kalėdų svečių. Savais, ne visai tiesiais ir teisingais keliais tas pasaulis gali atrasti Kūdikėlio buvimo vietą. O atradęs godžiai pripuola prie to, kas turėtų būti skirta išrinktiesiems. Žinoma, viską daro pats Kūdikėlis, ne kokie nors pagerinti Rytų ar Vakarų mokslai. Kada šventos knygos ir šventi žmonės nebeįkvepia troškimo keliauti pas jį, leidžiama prabilti žvaigždėms. Arba žiemos spalvoms. Arba tamsai.
Tegyvuoja trys karališkos raidės, sausio 6-ąją teberašomos ant mūsų durų pašventinta kreida. Šitaip atsiduodame vis naujiems susitikimų su Juo maršrutams.

-js-; „Šiaurės Atėnai“; Bernardinai.lt, 2007