ŠVĘSTI LAIKĄ
Naujieji Metai
vaikystėje buvo mieliausia šventė. Tuomet ji buvo
pasisavinusi visą Kalėdų atributiką: eglutę, dovanas, Senelį
Šaltį, džiaugsmingą nuotaiką. Paskui Kalėdos pareikalavo
savo teisių, ir ne tik. Jos įžengė į mano gyvenimą su
aiškiai apibrėžtu turiniu Gelbėtojo gimimo įvykiu. Prieš
ji nublanko visas Naujųjų Metų šurmulys, palikdamas tik
prisiminimus apie gardžiai kvepiančius mandarinus, ilgiausią
metuose naktį prie televizoriaus, pirmą sykį paragautą
šampaną. Pradėjęs švęsti Kalėdas, nebemokėjau išgyventi
Naujųjų Metų, nežinojau ką veikti per juos, neperskaityta jų
prasmė mane erzino ir trukdė švęsti, o jie vis vien
ateidavo... Kalėdų ir Naujųjų dialektiką pavyko įveikti tik
Jubiliejiniais metais. Tada ūmiai atsidūriau ties laiko
slėpiniu. Tvyrantis, slenkantis, apglėbiantis laikas iškilo
kaip gyva tikrovė. Jo gyvastingumą dar labiau sustiprino
Ekleziasto išmintis:
Laikas gimti ir
laikas mirti;
laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.
Laikas žudyti ir laikas gydyti;
laikas griauti ir laikas statyti.
Laikas verkti ir laikas juoktis;
laikas gedėti ir laikas šokti.
Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;
laikas glamonėtis ir laikas
nesiglamonėti.
Laikas ieškoti ir laikas pamesti;
laikas turėti ir laikas išmesti.
Laikas perplėšti ir laikas susiūti;
laikas tylėti ir laikas kalbėti.
Laikas mylėti ir laikas nekęsti;
laikas karui ir laikas taikai. (Koh 4, 2-8)
Ekleziasto
apdainuotas laikas pasirodo kaip pats gyvenimas. Jis
kibirkščiuoja, žaižaruoja, įsiplieskia dichotomijomis ir
priešpriešomis, tarp kurių įsiterpęs laikas palaiko gyvenimo
vientisumą. Laiko ir gyvenimo sąsaja yra esminė, nes laikas
yra pašauktas sulipdyti gyvenimo fragmentiškumą, suderinti
nesuderinamas opozicijas, suteikti sklaidą mūsų veiksmams.
Dėka laiko gyvenimas įgauna vyksmą ir atmintį.
Todėl Naujieji Metai
yra švenčiami kaip gyvenimo šventė. Ji tampa gyvenimo
teigimu. Nenuostabu, kad per ją gyvenimas kaip upė liejasi
šurmuliu, entuziazmu, džiaugsmu, gaivališkumu,
pompastiškumu. Pasipuošęs gyvenimu žmogus pasitinka laiką.
Susitelkęs ties laiku, svarbiausiuoju gyvenimo partneriu,
žmogus gali patirti jo stulbinantį artumą, galėtume tarti
alsavimą. Tad Naujieji Metai yra ir laiko šventė, nes joje
vyksta žmogaus akistata su laiku. Niekuomet mes
nesusiduriame su juo taip akivaizdžiai, nuogai, iškilmingai.
Niekada jo nesveikiname pakėlę šampano taures, jis tampa
tarsi objektu, konkretizuojasi, įgauna išraišką. Jo slinktis
sustabdo mus, priverčia pažvelgti į save kitaip, išvysti
savo egzistencinį trapumą. Tačiau šis ribos pojūtis neatveda
mūsų prie siaubo, išgąsčio, nerimo, užsisklendimo,
desperacijos. Jis kviečia mus pakelti galvas, paryškinti
savo grožį, pamatyti jį kitame žmoguje. Atbert Camus herojai
visada oriai pasitinka mirtį, ribą, kurios jie negali
perkelti į priekį. Tokio orumo mokomės švęsdami Naujuosius.
Simbolinis bučinys šalia esančiam reiškia sveikinimą, kad Tu
esi žmogus. Prarytas tapsmo, kaip Martynas Heideggeris sakė,
su laikiška, istorine ir baigtine būtimi, tačiau gražus,
orus, teigiantis gyvenimą žmogus yra sustojęs ties laiko
slėpiniu. Juk Naujųjų Metų šventė yra bandymas išlaikyti
laiko sakralumą. Laikas prieš mus egzistavusioms kartoms
buvo Dievo kūrinys, tvirtai laikomas Kūrėjo rankose.
Viduramžių žmogus laiką suprato visiškai skirtingai nei mes,
jam, kaip rašė istorikas Auerbachas, čia ir dabar jau
nebėra tiktai grandis žemiškų įvykių grandinėje, tai tuo pat
metu yra tas, kas visada egzistavo ir išsipildys ateityje,
iš tikrųjų Dievo akyse tai yra kažkas amžino, visalaikio,
tai, kas jau išsipildė kaip fragmentiškas žemiškas įvykis.
Toks požiūris traktuoja praeities ir ateities
vienalaikiškumą dabarties akimirksnyje. Tuomet laikas yra
amžinybės įsiveržimas į gyvenimą, todėl jis įgauna sakralumo
atspalvį.
Benjaminas Franklinas
desakralizavo laiką, šalia Ekleziasto sentencijų pridėjęs,
kad laikas yra pinigai. Palengva ir nepastebimai laikas
tapo matuojamas tik šiuo matuokliu. Tokia jo skaičiavimo
sistema įsigalėjo mūsų kasdienybėje, santykiuose, buityje.
Laikrodžiams beliko tik klusniai tarnauti pragmatizmo
dogmai. Jų rodyklės turi skaičiuoti ne minutes ir sekundes,
bet pelnus ir nuostolius. Naujieji Metai yra bandymas
išsiveržti iš anos tezės logikos gniaužtų. Tai galimybė
patirti, kad laikas gali būti šventė.
Tomas Viluckas, Bernardinai.lt, 2004