Nors anądien per nelaimę „užsiroviau” ant kalėdinio coca-colos karavano šalia Prezidentūros, o Katedros aikštės prakartėlė, kol dar buvo be stogo ir be durelių, privertė krūptelėti, nes pasirodė siaubingai panaši į kartuves iš kino filmų ir t. t., sakau sau: tiek to. Piktintis, kad kažkas atėmė tikrąjį adventą ir kad nauji papročiai negailestingi seniesiems, tampa dar didesnė banalybė negu piligriminės kelionės į prekybos centrus. Juk puikiai matyti, kad ne vienam gražu ir linksma. Būti džiaugsmo, tegu ir paties neįmantriausio, priešu? Ką pasakytų šv. Pranciškus, krėtęs fokusus ir baręs savo brolius dėl surūgusių fizionomijų? Vyskupas Juozas Tunaitis, rodos, seno kirpimo žmogus, šypsojosi it kūdikis pasakodamas, kiek vaikų suguža prie eglutės po jo langais. Tai iš tiesų stipru.
Bet ir ne vien dėl pradžiugintos vaikystės. Kas jau čia galėtų prisiekti esąs tikras, kurioje pusėje stovi pats advento ir Kalėdų kaltininkas? Kad jis meiliai apkabina ir laimina visus, kurie tris savaites bus pilni rimties bei susikaupimo, o visiems ne laiku besilinksminantiems rengia baisų kerštą? Jeigu pasitelktume Evangeliją, tektų prisiminti, jog jam nelabai terūpėjo, ar kruopščiai laikomasi „protėvių padavimo”. Ir tradicines šventes Jeruzalėje jis nuolat sugebėdavo kaip nors sugadinti, pakreipti ne ten, kur reikia.
Dar kitas dalykas, kad šventas įsiūtis dėl bažnytinio kalendoriaus nesilaikymo labai noriai ropščiasi ant altoriaus ir taikosi į pagrindinį vaidmenį didingoje Kalėdų dramoje. Ilgainiui darosi juokinga. Juk negali būti, kad Dievo įsikūnijimo slėpinys galų gale reiškia tik tiek: surask dvidešimt skirtumų tarp dviejų paveikslėlių, tarp mūsų ir jų. Kadangi išorė ir dvasios žmonėms kitąsyk būna pirmiausia, nė nepastebi, kaip pradedi šokti pagal jos dūdelę. O juk niekas dar neįrodė, kad teisingas ritualų išdėstymas laiduoja dangaus palaimą ir malonę.
Nesitraukiantis mūsų advento palydovas Jonas Krikštytojas, tiesa, buvo didis asketas ir atgailautojas, bet Bažnyčia jam lenkiasi ne už tai. Ne rūstus pasaulio malonumų atsižadėjimas, netgi ne kankinystė jį iškėlė į šventumo aukštumas. Jonas – balsas, skelbiantis žinią apie tą, kuris ateina, didesnis ir galingesnis. Jono atliekamas atgailos krikštas tiek reikšmingas Evangelijai, kiek jis yra nuoroda į kitą krikštytoją, Šventosios Dvasios ir ugnies nešėją. Advento proga Joną saugiau, patogiau pasirinkti dvasingo gyvenimo pavyzdžiu, bet jis gūžiasi nuo tokio pašaukimo ir neria atgal į savo tyrus, kad būtų tik balsas ir užleistų vietą tam, kuriam skirta groti kitais instrumentais.
Panašiai kyla grėsmė susmulkėti ir mūsų advento šūkiui „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus”, jeigu čia perskaitysime praktišką patarimą visaip apsikuopti prieš šventes, susitvarkyti savo religinius reikalus. Galbūt pranašas Izaijas ir manė, jog dangaus siųstas Gelbėtojas ateis raudonu kilimu. Gal ir Jonui Krikštytojui rodėsi, kad jo kieta askezė ištiesina Viešpaties takus. Bet vos tik pasirodys žadėtasis ir lauktasis, jo kelias per žemę neatitiks jokių žmogiškų prognozių. Bus einama netikėčiausiais vingiais, per duobes,  per neparuoštas, neišgražintas teritorijas. Evangelijose toks įspūdis daug dažnesnis, negu informacija apie Viešpaties garbei surengtus paradus ir garbės sargybas. Tą jis pažadėjo tik laikų pabaigoje, kai ateis debesyje ir suklupdys visus prieš savo didybę.
Šiame neadventiško advento teisinime galima būtų pasigesti žodžio „atsivertimas”, vienodai priklausančio ir Jonui Krikštytojui, ir Jėzui. Žinios apie atsivertimą tikrai neperskaitysi coca-colos sunkvežimių kolonoje ar net vaikelių džiūgavime prie eglutės. Prisiminus Bibliją, tai turėtų atrodyti kaip radikalus gyvenimo posūkis, atsigręžimas į Viešpatį visa savo esybe, ne vien sentimentalūs proginiai mostai. Palikti tokį uždavinį tik mažai mėgėjų grupelei? Tęsti kompromisus, sugalvoti ir įteisinti palengvintus atsivertimo variantus? Bet kas tuomet beliktų iš pačios Evangelijos?
Gelbsti čia ne kas kita, o vien tik Jėzus. Paleistas Jono Krikštytojo numatytais takais, rūstybės ir bausmės maršrutu, kažin ar jis vėliau būtų užsiminęs apie avis, kurios klauso jo balso ir seka paskui jį. Neturėtume ir šv. Pauliaus, nes nutrenktą nuo arklio prie Damasko vartų jį turėjo praryti atsivėrusi žemė. Evangelinių ir kitokių pavyzdžių, kad Jėzaus atveju atsiverčiama į kai ką daugiau nei kumštis ir baimė pralošti, yra pakankamai. Ir visi jie kokiu nors būdu jo paties parengti, išprovokuoti, privesti iki lemtingo taško. Čia nelabai pasitikima mūsų lozungų galybe. Kalėdiniam karavanui pakanka patrimituoti per garsiakalbius, kad atsirastų geidžiamas rezultatas. Jonui Krikštytojui pakako spustelėti, kad prie Jordano subėgtų dangaus keršto išsigandusi minia. Bet Jono buvo per maža. Mūsų tamsybės jau buvo prisišaukusios kitą pranašo Izaijo svajonę. Tą, kuris nenulauš palinkusios nendrės ir neužpūs rusenančio dagčio. Balsas dykumoje pasiliko dykumai. Visų žmonių išgelbėjimui siųstą Dievo Sūnų lydėjo nauji garsai ir judesiai.
Kodėl šiandien turėtume laukti ir ilgėtis ko nors kito? Net jeigu prakartėlėje vaidenasi mūsų pribaigtos Kalėdos.