BIRŽELIS

Senieji mėnesio pavadinimai - Visjavis, Jaunius, Šienpjovys, Sėmenis, Kirmėlių, Biržis, Mėšlinis, Pūdymo.

Bažnyčioje birželio mėnuo skirtas garbinti Švč. Jėzaus širdžiai; kasdien vyksta birželinės pamaldos.

TĖVO DIENA (2022 m. - birželio 5 d.) - pirmasis birželio sekmadienis. Tėvystė - nuostabi dovana ir ypatinga pareiga. Palinkėkime, kad per mūsų tėvus visiems būtų aišku, kodėl prasmingiausias Dievo vardas yra Tėvas...
Tėvas ir jo diena
Apie tėvus - šiandieniškai - Kęsto Kirtiklio.
Karūna be karaliaus - apie tėvystės ir vyriškumo krizę - Gintauto Vaitoškos.

SEKMINĖS (2022 m. - birželio 5 d.) - Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė, septintas sekmadienis po Velykų. Daug kur gilioji Sekminių prasmė yra primiršta. Ar sugebame atverti save Sekminių Dvasiai? Ar besuprantame, kokia ypatinga tai šventė? Argi nėra tapusi ši dvasinių Dovanų diena beširdišku berželių draskymu ir įkaušusiųjų šokiais? Ar priimame ir išgyvename žinojimą, kad tą septintąjį sekmadienį po Velykų apaštalams (o šiandien ir mums visiems...) buvo atsiųsta žadėtoji Dvasia, trečiasis Dievo Asmuo: „...aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 17)... Tai Šventosios Dvasios dėka Dievas yra taip arti kiekvieno iš mūsų. Būtent Ji, anot pranašo Jeremijo ir Laiško žydams autoriaus, įrašo Įstatymą mūsų širdyse, taip sudarydama su mumis naująją sandorą, paremtą jau ne baiminga pagarba, o meile, ne vergišku paklusnumu, o Dievo vaikų laisve. Šventosios Dvasios buvimas - nuolatinis išgyvenimas, atsiskleidžiantis visuomet skirtingai ir visada naujai. Kristus pažadėjo, jog žemėn atsiųstoji Dvasia bus ugnis. Priimkime šią meilės ugnį...  
Dar XIX a. Sekmines švęsdavo 3 dienas. Liaudyje ši diena - tai pirmiausia Piemenėlių šventė - karvės būdavo apvainikuojamos, papuošiamos kaspinais. Taipogi tai ir augalijos garbinimo - Beržo, Augumo šventė - namai, vartai, bažnytėlės iškaišomi beržų šakomis, kitais žalumynais. Tai augalijos kulto liekana, rodanti iš senovės ateinantį tikėjimą magiška pavasarį pirmiausia išsprogstančių augalų galia lemti vaisingumą, sveikatą, gausinti derlių, apsaugoti nuo kerų (plg. su Verbų sekmadienio verbomis). 
Per Sekmines garbinamas ir vanduo, su juo susiję daug tikėjimų. Iki Sekminių žmonės nesimaudydavo, nes bijodavo, kad gali įtraukti Upinė, nugriebti Laumės ar Vandenis. Tą dieną vanduo būdavo šventinamas ne tik bažnyčioje, bet ir upėse bei ežeruose.
Piemenėliai su kraitele apeidavo kaimo šeimininkes, gaudami „melstuvių“ - kiaušinių, sūrių, dešros, o tada pamiškėje surengdavo „piemenėlių balių“. Vykdavo ir sudėtinės viso kaimo vaišės - Sambaris, Kupolis, Parugė. Prieš vaišes šeimomis vėl apeidavo savo laukus - „aplankydavo rugelius“, po to valgydavo, dainuodavo, šokdavo, supdavosi, žaisdavo. Paplitus krikščionybei, šį senovišką rugių lankymo paprotį dvasininkai pakeitė religine javų laukų šventinimo apeiga.
Sekminių rytą piemenukai galėdavo pamiegoti, o gyvulius išgindavo merginos; vėliau prie jų prisidėdavo vaikinai, visi dainuodavo - tai Rytelis, tarsi jaunimo gegužinė (kai kur, pvz. Kupiškio apylinkėse, tai vykdavo antrą Sekminių dieną). Karves namo pargindavo vėl vainikuotas, o šeimininkės rytelninkes aplaistydavo vandeniu - kad vasara būtų šilta, lietinga, kad augtų daug žolės, o karvės duotų daug pieno. Trečioji Sekminių diena kai kur vadinta Ledų (tačiau dažniausiai taip priimta vadinti trečią Velykų dieną); nevalia judinti žemės, kad ledų kruša vasarą pasėlių neišmuštų.
Apie krikščionių Sekmines plačiau - Arūno Peškaičio.
Apie Dievo Dvasią - Aušros Polovikaitės.
Bažnyčios gimtadienis - Jono Pakalniškio.
Paslėptas Sekminių švytėjimas - Renatos Vanagaitės.

ŠVENČIAUSIOS TREJYBĖS (2022 m. - birželio 12 d.) - švenčiama pirmąjį sekmadienį po Sekminių.
Krikščioniška Trejybės teologija - Vytauto Grigaravičiaus.
Trejybės kilmės hipotezės
Apie Švenčiausią Trejybę asmeniškai - Juliaus Sasnausko.   

ŠVENTASIS ANTANAS (birželio 13 d.) - Bažnyčios Daktaras, šv. Pranciškaus sekėjas, XIII a. pamokslininkas ir stebukladarys (1195-1231), ligonių, gydytojų, visų nelaimingųjų užtarėjas, Portugalijos šventasis globėjas. Antanas paskelbtas šventuoju, praėjus vos metams po mirties. Tai populiarus Lietuvoje šventasis, į kurį nuo seno meldžiamasi, ieškant pamesto ar pavogto daikto; į jį melsdavosi ir moterys, ilgai nesusilaukdamos vaikų, taip pat vildamosi lengviau gimdyti. Liaudyje švenčiamos Antaninės.
Šiuo laiku, apie birželio vidurį prasideda šienapjūtė. Atolas ypač gerai atželia, žolę nupjovus per Mėnulio jaunatį. Tą dieną neverpdavo linų, nes manyta, kad augančiuosius užpuls kenkėjai - „rūdys išdegins“. Medžiotojai į mišką neidavo, - gąsdintasi, kad iššauta kulka gali atgal sugrįžti. Pirmosios šienapjūtės dienos pabaigoje į namus įžengiančius pjovėjus ir grėbėjas šeimininkė perliedavo vandeniu - kad šienapjūtė sausa būtų, kad pievoje sodriai ataugtų žolė.
Antanas Paduvietis  - Benedikto Jurčio.
Stebukladarys Antanas - Placido Bariaus.

GEDULO IR VILTIES DIENA (birželio 14 d.) - minimas masinis lietuvių trėmimas į Sibirą, prasidėjęs 1941 m. birželio 14-15 naktį. Skaudi data prasmingu pavadinimu: juk viena iš dieviškųjų dorybių, greta tikėjimo ir meilės, yra viltis...
Apie trėmimus - istoriškai ir asmeniškai - Ričardo Čekučio ir Daliaus Žygelio.
Tarp Vilties ir Gedulo - sociologiškai ir politiškai - Tomo Vilucko.

ŠVENČIAUSIO KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO (2022 m. - birželio 16 d.) - švenčiama ketvirtadienį po Švč. Trejybės. Ji dar vadinama Devintinės - t. y. devintoji diena po Sekminių, arba Dievo Kūno šventė. Religinė šventės dalis yra skirta pagarbinti Švč. Sakramentui, paliktam žmonėms Eucharistijoje (Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta XIII a.); rengiamos iškilmingos procesijos; šventinami žolynai, vainikai, beržų šakos - jie vadinti „Devintinio žolelėmis“ ir vartoti visokiai apsaugai. 
Apie mūsų Dievo kūną - Arūno Peškaičio.
Kristaus kūnas ir kraujas - ritualai ir teologija - Ramūno Mizgirio.
Devintinės - asmeniškai ir intymiai... - Giedrės Kazlauskaitės.
Žemaitijoje šią dieną vadindavo Vainikais: seniau moterys pindavo devynis skirtingų žolynų vainikus, juos sudėdavo bažnyčioje ir parsinešdavo namo tik po devynių mišparų. Vėliau bažnyčioje šventindavo tik gėlių puokštę.  
Senieji Vainikų papročiai   

ŠVENČIAUSIOS JĖZAUS ŠIRDIES - liturginė iškilmė, švenčiama trečiąjį penktadienį po Sekminių. 
Jėzaus širdies teologija - Liongino Virbalo.
Pamaldumo į Širdį istorija
Apie Dievo širdį - asmeniškai - Renatos Vanagaitės.

RASA (birželio 23 d.). Kiti šventės pavadinimai - Rasos, Kupolės, Kupolinės, Krešės, Joninės, Vainikai.  Birželio 21-22 d. yra astronominė vasaros pradžia, solsticija, vasaros saulėgrįža, tačiau trumpiausios metų naktys būna tarp 18 d. (pats ankstyviausias rytmetys) ir 23 d. (vėliausias saulėlydis). Taigi, šiuo metu šventės kulminacija yra paskutinę trumpiausią metų naktį, tačiau Rasos švenčiamos visą parą. Senovėje ši šventė trukdavo savaitę, dvi, ar net visą mėnesį - nuo Sekminių iki Petrinių (taigi, apdengdavo visą trumpiausiųjų naktų laikotarpį). 
Šiaurėje saulėgrįžą nuo seno šventė latviai, lenkai, švedai, finougrų kilmės tautos - samiai, lapiai, suomiai, estai; trumpiausios metų nakties laužai buvo deginami ir pietuose - Alžyre bei Mauritanijoje bei rytuose - Libane, net Himalajuose. Latviams tai kone svarbiausia šventė, kurią jie vadina Janio diena, Žolių diena arba Lygo. Žodis lyguo lyvių kalboje reiškia 'tebūnie'! Kiekvienas lygavimas - tarsi magiška giesmė, konkrečiu laiku ir tinkamoj vietoj sudainuota, turi milžinišką poveikį. Lyguoti reikia pradėti pora savaičių prieš Jonines. Tuo laiku puošniai žydėdamos lyguoja pievos, laukai; latvių lyguo reiškia judėjimą iš aukštybių į žemę, saulės lygavimą, vaisingumo ritualo išpildymą.
Vainikus pradeda pinti jau nuo pavasarį sugeltonavusių pienių pievų. Jais apipina panamių ir kryžkelių kryžius per Šeštines ir Devintines, o jau vasaros saulėgrįžos metą vainikai puošia visus vartus. Vainikai ant galvų, vainikai metami į obels šakas per petį - iš kelinto karto užkibs, tiek metų mergausi. Vainikai plukdomi vandenais - su kuriuo suplauks, kurlink nuplauks...
Šiuo Rasos laiku mūsų kraštuose rugiai žydi, kaip liaudis sako, rasoja; o naktimis ir auštant pievose gausu rasos; saulė rytą tekėdama „šoka, rėdosi, dabinasi vainikais“. Ryškiausi šventės papročiai - rateliai aplink laužą, šokinėjimas per ugnį; kupoliavimas, vainikų pynimas ir burtai iš žolynų; apipinti vartai ir žolynais išpuoštos kartys, stebulės; vainikų ir ugnelių leidimas upe; budėjimas per naktį, paparčio žiedo ieškojimas; saulės sutikimas, prausimasis ryto rasoje, maudynės šaltiniuose, upėse, ežeruose saulei tekant. 
Apie kupoliavimą ir papartį
Vasarovidžio virsmas - apie Rasas išsamiai - Aleksandro Žarskaus.
Rasa - ir kitos metų šventės - Algirdo Patacko.
Joninės? Kupolės? Rasos? - šventės pavadinimo kilmės hipotezės - Rimanto Balsio.
Vasarvidžio magija - Joninės kitataučio akimis - C. J. Moore.
Rasos šventė - Jūratė Grabytė kalbina Rasą Ambraziejienę ir Algirdą Patacką.
Rasos šventė ir šv. Gralis - Algirdo Patacko.

ŠVENTASIS JONAS KRIKŠTYTOJAS (birželio 24 d.) - Mesijo pirmtakas, Jėzaus krikštytojas Jordano upėje. Tai vienintelis šventasis, kurio gimimo dieną švenčia Bažnyčia (visų kitų šventųjų minėjimai - tai jų kankiniškos mirties datos). Šią iškilmę pradėta švęsti Romoje dar IV a. Šventojo Jono, Jėzaus misijos pranašo vandens krikštas nuostabiai dera su senąja baltiška Rasų rasa, kurioje Joninių rytui auštant atsigaivinę mūsų protėviai tarsi atgimdavo, „apsikrikštydavo“ visiems ateinantiems metams. O jei dar ir (širdyje) paparčio žiedą rasti pavykdavo, tai tarsi Šventosios Dvasios krikštą ir visas Jos dovanas gaudavo...
Rasų šventė - tai Joninių išvakarės (panašiai, kaip ir žiemos saulėgrįžos metu švenčiamos Kūčios ir Kalėdos). 
Jonai apvainikuojami ąžuolo ar kitų žalumynų lapais, kitur apkaišomos jų durys. Seniau merginos širdžiai mielam Jonui į žalias pynes įrišdavo ir rankšluostį ar pirštines.
Jonas - dangaus pasiuntinys - Arūno Peškaičio.
Krikštytojo žinia - teologų svarstymai.
Jono gimimas - Renatos Vanagaitės.

ŠVENTIEJI APAŠTALAI PETRAS IR PAULIUS (birželio 29 d.). Liaudyje - Petrinės. Šventasis Petras - tai popiežių pirmtakas, kuriam pats Kristus yra pažadėjęs Dangaus Karalystės raktus; jis - pirmasis Romos vyskupas. Abu nukankinti maždaug vienu metu I-e a. (64 arba 67 m.). Šventasis Paulius arba Povilas - tai didysis tautų apaštalas, Evangelijos skelbėjas, iš aktyvaus krikščionybės priešo Sauliaus atsivertę ir įtikėjęs Jėzų. Ikonografijoje šv. Petras vaizduojamas su raktais rankoje, o šv. Paulius - su knyga. Petras mums - tikėjimo vadas, o Paulius - jo tiesų aiškintojas ir gynėjas.
Tai jau ir dienos trumpėjimo pradžia - saulė „atšoka atgalios“, nustoja kukavusi gegutė – „paspringsta miežio akuotu“ (miežiai tuo metu plaukėja). Jeigu dar kukuoja kokias dvi savaites, galima laukti ilgo rudens, pasnigs labai vėlai. Žmonės tada kitąmet „kukuos“ dėl pašarų – mažai tepriaugs žolės.
Petras ir Paulius - Vytenio Vaškelio.
Ar seksime „mažylį“ ir „uolą“? - Nerijaus Čepulio.
Evangelinė apaštalų Petro ir Pauliaus istorija

Apie kalendorių