Šventasis Antanas Paduvietis

Video Dominum meum (matau savo Viešpatį)!“ - paskutiniai Antano iš Paduvos žodžiai Mažesniesiems broliams. Jie buvo ištarti 1231 m. birželio 13 d.
Mirtis užbaigė žmogaus gyvenimą ir atvėrė šventojo istoriją. „Šventasis mirė, šventasis mirė, šventasis mirė“, - keletą mėnesių kartojo paduviečiai lyg mantrą, kol popiežius Grigorijus IX laišku „Cum dicat Dominus (taip sako Viešpats)“ ruošėsi skelbti brolį Antaną šventuoju. Šventasis Tėvas pavadino Antaną „lumen ad exemplum (pavyzdine šviesa)“.
1195 m. Portugalijoje, Lisabonos mieste, kilmingoje Martins šeimoje gimė vaikutis Fernandas. Tėvų mylimas ir globojamas berniukas mokėsi Lisabonos katedros mokykloje, kurią baigęs įstojo į Reguliariųjų kanauninkų šventojo Kryžiaus vienuolyną. 1220 m. buvo pašvęstas kunigo tarnystei.
Tuo pat metu Lisabonoje pasirodė pirmieji pranciškonai iš Italijos. Kunigo Fernando dėmesį patraukė brolių linksmumas, paprastumas ir laisvė. O kai jis pamatė iš Maroko parvežtus pirmuosius pranciškonus kankinius, nusprendė iškeisti savo baltą vienuolinį rūbą į rudą Mažesniųjų brolių abitą. Broliai pagarbiai jį priėmė į savo broliją ir davė jam Antano vardą.
Brolis Antanas, sakralinės bei profaninės kultūros ekspertas, naujojoje brolijoje pasinėrė į pranciškonų dvasinį pasaulį, kuris įtraukė jaunuolį į naujas evangelines subtilybes, verpetus, gelmes ir patirtis. Jam įsiplieskė pamokslininko dvasia. Jo kalbos buvo aktualios, konkrečios. Nevengė artistiškumo ir moderniosios kultūros simbolių.
Antrąjį tūkstantmetį krikščioniškoji Europa pradėjo krikščionybės krize. Universitetuose, miestų aikštėse ir katedrose buvo kalbama apie krikščionio tapatumo krizę. Kalbėjo ir Antanas Paduvietis. Jis daug kalbėjo ir daug rašė. Jis pranašiškai kalbėjo ir rašė. Jam tikėjimas į Kristų nebuvo moralės klausimas, tai - Dievo buvimo žmoguje ir žmogaus buvimo Dieve klausimas. Jam rūpėjo žmogus, visuomenė, civilizacija.
Brolio Antano vardas greitai tapo garsus visoje Italijoje. Bažnyčios hierarchai, politikai ir verslininkai pažino jį kaip teologijos mokytoją ir puikų pamokslininką. Jis buvo vienas iš pirmųjų kovotojų už vaikų teises; skriaudžiamųjų bei neturtingųjų gynėjas. Jo pašaukimo jėga ir žavesys buvo tarnystė patekusiems į bėdą.
Liaudies dievotumas kūrė apie brolį Antaną, dar esant jam gyvam, legendas. Jis tapo kiekvieno laukiamas, trokštamas išvysti, išgirsti, būti pamokytas ar išgydytas. Jis tapo paprastų žmonių šventuoju. Jis pasiliko su liaudimi iki pat šių dienų.
1946 m. popiežius Pijus XII paskelbė Antaną Paduvietį evangeliškuoju Bažnyčios daktaru.
Pranciškonų intelektualinė tradicija liudija, kad šv. Antanas padėjo pamatus pranciškonų filosofijai ir teologijai.
O ką šv. Antanas galvojo apie šventuosius? Viename pamoksle jis aiškino graikų kalbos žodžio hagios (šventas) etimologiją. Jis rašo: „Hagios reiškia be žemės, t. y. ne bežemis, o neprisirišęs prie žemiškų dalykų“. Toks šventasis įsivelia į situaciją, kur negalioja jokios proto sukurtos taisyklės, tvarka ar logika. Jam rūpi meilės kultūra:
- jis yra taika kariaujantiems,
- jis yra namai benamiams,
- jis yra duona badaujančiam,
- jis yra vanduo ištroškusiam,
- jis yra viltis paklydusiam,
- jis yra tikėjimas įpuolusiam į depresiją,
- jis yra šviesa kenčiančiam smurtą be aimanų, be balso,
- jis yra sveikata ligoniams,
- jis yra prisikėlimas mirštantiesiems,
- jis paprasčiausiai yra...
Jis yra tuo, kuo turi būti konkrečioje situacijoje.
Šventasis pasitinka žmogų, jį apkabina, kviečia į savo namus, iškelia jam pokylį. Šventasis atskleidžia ne tik gerą ir švelnų Dievo veidą, bet ir teisingą, blogiui baisų, šiurpulingą ir visai neguodžiantį Dievą.
Blogis yra kažkas daugiau. Daugiau už skausmą. Jis lyg mėšlungis gelia mūsų sielą. Kaip įveikti blogį, jeigu trūksta šventųjų, suvokiančių blogio esmę?
Šventasis Antanai, melski už mus!

Benediktas Jurčys OFM, Bernardinai.lt, 2005