PASLĖPTAS SEKMINIŲ ŠVYTĖJIMAS

„Aš pajutau gyvybę,
jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant<...>
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą
Užvaldantį mane“ 
V. Mačernis. III vizija

Sukasi, girgžda, ritasi liturginio laiko ratas... Velykų, Šeštinių, Sekminių stotelės... O tartum kažkur šalia neįrėminama ir nesuvaldoma vejasi mus Viešpaties Dvasia.
Pro visus plyšius Ji veržiasi į mūsų sąmonę. Kalba ženklais, patyrimais, intuicija ir viskuo, ką randa mūsų kasdienybėje ir šventėse... Kol atveria kruopščiai slėptą ir pildytą tuštybėmis bedugnę manyje,- alkį Dievo. Žvėriškai stiprų sielos alkį. Ne veltui V. Mačernis rašė: „savo sielą alkaną kaip žvėrį // maitinu geriausiais žemės vaisiais <..>// bet aš negaliu niekuo pasotint // tos panteros alkanos laukinės“...
Alkaną žvėrį – sielą (netgi žodžių panašumas tai išduoda animal – anima (žvėris-siela)).
O Viešpaties Dvasia skuba pas mus, kad užpildytų tą bedugnę, pamaitintų sielos žvėrį. Aukščiausiojo Dvasios, visur pribūnančios, visiems užtekančios, begalinės. Nepaaiškinamos, neapibrėžiamos, tik pajaučiamos, susipažįstant su ja.
Tėvo ilgesio, kurs vejasi, apsupa sūnų palaidūną, kutena jam širdį, šaukia namolei. Viešpaties Dvasios, kuri žadina Samariečio gailestį sužeistajam. Dievo šlovės debesis mūsų nuodėmių ir klaidų suterliotoj kasdienybėj... Čia jis bus mūsų stiprybė, raginimas eiti mūsų pavargime, atgaiva išsekime, supurtymas apsipratime... Kasdienė iš–tvermės duona.
Ieškojau Sekminių atspindžių paprastuose žmonių gyvenimuose. Ir antai prisiminė Žaslių stoties gyvenvietės gatvelėj moteris, vedanti už rankos namo savo piktą gerokai pagėrusį vyrą. Kantriai, be priekaištų... Iš–tvermės Dvasia.
Meilės iki paskutinio kraujo lašo Dvasia. Paslėptas Sekminių švytėjimas.
Švytėjimas Viešpaties Dvasios, kuri, - tartum kamuolinis žaibas, - randa plyšį, įlekia, pagauna. Paliečia, įsuka, kaip audros sūkuriai kelio dulkes. Neplanuotai, neorganizuotai, nepasiruošus trenkia suvokimu, kad Aukščiausiasis, kurį žmonija nuo laikų pradžios nepažindami ir bijodami garbino, už tave mirė...
Kaip antai vieną vakarą, saulei leidžiantis man žvelgiant pro Pažaislio bažnyčios palėpės langelį, staiga nupurtė mintis apie Dievo artumą, krikščionybės kilnumą, neišblėstantį kamaldulišką jaukumą, maldą, vedančią žmogų Dausop jau čia, žemėje. Nuolatinę maldą. Emanueliškumą (pajautimą, kad Dievas su mumis)...
Tyliai, bet tikroviškai, supurtančiai, stipriai. Taip mūsų kasdienybės šešėlius sklaidys paslėptas Sekminių švytėjimas.  
Išradingosios Dievo Dvasios, kurios kelių neatspėsim, nesuskaičiuosim, tik šlovinsim, sieksim Jos artumo ir semsim visą amžinybę, švytėjimas...
Nes Viešpaties Dvasia yra tartum saulė, kurioje noksta, bręsta mūsų dvasios derlius... Pjūties brandinimo kaitra, kurią turim patirti ir sunokti.
„Jis yra oras, kuriuo kvėpuoju“, - giesmės žodžiai darkart patvirtins tiesą.
Nes Sekminės - tai Viešpaties sugrįžimas. Sugrįžimas, tam, kad mus parsivestų į amžiną buvimo Tėvo glėbyje šventę.

S. Renata Vanagaitė SSC, Bernardinai.lt, 2006