KALENDORIUS

      Senovės graikai ir žydai visai kitaip, nei mes šiandien, suvokė laiką. Nors jiems buvo žinomas laikrodžio rodomas laikas, kurį graikai vadino chronos, bet svarbesniu buvo laikomas prasme užpildytas laikas - kairos. Tad senuosius žmones domino ne valandos, dienos, mėnesiai ar metai, bet reikšmingi buvę įvykiai ir tų įvykių reikšmė. Šiuolaikinis žmogus, priešingai, itin prisirišęs prie laikrodžio rodomo laiko, o situacijų reikšmingumas ir įvykių sukuriama prasmė visai nebėra svarbi. Išmokti tinkamai panaudoti laiką – reiškia sukurti gyvenimo harmoniją. Tad mums ypač svarbu atsigręžti į senovinį kalendorių, į prasmingų  ritualų pripildytą kosmoso, gamtos, darbų, švenčių ir asmens laiką.
      Svarbiausia lietuvių etninės kultūros savybė – labai glaudus ryšys su tėviškės gamta, dangaus šviesulių judėjimo diktuojama jos sezonų kaita. Iš šimtmečių užmaršties prikėlę prosenovines šventes, savo darbų ir poilsio seką gebėtume geriau suderinti su natūraliais ritmais. Atstatytume civilizacijos ir miesto gyvenimo pažeistus, bet dvasinei ir fizinei sveikatai būtinus saitus su gamta.
      Gyvendami gamtos ritmu, senųjų Lietuvos girių gyventojai jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką šių dienų mentalinės sąmonės, tačiau visumos jausmą praradęs žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingas ir sąmoningas kūrybinių galių pasireiškimas. Jie turėjo maginę ar mitinę sąmonę, kurią būtų galima pavadinti dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių garbinimas, bet natūralus, pusiau suvoktas, o gal ir sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakylančiomis ir atgimstančiomis Visumos galiomis, su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu.
      Natūralu, kad protėvių, kurie gyveno augalo pasaulyje – giriose ir buvo prisitaikę prie gamtos ritmo, kalendorinių švenčių ciklas sutapo su regimąja išraiška – augalo vegetaciniu ciklu.
      Gamtos ir augalijos vegetacinio ciklo lūžio, kaitos, t. y. kritiniai taškai (vasarą Rasa, rudenį Ilgės, žiemą Kalėda ir pavasarį Užgavėnės) sudaro senųjų lietuvių švenčių pagrindą ir sąrangą. Tačiau švenčių esmėje glūdi svarbiausių žmogiškosios būties įvykių išgyvenimas metafizinėje plotmėje. Atitinkamus kritinius gyvenimo tarpsnius išgyvena ir žmogus. Tai pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai – virsmai: gimimas-krikštynos, vestuvės-santuoka ir mirtis-lydėtuvės. Ruošimasis šiems svarbiems žmogaus gyvenimo įvykiams, apeiginis jų išgyvenimas sudarė esminį senųjų švenčių turinį ir suteikdavo joms sakralumą. Kitaip sakant, švenčių centre buvo ne gamtos galios ar buitiniai žmogaus rūpesčiai (derlumas, vaisingumas ir pan.), bet amžinosios sakraliosios žmogaus būties užduotys. Antraip šventės nebūtų buvusios šventos. 
      Dėl to senasis baltiškas kalendorius darniai susijungė su krikščioniškuoju: svarbiausių krikščionybės įvykių minėjimai žmonėms tapo dvasinio augimo ir persikeitimo laikotarpiais, padedančiais vidiniai išgyventi ir Dievo gimimą savo širdyje, ir nuplovimą Šventosios Dvasios lietumi, ir darbus bei žygius kartu su šventaisiais, ir jų mirtį už tikėjimą, ir savo gyvenimo stebuklus, ir asmeninį Prisikėlimą.
      Netrukus švęsime ne tik Lietuvos vardo paminėjimo, bet ir  Lietuvos krikščionėjimo tūkstantmetį (1009-aisiais nužudytas pirmasis žinomas mūsų krašto misionierius - šv. Brunonas). Tad krikščioniškos šventės yra tapę nedaloma lietuvių etninės kultūros savastimi, o lietuviška krikščionija (su savitų tautinių, ikikrikščioniškų papročių „prieskoniais“) - neatsiejamu Bažnyčios turtu. Taigi, tradicinės lietuvių kalendorinės šventės „Vydijos“ kalendoriuje pristatomos ir senovinių kaimo papročių, apeigų aprašymais, ir krikščioniškas švenčių prasmes atspindinčiais straipsniais.

Pagal: Aleksandras Žarskus „Rėdos ratas“, Libertas Klimka „Po tėviškės dangum“, 
Aušra Griškonytė „Laikas ir kaip su juo elgtis“

Detaliau: 
Apie kalendoriaus kilmę ir raidą
Lietuvių kalendorinių švenčių forma ir esmė

„Kalendoriaus“ straipsnius, mėnesių, švenčių aprašus paruošė Rasa Ambraziejienė. 

Naudoti Angelės Vyšniauskaitės, Aleksandro Žarskaus, Algirdo Juliaus Greimo, Gražinos Kadžytės, Liberto Klimkos, Marijos Gimbutienės, Algirdo Patacko, Zitos Bartkevičienės, Rimanto Buržos, Aušros Kargaudienės, Valdo Mackelos, Pranės Dundulienės, Juozo Kudirkos, Voldemaro Lisovskio, Zigmo Tamakausko,  Helmi Salte, L. J. Suensen tekstai; VEVC interneto svetainės, „Bernardinų“ interneto svetainės, day.lt, „Bažnyčios žinių“, „Artumos“ medžiaga.

© R&J

vydija@vydija.lt