Rimgaudas Sinkus  

 
III. ANKSTYVŲJŲ AUKSUMOS KARALIŲ UŽRAŠAI

Pažvelgę į dabartinį Arabijos pusiasalio žemėlapį, šiaurės rytų ir pietryčių pakrantėje pastebėsime miestus Ėz–Zana, Dubajus, Maskatas, Finsas, Suras, Galatas, Salala, taip pat koralinių rifų apsuptas Deimanijato salas. Ar liko paminklų, galinčių paliudyti buvusį šitų vietovių „auksiškumą“? Taip, jie išlikę ankstyvųjų Auksumos karalių užrašuose. Siekiant įamžinti dabartinės Persų įlankos zonoje karaliavusių valdovų pergales, viskas buvo užrašoma. Tikriausiai, užrašai buvo visų pergalingų mūšių vietose, tačiau iki mūsų dienų jie išliko tik Auksumos paminklinėse stelose. Ten išgraviruoto karaliaus vardas Ėzana liudija, kad jo sostas buvo dabartinio miesto Ėz–zana, esančio Persų įlankos pakrantėje, ribose. Atstatykime buvusį tikrą valdovo vardą: Ėzana – Ėjzana – Auksanijos Ėja. Išlikęs pavadinimas Ėz–Zana parodo, kur buvo šitų pergalių centras. Iš senojo pavadinimo Auksanijos Ėja matosi, jog įlanką anuomet kontroliavo iš Pietų atėjusios auksitų gentys.
Degino karštis. Nors auksitai iš Auksumos traukėsi į šiaurę, tačiau stengėsi išsaugoti įtaką kitiems, į jų plotus persikėlusiems ir geriau karštį pakeliantiems žmonėms. Tuo tikslu apleistose teritorijose būdavo paliekamos auksitų komandos, kurios naujai atėjusius mokė ūkio ir valdymo technologijų išminties. Tai buvo ir pačių auksitų išsilaikymo sąlyga, nes sparčiai besidauginantys ir neorganizuoti, į laisvus plotus atkeliavę žmonės galėjo ir juos pačius pavyti bei „praryti“. Juk ir šiais laikais Jungtinės Amerikos Valstijos teikia milijardines išmokas Meksikai, Lotynų Amerikos šalims, kad tik per sienas neplūstų „alkani“ tų šalių gyventojų pulkai. Mes taip pat mokome Horo miesto savivaldybę Afganistane tam, kad vietiniai žmonės gyventų labiau pasiturinčiai. Taigi, Auksanijos karaliai titulavo save ir anų, buvusiųjų žemių valdovais, ten išlikdavo senieji pavadinimai. Visgi, būta ir nesupratimų: likusieji laiku nemokėdavo duoklių, norėdavo būti savarankiški; išėjusios auksitų gentys pakliūdavo į vergiją, privalėdavo keisti religiją, jų naujieji „ponai“ reikalaudavo keisti religiją ir senosiose valdose.
Ką liudija dabartiniame Aksumo (Auksumos) mieste ir jo apylinkėse aptikti akmeniniai užrašai? Jie iškalti ant stelų, todėl radiokarboninis užrašymo laiko nustatymo metodas čia negalioja. Šifruotojų teigimu, įrašai yra atlikti graikų, senųjų etiopų, pietinių arabų ir neatpažintų kalbų rašmenimis. Panagrinėsime tekstus, skliausteliuose įrašydami šifruotojų, o taip pat šių eilučių autoriaus siūlomus intarpus:
Stela I. Čia rašoma:
Vietoje … Al(a)e – Amid beėjsa …na Aksumo negušys ir valdovas Chimjaro ir valdovas Raidano ir valdovas Sabos ir valdovas Salchino ir valdovas Syjamo ir valdovas bega ir valdovas kasų (sakų) … pakilo į žygį kad atkurti šalį ir įvesti joje tvarką.
Čia valdovas tvarką įvedinėja įvairių tautų tarpe, tačiau daugelį atpažinti sunku, kadangi pavadinimai, šifruotojų teigimu, yra užrašyti priebalsėmis. Pavyzdžiui: …ir atvyko jis į LBCh, …jis atvyko į FNSChT, …ir jis atvyko į (.)MVM… Atkreipsime dėmesį, jog išsireiškimas negūšys = nekūšys (garsas k nuslydęs į garsą g) galėtų reikšti, jog valdovas buvo neplaukuotas žmogus, nes žodis kūšys mūsuose reiškia plaukuotą odą, o nekūšys – neplaukuotą. Pagal šį odos plaukuotumo požymį išeitų, jog „neplaukuotasis“ buvo baltos odos spalvos žmogus, todėl konstatuosime Auksumos nekūšį valdovą buvus baltaodžiu.
Kokios tautos „bega“ valdovu galėjo būti šis baltasis žmogus?  Atstačius skiemenų pamaišymą teigiame, jog „bega – gabe“ tauta buvo ta, kuri garbino ugnį, gaubė ją: iki šių dienų mes, lietuviai, minime ugnies deivę Gabiją.
Steloje rašoma, jog valdovas buvęs ir kasų – sakų tautos valdovas. Etninis pavadinimas sakai vėliau sutinkamas ir Eurazijos plotuose. Etninę tikrąją sakų priklausomybę identifikuoti paprasta, atkreipus dėmesį į charakteringą žodžio sakyti junginį: “Koun saką, a moun saką? Kūn saką, a mūn saką?  Kaun saką, a maun saką?”. Vertimo nereikia: žmones, tarpusavyje taip kalbantys, buvo sakai. Auksumos sakai irgi turėjo  tarmes. Dviejų tarmių sakai (koun’iai ir kūn’iai) nuo Afrikos atogrąžų karščio traukėsi Arabiono pusiasalio krantu link Indijos, o sakai kaun’iai, paskutinieji likę Afrikoje, nukeliavo į šiaurę tiesesniu keliu, kur priėjo Suecą ir prie Akabos įlankos vandenų užtruko likėnų pavadinimu. Dabartinis miestas Kaunas su šalia esančiais Likėnais yra pastaroji šios genties apsistojimo vietelė. Kauniečiai su likėniškiais priskiriami seniesiems sakams kauniams (“kaun saką?”).
Stela II. Šioje steloje apie žygį prieš bega – gabijus pasakojama konkrečiai. Kadangi ano meto įvykiai labai svarbūs, iššifruoto stelos užrašo vertimą pateikiame visą (stelos eilutės sunumeruotos):
1.: (Ė)zana, Aksumo malikas ir valdovas Chimjaro ir Raidano ir Chabašato ir  Sabos ir
2. Salchė ir Syjamo ir kasų ir bega, malikas malikų sūnus Machremo, kuris
   (yra) ne
3. nugalimas. Kuomet žmones bega ėjo karu, pasiuntėme mes du mūsų brolius  Šeazaną ir Chadefu, kad jie už
4. pultų juos. Ir kada jie pasiekė tą šalį, pasidavė šeši negušyjai kartu su žmo
5. nėmis jų. Kada gi anie pasidavė, jie išsivedė juos iš jų šalies su jų vaikais ir
jų mo
6. terimis ir žmonėmis ir gyvuliais, taip kad skaičius žmonių š
7. ių šešių negušyjų 4400, o stambių raguotų gy
8. vulių 3200, o avių ir balnojamų gyvūnų 6224;
9. taip kad jie maitino juos, (pradedant) nuo tos dienos, kai jie išėjo iš jų šalies,
10. kiekvieną dieną duonomis iš kviečių su miežiais (-22000) ir mėsa
11. ganėtinai jiems daug, davė jiems alaus ir vyno iki
12. soties keturių mėnesių (bėgyje). O kuomet jie atvyko į Aksumą
13.  pas mus, mes įvilkome juos – žmones jų – į šiurkštaus audimo aprangas ir
14. aprėdėme negušyjus jų (ir nukreipėme ju)os ten, kur plačiai vilnija šalis
15. vadinama Davala BJPN. Ir mes nurodėme, kad juos maitintų ten, ir mes iš
skyrė
16. me kiekvienam nagašyjui stambių raguočių 4190 galvų, (taip kad iš viso)teko
17. (šešie)ms (nagašyjams 25140 stambių raguočių galvų); kuomet gi mes atnaša
18. vome Machremui, kuris pagimdė (mus), sekančiai: statulą auksinę (vieną)
19. ir sidabrinę (vieną ir bronzines – tris), mes padarėme šitą
20. (uš)rašą ir pastatėme jį ir pa(statėme apsaugą ir paskyrėme) Astarui (ir …)
21. ir Becheriui ir (Machremui, kuris mus pagimdė. Ir jeigu atsiras) toks, kuris
su
22. griaus tai, ką mes paaukojome, (arba ištrauks jį iš šitos vie)tos arba nuvers
jį, tai te būna jis sunaikintas.
23. Giminė jo ir palikuo(nys te būna…-i)š ša(lies) jie privalo dingti.
24. O kas pagerbs tai, tegu grįžta jam ge(rove…- ir) dėl to
25. pastatėme mes tai, (kad pasakotų apie mus ir apie mūsų miestą amži)nai. Ir
mes pasky
26. rėme šventąjį sklypą prie rūmų ir (kelio ženklą, sudėtą iš akmenų), Machre
mui.
Paskaičius užrašą matosi, jog būta nepatenkintų. Elgiamasi su pralaimėjusiais pažįstamu būdu: gentis būdavo pavergiama ir perkeliama gyventi į kitą vietą. Gal taip ir Baltistanas dabartiniuose Himalajuose atsirado? Nesutarimo priežastimi galėjo būti prastos anų gyvenimo sąlygos, religiniai motyvai, o gal neatiduota duoklė Ėzanai. Steloje minima, jog Ėzana buvęs  Machremo sūnus. Kas buvo jo “tėvas” Machremas? Bandykime atstatyti “Machrem” pavadinimo esmę žinant, jog viena anuometinių pagoniškųjų dievybių turėjo vardą Becher, netoli nuo dabartinios Ez zano teka upė Mechran. Žodis Machrem galėjo būti žodžių Becher – Bechrem – Mechran samplaika ir tikėtina, jog tikrasis žodis, iškaltas steloje, galėjo reikšti vardą Bachrem. Išskleiskime jį nuoskalomis: Bachrem – Bakrem – Ba ak rem. Tokių skiemenų galima būtų ir nesuprasti, jeigu pasaulyje nebūtų dvasinės doktrinos, vadinamos Mer ka ba vardu. Išeitų, jog šią Mer Ka Ba doktriną, naują gabijams, išpažino juos užpuolęs Ėzana. Vadinasi, jog Auksanijos gyventojai aprašomuoju laikotarpiu išpažino nevienodus tikėjimus ir tie, kurie valdė Auksanijos Ėją, buvo užkariautojai.
 Stela IV. Steloje kalbama apie žygį prieš saranius, tai yra zaranius – zarius. Čia vėl minimas nugalėtojas Ėzana, kuris buvo Machremo sūnus ir kartu Al(a)e – Amido sūnus. Pažymėsime, jog 6-7 eilutėse rašoma:
… užpuolė (mus) sarane (gentys), kurių karalystė A(la)n(ija)…
Ėzana buvo Mer ka ba sūnus, todėl jo karas prieš zarius yra visai suprantamas. Po susirėmimų 16–17 eilutėse konstatuojama:
… ir paėmėme (vadą) Alytą kartu su abiem jo vaikais…
Zariai, bent jau dalis jų, šį kartą pralaimėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog po tūkstančių metų karaliaus Mindaugo žūtis taip pat minima kartu su abiem jo vaikais. Be to, prisiminkime, jog karalius Mindaugas buvo užsidaręs Turov’o – Vorut’os pilyje, o Turovas tada buvo Lyd’os – (a)Lyt’os kunigaikštystės aplinkoje. Epizodas kartojasi. Panašu, jog įrašas metraštyje buvo padarytas sąmoningai, kad galima būtų susekti ano Alytos ir dabartinio karaliaus Mindaugo (irgi alytiškio) etninę tapatybę.
Įdomios 11-12 eilutės:
Mes įrengėme stovyklą prie kariuomenės surinkimo punkto Ala.
Ėzana galėjo stovyklauti prie punkto Ala, nes pats buvo ir Al(a)e – Amido, tai yra to paties tikėjimo, sūnus. Pažvelgę į žemėlapį užfiksuosime, jog iki šių dienų aptariamoje teritorijoje stovi miestas Salala, o jo pavadinimas kalba pats už save: Sa(a)lala - sia Ala(nla). Tai rodo į buvusį Alanlos - Alanijos genties ar genčių grupės egzistavimą. Ala Ėzana vadino dabartinę Salalą.
Kadaise Karaliaučiaus profesorius Imanuelis Kantas, nykstant lietuvybei, įvade į naujai parengtą vokiečių – lietuvių kalbų žodyną įsakmiai parašė: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Neskaitant besivystančių filologinių aplinkybių, ši knyga per lietuvių kalbą brėžia gairę prabilti ir naujiems tautų raidos istorijos puslapiams.

Tęsinys: IV dalis - „Pradingusi sala - žemynas“

I dalis