Rimgaudas Sinkus  

 
IV. PRADINGUSI SALA - ŽEMYNAS

Apie išnykusias salas yra prirašyta šimtai knygų. Galimos salų buvimo vietos prasideda Viduržemio jūroje, Afrikoje, Indijos vandenyne, po to tęsiasi per Skandinaviją, Velsą, Airiją, Atlanto vandenyną, Šiaurės, Pietų, Centrinę Amerikas, Antarktidą ir baigiasi Ramiajame vandenyne. Išeitų, salų būta daug.
Ta proga paminėsime žinomą dingusių pasaulių ieškojimo autoritetą Ignotą Žiogelį (1821-1891), knygų „Atlantida – prieštvaninis pasaulis“ (anglų k.), „Senovės Egipto istorija“ (lenkų k.), kitų knygų, straipsnių panašia tematika autorių, kurį, užsieniečių teigimu, drąsiai galima apvilkti Platono mantija ir pavadinti atlantologijos tėvu. Šis, nuo Molėtų ar Anykščių apylinkių kilęs lietuvis pasaulyje žinomas Ignatius Donnelly vardu. Taurusis aukštaitis mirė daugiau kaip prieš šimtą metų, bet jo prielaidos, sukaupta medžiaga drumsčia protų ramybę: turint naujus mokslo pasiekimų duomenis, tyrėjai vėl ir vėl leidžiasi į pradingusios salos paieškas.
Žinome, jog žemę kiaurai kerta magnetinės linijos, jos klaidžioja. Šiaurės ir Pietų magnetiniai poliai juda ir šiuo metu vienas jų yra netoli Grenlandijos. Apie magnetines audras, siaučiančias žemės paviršiuje, nusimanome, tačiau nedaug kas kreipia dėmesį į tai, kad žemės gelmėse audros yra didesnės, įvairesnės. Įsivaizduokime geležies rūdos prisotintą kalną ir tai, kas atsitiktų, jeigu po juo pakištume galingą magnetą – kalnas murktelėtų gilyn, nelyginant plūdė meškeriojant žuvį. Suprantama, tai vyktų lėčiau, nes kalnas susijęs su aplinkine uoliena ir lengvai nepasiduotų. Panėrimo gylis, priklausomai nuo magneto stiprumo ir rūdos kiekio, būtų skirtingas. Žemės pluta suskiltų, po to užsirauktų ir tik seklumų bangelės primintų buvusios katastrofos vietą.
Mus šiuo požiūriu domina vietos, artimos Auksumai ir Auksanijai. Pažvelgus į fizinės geografijos žemėlapį peršasi mintis, jog aprašytas „murktelėjimas“ galėjo nutikti Seišelių salų areale, kur seklumų bangelės keičiasi su duburių atolais. Panagrinėkime Afrikos – Arabijos krantų aplinkos situaciją istorinių šaltinių požiūriu.
Kas tokie buvo „akvauėzatai“ (vanduoliai), rašėme anksčiau, tačiau iš kur į Auksaniją (Arabijos pusiasalio krantus) galėjo atkakti alanai? Lietuvių kalboje žodžiai alas, alys reiškia apvalumą, apvalų daiktą. Žodis sala gali būti kilęs iš pirminės sampratos čia ala – sia ala – sala. Žmogus (s)alanas tuomet būtų tas, kuris gyveno saloje. Raidė ‚s‘ amžių glūdumoje svetimose tautose išnyko, o sala – sia ala mūsuose tebefunkcionuoja. Ir alos ryšys su apvalumu išlikęs: Vilniaus rajone, 8 km. į pietvakarius nuo Giedraičių yra apvalus ežeras, kurio pavadinimas Alys, garsaus Alaušo ežero apvalumo sąsaja su ala akivaizdi, aukštumose prie Utenos yra kaimas Aliai ir t. t. Pagal vardą darome išvadą, jog alanai į Arabijos pusiasalį galėjo atsikelti iš salos.
 Derėtų prisiminti, jog antikos laikų keliautojai Indijos vandenyne mini buvus Dylmuno salą: Dylmunas – Tyl mu(i)nas – (sa a)Lytų Muinas. Ką galėjo reikštis žodis Muinas? Mūsų kalboje – kažką besimainančio, besikeičiančio. Tuo pasižymi mėnulis. Išeitų, jog dabartine kalba tikrasis ano meto Dylmuno salos pavadinimas buvo (a)Lytų Muinas - Alytų Mėnulis. Pažvelgę į  senųjų Egipto dievų panteoną, aptinkame dievaitį, vadinamą Mėnulio vaiku. Mėnulis yra besimainantis objektas. Sala – žemynas, nyrantis į vandenį, taip pat galėjo mainytis, nykti, keisti kontūrus. Mėnulio vaikas, vardu Konsū, galėjo būti tos salos dievybė.
Remdamiesi Juozo Šeimio piešininių hieroglifų skaitymo metodika, paskaitykime dievaičio Konsū įrašus:

Kai spaudė šaltymetis, sala buvo palankaus geografinio klimato juostoje. Kokių genčių  auksiai gyveno saloje, aplinkui ją žemyne? Kaip jie vadinosi? Skaitome:

S – skeptras     K – kepurė     L – lūpos          R – ryžis          A – akis
A – apylanka     I –  įvija        I – ilgas           U – užantis       L – lūpos
K – kumštis       J – juosta     N – namai         S – suknelė       A – akis (dešinė)
A – apyrankė    A – ausis       K – kumštis       A – apyrankė    N – nosis
S – skeptras                        A – apyrankė    S – spyruoklė    A – apylanka
                                        S – spyruoklė                         S - spyruoklė

A – akis      U – užantis                 P – pilis              L – lūpos
L – lūpos     K – krokod.(nykštys)    I – ilgas             A – akis
Y – įvija      R – rankdarbis             N – namai           B – burė
T – trys      A – apyrankė              S – spyruoklė       I – įvija
A – ausis     S – skeptras              A – apyrankė       A – ausis

Ū – ūla (nosies)  V – vokas (akies)
L – lūpos           O
I – įvija             K
A – apylanka      I
                       A

 Matome, jog saloje ir aplinkoje gyveno alytai, labiai, alanai, sakai, rusai, kijai, ukrai, pinsai, ūliai, vokiai. Salos vietą lokalizuojame esant Indijos vandenyne, tai yra ten, kur II-o skyriaus iliustracijoje pažymėta „Galima sala“. Paėmę dabartinį žemėlapį su miestais, kaimais pamatysime iš auksių salos atsineštus pavadinimus: Alytus, Trakai, Vokė, Ūla,Vilni(j)us, Kaunas – Sakaun’as, Kijevas, nors pati Kija (Čia Kija – Čekija) pasitraukusi kiek į vakarus. Vokiečiai, rusai, „labdien“ sakantys labiai – latviai, ukrai – ukrainiečiai irgi mums žinomi. Ne lenkas, o linkas tarmiškai tebesako Utenos krašto žmonės. Pinsais – finsais (garsas p dabar nuslydęs į f) vadiname suomius, vengrus, estus.
Beje, galime identifikuoti ir Auksumos karalių užrašuose anksčiau neatpažintas 1 stelos 7-10 eilučių prasmes:
… ir atvyko jis į LBCh, ir ten duoklę (jam) atidavė nekūšys akvaėzatų SVSVT kartu su savo tautomis … ir atvyko jis į FNSChT ir ten …
Žinant, kad arabuose ‚k‘ slysta į ‚ch‘ ir buvo rašoma praleidžiant balses, galime teigti, jog užrašai iš tikrųjų skamba taip:
… ir atvyko jis į LaBaKą, ir ten duoklę (jam) atidavė baltasis vanduolių (valdovas) Sia Vanduolis iS Vilnijos Trakų … ir atvyko jis į PiNSų Krašto Tautas, ir ten… 
Matome, jog Užrašuose minimos labių – latvių bei fin(s)ų tautos. Ta proga pasekime Egipto pavadinimo atsiradimą: čia Kijptas – čy akijptas – čia Egiptas, o tai reiškia, jog anoje žemėje tuo metu dominavo kijai. Ukrai? Jie buvo žmonės, gyvenantys u kresta – kalnuotos Triakijos, pasižyminčios menama kryžiaus forma, gyventojai. Krestjanin, jų žodžiais tariant, buvo kryžiuje, Triakijoje besidarbuojantis valstietis. Arabai, senų laikų įtakojami, baltuosius žmones ir dabar tebevadina „kryžiuočių“ vardais.
Kaip dar galėjo būti įvardinama sala, be Trakų Vilnijaus ir Dylmuno? Išsiaiškinimui paimkime faraono Tutanchamono (Cheopso – Kijopso) dinastinį kilmės vardo įrašą ant auksu tviskančio sarkofago viršaus. Paskaitykime: 

A – ausis       
U – ūlia (ausies)
K – kaušas
S – sliekas
I – insaga
S – skylė

Matome veidą, iškilusį iš vilnių, apsuptą žvynais – tai liudija, jog Cheopso protėvis auksis gyveno apsuptas vandenų. Išeitų, jog sala, kurioje gyveno auksiai, buvo vadinama Aukso sala. Seni, labai seni laikai… Kaip su alanais? Jie niekur nedingo: dabartinė istorija mini alanus, gyvenusius prie Kaspijos jūros, o jų palikuonys yra dabartiniai osetinai.
Istorikų lūpomis panagrinėkime Aukso salos kaimynus žemyne. Tūlas Johanas Malala, antikos laikų Bizantijos istorikas, parašė aštuoniolikos knygų „Pasaulio kroniką„, kur vardino įvykius nuo „pasaulio sutvėrimo“ iki pat jo dienų. Straipsnyje 433.3-434.18 Malala rašo: „Tais pačiais metais atsitiko taip, kad indams, taip vadinamiems auksumitams ir ameritams, teko vieniems su kitais pakariauti.“ Vadinasi, anais laikais auksumitai – auksitai buvo vadinami indais, Auksuma buvo laikoma indų šalimi. Tą pat įvardija ir kiti Bizantijos istorikai: Indostano pusiasalį jie vadina Didžiąja Indija, Pietinę Arabiją – Mažąja Indija, o Auksumą (kartu su Afrikos rago šalimis) – Vidine Indija. Taigi, Aukso sala buvo apsupta gyventojų, kurie vadinosi indais. Neveltui Simonas Daukantas, išvartęs archyvus, rašė: „Betgi senovės raštai skelbia, jog lietuvių, kalnėnų ir žemaičių giminės lopšiu buvusi Indų žemė.“ Be Indostano pusiasalio ji siekė Auksumos ir Auksanijos žemes.
Yra dar vienas išnykusios salos pavadinimas – Atlantida. Atstatykime šio pavadinimo prasmę, jį fragmentuodami: Atlantida – At(y)la(s) (a)nt I(n)da – Al(ys) ta ant Indos. Gauname, jog žodis Atlantida reiškia salą – žemę (ta), esančią virš Indos, tai yra Auksumos ir Azanijos krantų. Iš to seka, jog Platonas, minėdamas Atlantidą, kalbėjo lietuviškų žodžių santrumpa: Atlantida = Alys ta ant Indos.
Sprendžiant iš to, jog Aukso salos rašmenys buvo rašomi lietuvių kalba (tai liudija dinastiniai sarkofagai ir genčių pavadinimai), Atlantidą valdė alytai kartu su jiems giminingais sakais ir ūliais (apie juos vėliau). Sala turėjo savo dievaitį Konsū. Tarp kitko, ar ne Kounių sūnų?..
O mūsuose?.. Ar išliko mūsų dievų panteone koks nors salos dievas? Išliko. XVI a. publicisto ir istoriko Jono Lasickio knyga „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ sako, jog žemaičiai turėję daug dievų: miško, samanų, ežerų ir t. t. Turėjo ir dievą, vardu Alabathis. Šio žodžio tikslinti nereikia: Alabathis – Alapatis. Aukso sala Atlantida turėjo dievą vardu Alapatis, įprasminantį dievybę – salos viešpatį.

Tęsinys: V dalis - „Aukso sala“

I dalis