Algirdas Patackas
 

Apie Rasą ir šventąjį Gralį

 

Turbūt gausiausia visų laikų mistinės literatūros tema yra šventojo Gralio misterija, gimusi ankstyvaisiais viduramžiais iš apokrifinės Nikodemo Evangelijos (IV–V a. po Kr.), kur Gralis – tai Paskutinės vakarienės  taurė, į kurią Juozapas iš Arimatėjos supylė Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują, kai jam buvo ietimi pravertas šonas . Vėliau ji taps Eucharistijos taure.
Šis įvaizdis suklesti viduramžių riterių kultūroje – tai Chretien de Troyes „Percevail, le Conte du Graal“ (1181-1191), Robert de Boron trilogija, vokiečių Wolfram von Eschenbach „Parzival“(1205-1215); šv. Gralį sutinkame ir vadinamose karaliaus Arturo (Anglija) ciklo legendose. Vėliau šią temą, tik jau gnostiniame kontekste, eksploatuoja katarų (albigiečių), pseudo-krikščioniškos sektos literatūrinė tradicija.
Europos menui atsitraukiant nuo religinių šaknų, įsigalint laicizmui, ši tema lieka užmiršta, tačiau ir vėl atgyja romantizmo epochoje (Vagnerio operos Lohengrin ir Parzifal). Po jos seka degradacija - pseudomistikos banga. Tai ir teosofai, ir Rericho sekėjai, ir netgi arijiškų šaknų ieškotojai ankstyvajame fašizme. Ypač suklesti šis žanras mūsų laikais, kaip komercializuoto,  dirbtinai sukonstruoto pseudomeno atšaka – tai  visokie „Da Vinčio kodai“ bei holivudinė produkcija.
Iš visų šių gausių tekstų ryškėja štai kas: literatūrą apie šv. Gralį galima suskirstyti į tris dalis: ikikrikščioniškoji, po to krikščioniškoji, esminė linija ir pseudomistinė. Ikikriščioniškoji tradicija yra mažiausiai tyrinėtoji. Ji labiausiai siejama su keltiškąja mitologija – tai gausybės rago, stebuklingojo Keridveno katilo (savotiškas gausybės rago variantas, nes iš jo galima pamaitinti ir netgi išgydyti daugybę žmonių) ir kiti įvaizdžiai.

Įsidėmėtina Katalikų Bažnyčios pozicija šiuo klausimu  – neuždedanti nihil obstat  antspaudo, bet ir neatmetanti šios senovinės legendos. Ypač aktualia ši tema tampa XIII amžiaus pradžioje. Tai buvo metas, kai ne tik Bažnyčioje, bet ir už šventoriaus, gatvėse, vyko karšti ginčai dėl Kristaus esimo Eucharistijoje, dėl transsubstanciacijos – duonos ir vyno virsmo į Kristaus kūną ir kraują slėpinio. Kaip tik tuo metu pasirodo „Šv. Gralio ieškojimai“ (Queste de Saint Graal) – tam tikra menine  forma perteiktas teologinis traktatas, parašytas nežinomo cistersų vienuolio. Šis tekstas yra vertinamas būtent už teologinę kryptį, nes ankstesniuose tekstuose vyravo kurtuazijos
[Vakarų Europos viduramžių literatūra, skirta riterio garbei, meilei ir t. t. apdainuoti – red.]. Jame itin ryškus yra apsivalymo, skaistõs motyvas. Šv. Gralio tema krikščioniškoje tradicijoje egzistuoja tarsi lygiagretus tekstas, atspindintis pereinamąjį iš
pagonybės į krikščionybę, gana ilgą ir sudėtingą laikotarpį.
Mums atrodo, kad archajiškiausių – senesnių už keltiškuosius ir kitus pėdsakų galima ieškoti senojoje baltiškoje - praindoeuropietiškoje kultūroje apskritai ir Rasos hermeneutikoje konkrečiai
[žr. A. Patackas, RASA „Krantai“, 1990, nr. 6-7 ; www.vydija.lt/straipsniai/Rasa]. Jau patys pirmieji tyrimai duoda neįtikėtinai perspektyvius rezultatus.

Iš tiesų, kaip Eucharistija yra giliausioji krikščioniškojo pasaulio vertybė, taip Rasos slėpinys (ir indoeuropinė paparčio paslapties tradicija apskritai) yra ikikristinio pasaulio šventybė
. Šių abiejų slėpinių esminė tema – nemirtingumas, amžinybės siekinys. Tačiau jeigu Rasos žmogaus, Rasos epopto įgyta vydá tik žada nemirtingumą, tai krikščionybė per Kristų kaip Dievažmogį šį pažadą įvykdo, įbūtina: Aš esu alfa ir omega. Kas seks mane, nemirs per amžius. Taigi alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Kurgi ta pradžia? 
Eikime prie žodžio. Gralio kaip žodžio etimologija labai gausi, tačiau galima išskirti keletą linijų. Tai visų pirma, kaip jau buvo minėta, taurė – lot. gradalis (sen. prancūzų kalboje Graal, Grâl ar Greal, Greel, angl. Grail). Kita etimologija iš gr. κρατερ (krater) - 1. katilas, kuriame maišomas vynas su vandeniu). Taigi, taurė. Tačiau svarbiausia, kad ši taurė (ragas) yra su anga dugne, yra bedugnė (plg. krater – 2. vulkano viršūnė, anga į požeminį pasaulį, 3. dauba, kur suteka upeliai), t. y. joje esantis turinys, jos vidinė esatis yra neišsenkanti, begalinė (plg. gausybės rago motyvą, kuris irgi yra neišsenkantis, stebuklingu būdu nuolat pasipildantis). Taigi, taurė su anga į anapus, taurė kaip esminės, anapusinės esaties, šventosios esõs, šventosios rasos, šventojo kraujo (sang real) saugykla.

 Štai Rasos ir šv. Gralio paralelės:

                       RASA                                      šv. GRALIS

šviesa  |  Paparčio žiedas pražysta                | Taurė skleidžia stebuklingą šviesą.  
             nežemiška, nedeginančia liepsna
skaista | Rasa yra skaistaus, nekūniško          | Kas, ieškodamas Gralio, turi ryšį su mergele,
             prasidėjimo šventė                           įpuola į nuodėmę. Gralio nemato nekrikštyti,
                                                                 o prisiartinę nuodėmingieji yra baudžiami.

----------------------------------- virsmas -----------------------------------------------
 
vyda    | Rasos epoptas įgyja vydą –            | Riteriams, suradusiems Gralį,
             anapusybės regėjimą, visa                atsiveria pasaulio paslaptys.
             ko žinojimą.
 
lobiai    | Rasos žmogus išvysta lobius,           | Gausybės ragas, stebuklingas katilas
             kuriuos gali panaudoti tik geram          gali pamaitinti; iš gausybės rago virsta
             (lobis – profaninis vydos variantas).     lobiai; iš taurės išgėrę riteriai patiria
                                                                 nežemišką palaimą, apsala.
 
--------------------------------- ir finale – pergalė  ----------------------------------------
 
             Įgijęs vydą žmogus tampa tarsi        | Eucharistijos sakramentas dovanoja žmogui,
             nemirtingu (bet tiktai tarsi; jis            jo sielai amžinybę.
             dar lieka uždarytas gamtos,             |
             rėdos rate)
                                                                                                                      

 Tik skaistūs riteriai gali išvysti šventąjį Gralį. Ištikimybė, skaistybė, šventumas – trys būtinos viduramžiškosios riterių kultūros dorybės. …tik tas, kuris yra teisus / skaistus, narsios širdies / kas pykčio neturės / tas Gralį užvaldyt galės (Wolfram fon Eschenbach). 
Tačiau koks  semantinis – vizualinis ryšys gali būti tarp šių dviejų, tokių skirtingų, simbolių? Tarp mažo gamtos stebuklo – sidabrinio  rytmečio drėgmės lašelio ir  juvelyrų meno šedevro – taurės? Pasirodo, šį ryšį įmanoma atsekti. Legendos teigia, kad stebuklingąją taurę su Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju Juozapas iš Arimatėjos atvežė į Angliją, į Glastonberį ir ten paslėpė. Vėliau ten įsikūrė abatija, kur ši šventenybė ir buvo saugojama. Viena iš šios legendos teminių atšakų teigia, kad, be taurės, Juozapui pavyko atlaužti šakelę nuo erškėčių vainiko, kuriuo Kristaus kankintojai vainikavo Išganytoją, norėdami pasityčioti. Šią šakelę Juozapas pasodino šalia  šv. Mergelės Marijos bažnyčios, ir iš jos išaugo rožių keras. Nuo to laiko Glastonberio abatijos sode kasmet, per Kalėdas, šis rožių keras pražysta (nuo 1929 m. įsigalėjo paprotys karališkajai porai per Kalėdas dovanoti šios rožės žiedą).   
Tad koks ryšys tarp rožės ir rasos? Visų pirma fonetinis – lot. rožė yra rosa, o rasa – ros. Rožė priklauso tai archainei Indoeuropos stebuklinių augalų šeimai, tokių kaip papartis (visų pirma), amalas, slavų иван да марья, iš dalies šermukšnis ir kiti. Kas suartina rožę ir papartį? Tai, pavyzdžiui, grasõs motyvas – laukinės erškėtrožės žiedelis slepiasi, ginasi tankiais dygliais ; po paparčiu niekas neauga dėl stipraus, gailaus kvapo. Ir vieno, ir kito pražydimas yra mažas gamtos stebuklas – paparčio visai negalimas, o laukinės dygliarožės toks retas ir nuostabus, ypač atkilėliui iš šiaurės girių. Galima teigti, kad rožės žiedas yra  vėlyvas,  „kurtuazinis“ paparčio žiedo variantas. Rasą ir rožę suartina tylos motyvas (tyla apskritai yra būtina visų virsmų kulminacijos sąlyga).  Sub rosa dicta facenda – tas, kas pasakyta „po rožėmis“, t. y. intymią akimirką, yra neskleistina, „reikalauja tylumos“. Senovės romėnams rosa  buvo paslapties emblema – su rože siejamas „tylėjimo  dievas“ Harpokratas, vaizduojamas su pirštu prie lūpų – tylėjimo, paslapties laikymo žestu. Est rosa flos Veneris (rožė – Veneros gėlė) - tai jau kurtuazinis motyvas .  Krikščionybėje (katalikybėje) rožė yra neatsiejama nuo Šv. Mergelės Marijos kulto – rosa mystica  iš litanijos, rosarium, maldų vėrinys, dailininkų pamėgtas Santa Maria del Fiore, rožėmis vainikuotos šv. Mergelės Marijos siužetas. Šalia seka ir nekalto prasidėjimo, - immaculata concepcione, - skaistos motyvas.

Rasoj sužvilgus ryto rože   /   tave širdis pasiilgus mato   /    Immaculata…
[iš lietuvių religinės poezijos]         

Taigi, rasa – papartis – rosa, rožė - šv. Gralis, eucharistijos taurė. Rasos ir Gralio slėpiniai – neišsemiami. Tikime, kad mūsų protėvių paveldas bus tas dvasinis kelias, kurį atvėrę pagilinsime šių slėpinių savivoką, jų sąveiką. Dar lieka daug neatsakytų klausimų – kas gi ta šventoji ietis, Longino ietis, visą laiką minima šalia šv. Gralio (pagal Juozapą iš Arimatėjos, šia ietimi buvo atverta mirtina žaizda Kristaus kūne). Ar yra čia ryšys su keistu ir slėpiningu Rasos siužetu, kai pražydęs žiedas kažkodėl slepiamas žaizdoje? Ir t. t. Tačiau tai – antrinės linijos. Esminė gi – Rasa ir Gralis, esa ir pavidalas žymi du pasaulius, Kristaus aukos dėka suvienytus į vientisą žmonijos kelią dievop.
Taigi, dvi giliausios šventybės – senojo pasaulio ir Naujojo. Neįmanoma, kad tarp jų nebūtų ryšio. Ryšio tarp pažado ir žodžio, kursai buvo Dievuje iš pat pradžių (tas žodis buvo pas Dievą), ir kuris galų gale įsikūnijo, kad išgelbėtų pirminėje nuodėmėje įstrigusią žmoniją.

2009 m.

 

Rasos šventė - interviu

Kiti tekstai

Į puslapį VYDIJA