PRISLOPINTAI LELIJAI ŠVYTINT

Pro viduramžiškų legendų kaukes bandau įžiūrėti žvilgsnį. Tyliai švyti žvilgsnis žmogaus, nešiojusio valdovo karūną, asketo ašutinę ir pavargėlius šildančią širdį.
Jei Diogenas keliautų laiko mašina, stabtelėjęs niūriuose viduramžių koridoriuose ramiai užpūstų savo žibintą. „Hominem quero“ jau būtų radęs išsipildymą šiame susitikime...
Šiandien šis šventasis negalėtų pasigirti turįs daugybę gerbėjų... Tiesa, savaitgaliais jaukiai nubarška Kaziuko mugės molio uzbonėliai. Skamba jo vardas patriotiniais pagrindais įkurtose visuomeninėse organizacijose... Tačiau kur gi pats šventasis? Dūlėja, rusvėja metraščių puslapiai apie jo baltąjį žirgą prie Dauguvos upės. Tarsi nurimo ir pats šventasis, grąžinus jo palaikus į Vilniaus šventovę. Liko jo tylus, bet realus buvimas šalia. Liko žvilgsnis iš nuo smilkalų aprūkusių paveikslų.
Tiesa, nerasi šio šventojo portretuose „amerikoniškos“ šypsenos, o beje, ir rankos Lietuvos Globėjo pilnos ne duonos su druska, bet... lelijų.
Ką reiškia prislopintas jo lelijos spindesys postmoderno erdvėlaivyje? Ar pastebi šį švytėjimą akinama vitrinų spindesio žmogaus akis? Ar šio Žmogaus istorija paliečia širdį, nuo informacijos gausos įgavusią imunitetą stebėjimuisi ir žavėjimuisi? Ar ras vietą šis vienas lelijos žiedas iki begalybės plečiamos rinkos pasaulyje?
Tačiau kaip galėčiau žiūrėti Vilčiai į akis, jei ja netikėčiau? Jei netikėčiau, jog vienąsyk „rinkos patogumų stebuklais“ apsvaigintoj sąmonėj nušvis supratimas, jog tik švaraus tvenkinio dugną gali apšviesti saulė... Nepaaiškinamas, bet realus, kaip trečioji ranka šio šventojo atvaizde, bus Kazimiero buvimas su mumis. (...)
Kukliai, vos pastebimai švytės lelija. Šildys Kazimiero širdies gerumas ir mus, kaip prieš amžius – pakelių vargdienius. Šildys ir trauks pratęsti jo darbus. Tarsi savimi „perspinduliuoti“ jo žiedo švytėjimą.
Prislopintai lelijai švytint, švytės paprastų žmonių gyvenimuose ir kazimieriški Viliaus Orvido žodžiai: „švarumas yra gyventi“...

Renata Vanagaitė SSC, Bernardinai.lt, 2008