Mergelės Marijos tyla –
dėmesingas ir pagarbus klausymasis

 Mergelės Marijos pašaukimo paveikslas. Savo ištartu „taip“ ji priima Dievą.
Vakarų Bažnyčios tradicija į Marijos lūpas įdeda žodį „fiat“. Iš tikro ji niekada neištarė „fiat“. Tai yra lotyniškas žodis. Marija nekalbėjo nei lotyniškai, nei graikiškai. Ką ji pasakė tada, koks žodis išėjo iš jos lūpų? Tai žodis, kurį kiekvienas iš mūsų gerai žino ir dažnai kartoja. Marija pasakė „amen“. Amen buvo žodis, kuriuo žydas išreikšdavo savo pritarimą Dievui. Kartu su Abbà, Maranatha šis žodelis yra vienas iš nedaugelių žodžių, kurių krikščionys nedrįso išversti, bet išsaugojo kalboje, kurioje Marija ir Jėzus šiuos žodžius ištarė. Žodis amen pasako gana daug: „Jei Tau, Viešpatie, taip patinka, tad ir aš taip noriu“.
Pabandome pažvelgti į aplinką, kurioje šis žodis buvo ištartas.
Turbūt pagrindinė savybė, kuri nusako Viešpaties įsikūnijimo vietą, yra tyla. Nes susitikimo ir dialogo pagrindas yra tyla.
Mergelės Marijos tyla yra dėmesingas bei pagarbus klausymasis. Tylos dėka Žodis tampa kūnu joje. Tai susidomėjimo ir nuostabos tyla, priešinga abejingumui ar išsiblaškymui. Tyla Marijai leidžia suprasti prašymą, kuris ateina iš aukštybių, leidžia, ištarus amen, žengti į susitikimą su Kitu.
Dažnai mes perdėtai šnekame su Viešpačiu. Užuot įžengę į Jo pasaulį, mes stumiame Jį į savo ribotumą, į savo troškimus. Užuot klausęsi Jo žodžio, mes Jį įtraukiame į savo nesibaigiančius ir savanaudiškus pokalbius.
Tyla maldoje praplečia mūsų egzistencijos horizontus. Tai lyg išėjimas iš mūsų sistemų bei įpročių ir įžengimas į Dievo naują pažinimą.
Tarp tylos ir žodžio yra artimas ryšys. Aistra žodžiui auga tik tam, kas mėgsta tylą. Žodžio žmogus visų pirmiausia yra tylos žmogus. „Daug tylėk, kad turėtum ką pasakyti, ir kad tai būtų verta klausyti. Tačiau taip pat tylėk, kad ir pats galėtum klausytis“ (Lanza del Vasto †1981).
Dažnai stebimės „drąsiais žodžiais“. Tačiau užmirštame, kad, prieš ištardami drąsius žodžius, tikrieji pranašai turėjo drąsos tylėti.
Yra žodis, kuris išreiškia tuštumą. Ir yra tyla, kuri išreiškia pilnatvę. Dažnai žodis neleidžia matyti, o tyla yra šviesa. Reikia daug žodžių, kad nieko nepasakytum arba pasakytum visiškai priešingai, negu mąstai. Tačiau kartais užtenka tylos, kad viską pasakytum.
Sudarydama sąlygas susitikimui, Marija atsiduoda tylai. Ir po to, kai priima Amžinąjį Žodį, ji neberanda daugiau žodžių.
Būtent tyloje Žodis įsikūnija mumyse. Žodis subręsta, o, taip pat ir mes kartu su Juo bręstame. Tylos gilumoje Žodis semiasi kūrybinių galių. Tyloje ir vienumoje Žodis randa savo vaisingumą. Daugiažodžiaujant žodžiai praranda savo pirminę galią, tikrumą ir reikšmę.
Tyla nėra žodžių pasninkas. Greičiau priešingai – laukiamas, paruoštas, esantis Žodis.
Kas kalba, visų pirmiausia turėtų rūpintis ne žodžiais, bet savo sugebėjimu tylėti ir klausytis. Be tylos mes pasakome daug dalykų, tačiau mūsų žodžiai nieko nesako. Jie „atsisako“ kalbėti. Žodžiai, „prasidėję“ ir gimę tyloje, gali būti teisingai suprasti.
Tad Apreiškimo Mergelė mums primena, kad pats pagarbiausias būdas priimti Dievo žodį yra sukurti šiek tiek tylos. Ir tai nėra mažai vis labiau skubančiame mūsų pasaulyje.

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM; Bernardinai.lt , 2006