Be Marijos „fiat“ nebūtų buvę Kalėdų

Ne vieną kartą teko girdėti: „Kalėdos – gražiausia metų ir žiemos šventė“. Šiame posakyje daug tiesos, bet yra ir melo. Tiesa ta, kad į pasaulį ir į nuodėmių subjaurotas žmonių širdis teikėsi ateiti tas, kuris galėjo išvengti tokio atėjimo. Žiūrint per dieviškos malonės prizmę, Jėzaus gimimas Betliejaus tvarte buvo ir liko iki galo nesuvokiamas Dievo Sūnaus nusižeminimo pavyzdys bei Jo didžiausio palankumo žmonėms įrodymas.
Būdamas Dievas, Viešpats Jėzus iš anksto žinojo, kas Jo laukia: daugelis manys, kad išžudžius Betliejaus kūdikius tarp jų bus nugalabytas ir būsimasis „pretendentas“ į karaliaus Erodo sostą – mažasis Jėzus; kai sulauks 30 metų bus pateptas ne vien Šventosios Dvasios galybe, bet ištvers ir šėtono nuožmų gundymą bei (dėl fariziejų širdžių suakmenėjimo ir romėnų karių negailestingumo) trokš greičiau ant kryžiaus numirti, kad pasibaigtų ne tik nenusakomos kančios, bet ir įvyktų didžiojo Atpirkimo stebuklas – Jo mirties agoniją apvainikuotų prisikėlimo iš numirusiųjų įvykis, kurio maldingas apmąstymas žmonėms kaskart padėtų viską vertinti krikščioniškoje šviesoje ir Jo gailestingosios meilės darbuose be paliovos augti.
Kalėdinių dovanų pirkimo bumui užgožus tikrąją Kalėdų šventės prasmę, šios šventės pavertimas prekybine akcija tampa pavojingas žmonių dvasinei gyvybei melo kvaišalu, kuris aptemdo žmonių mąstymą, atitraukia juos nuo dieviškojo tikėjimo ir kartu juos dar labiau supančioja regimųjų vertybių nepastebimais pančiais.
Kalėdos prasideda ne nuo Advento išvakarėse miestų aikštėse uždegtų Kalėdų eglės girliandų, bet mergelei Marijai ištarus „fiat“ - teesie! taip! tebūnie! Mūsų žvilgsniai tegul nebūna per ilgai nukreipti į iščiustytas egles, nes nepalyginti svarbiau savo tikėjimo akimis įsižiūrėti į Nekaltai Pradėtąją /.../ Advento metu tegul Ji būna mūsų svarbiausioji eglė, tai yra toji gyvenimo ašis, apie kurią sukasi esminis dalykas – mūsų dvasinio gyvenimo Kristuje nenutrūkstantis klestėjimas. /.../

Kun. Vytenis Vaškelis, Bernardinai.lt, 2007