MIEGAS   
KAPA - LOVA - POILSIS - SAPNAS  - Metafizinis pasaulis

KAPA - KARSTAS - ATILSIS - AMŽINAS MIEGAS - Metafizinis pasaulis
            KAPAS           MIRTIS

Kapa - divonas (jų funkcionalumas) žmogaus gyvenime tampa svarbia jungiančia grandimi tarp šio ir anapusinio pasaulio.

 Yra specialiai laidotuvėms išaustų vienodo rašto kapų. Jos būtinai esti dvi ir saugomos namuose. Ant sienos kabinamos dvi vienodo rašto kapos, o rečiau skirtingos. Jeigu pašarvojama kambario viduryje, tai kapos kabinamos tik karsto galvūgalyje, o jeigu dešiniajame kambario kampe, tai kapos kabinamos kampu (fotografija Nr. 2, piešinys Nr. 1).

                          Fotografija Nr. 3                                          Piešinys Nr. 1                                                                         

ŠARVOJIMO PATALPOS PLANAS (piešinys nr. 1)
1. Karstas
2. Pokarstinė lenta, uždengta kapa ir baltu audeklu
3. Degančios žvakės
4. Kapos ant sienų
5. Suolas budintiems artimiesiems ir giminėms
6. Stalas su kryželiu ir dviem degančiomis žvakėmis giedotojams (giesmininkams)
7. Suolai atsisėsti atvykusiems į šermenis

GĖLĖS - VAINIKAI

            Čia, kaip ir visoje laidotuvių struktūroje, reikšminga formos, skaičių bei augmenijos simbolika. Į laidotuves dažniausiai nešamos baltos gėlės (balti gvazdikai, kalijos t. t.) ir būtinai porinis jų skaičius - 2, 4, 6, 8. Gėlių žiedų skaičius krepšelio ar vainiko puošyboje taip pat yra porinis - 2, 4, 6, 8, 12, 16. Vainikai pinami iš eglišakių, rečiau - iš ąžuolo lapų. Jie būna dviejų formų - apvalūs ir kiaušinio. Būtinas vainiko elementas yra ornamentuota juosta, pritvirtinta vainiko viršutinėje dalyje, su vienodo ilgio šoninėmis kraštinėmis, ant kurių būna užrašyti linkėjimai ir kreipimaisi į velionį.
            Seniau, XX a. pirmoje pusėje, kol padirbdindavo mirusiajam karstą, ant šarvojimo lentos paguldytas numirėlis būdavo apsuptas vainiku iš ąžuolo lapų, eglišakių ar mirtos (gėlės) lapų (Marijona Neteckienė, gim.1928 m., Lygių km., Nemakščių apyl.).

ŠERMENYS - BUDYNĖ

            Kai baigiama ruošti namų vidinė ir išorinė erdvė bei mirusiojo palaikai jau pašarvoti, prasideda šermenys, Žemaitijoje dar vadinamos budyne. Po pietų, į pavakarę, kai kaime jau baigti pagrindiniai dienos darbai, pradeda rinktis mirusiojo kaimynai, draugai, atvyksta toliau gyvenantys giminės ir pažįstami - prasideda budynė, t. y. budėjimas prie mirusiojo. Jau pirmąjį vakarą ateina giesmininkai. Giesmininkai paprastai būna to paties kaimo vyrai ir moterys, dažnai velionio kaimynai ar šiaip pažįstami žmonės.
Žemaitijoje kviečiami muzikantai su dūdomis, ir giesmininkai gieda Kalnus (Kryžiaus kelią), psalmes ir kitas laidotuvėms skirtas giesmes iš kantičkų. Vidurio Lietuvoje ir Žiežmarių apylinkėse giedamas rožančius bei laidotuvių giesmės.
            Žemaitijoje giesmininkai pasižymi išskirtiniu tarmiškai įspūdingu giedojimu. Giedojimą veda moterys, o vėliau giesmę pagauna (pritaria) savo žemais balsais vyrai ir tarytum visa tai pakylėja ir atplėšia nuo žemės. Tai būna nepaprastai gražūs ir įspūdingi giedojimai, ypač, kada laidotuvės vyksta ilgais žiemos vakarais, kai giedojimas sodyboje girdisi toli. Lankytojams pasiūloma atsisėsti ant patalpoje specialiai tam pastatytų suolų (piešinys Nr. 2). Lankytojai ateina, sėdi ir išeina, visi laikosi tylos, susikaupimo ir ramybės. Pokalbiai vyksta prislopintu balsu, dažniausiai apie mirusiojo gyvenimą bei mirtį. Mirusysis dieną ir naktį nepaliekamas vienas. Artimieji - broliai, seserys, vyras, žmona, vaikai ar tėvai - budi pakaitomis dieną ir naktį. Jie prižiūri degančias žvakes, keičia jas, sėdi prie karsto, meldžiasi už mirusiojo vėlę. Tai vyksta tris dienas. Pagal tradiciją, žmogus laidojamas trečią dieną po mirties. Manoma, kad žmogaus vėlė trečioje dienoje visai palieka kūną.
            Šermenų metu artimieji aprauda mirusį. Raudos yra svarbus laidotuvių momentas. Jomis artimieji išreiškia savo sielvartą ir meilę mirusiam kitų žmonių akivaizdoje.
            Per šermenis kiekvieną vakarą giedotojai ir budėtojai pamaitinami. Todėl kitoje namų patalpoje būna valgiais padengtas stalas. Seniau valgydavo toje pačioje patalpoje, kur būdavo pašarvotas velionis. Atvykusių į šermenis maitinimas yra svarbi šermenų ritualo dalis ir nevalia jo atsisakyti. Maistas ir jo įvairovė laidotuvių metu priklauso nuo šeimininko galimybių. Žemaitijoje laidotuvėms skerdžiama kiaulė, pjaunamas veršis ir paukščiai. Į laidotuves giesmininkai ir šeimininkės yra kviečiami (prašomi). Žemaitijoje giesmininkai ir šeimininkės už savo darbą pinigų ar kito atlygio neima. Vievio, Žiežmarių, Kaišiadorių rajonuose atsiskaitoma padovanojant skarelę, šaliką ar rankšluostį. Šeimininkės ir giedotojai dažnai būna mirusiojo kaimynai, kurie giedojimą ir pagalbą laidotuvėse laiko savo pareiga, o ne apmokama paslauga.

PAKASYNOS - KARSTO IŠNEŠIMAS

            Trečią dieną, atėjus laikui, ruošiamasi karsto išnešimui iš namų ir mirusiojo paskutinei kelionei į bažnyčią ir kapines. Žemaitijoje vežama į bažnyčią. Ten aukojamos šv. Mišios už mirusiojo vėlę, po to vežama į kapus. Vidurio Lietuvoje (Žiežmariai, Vievis, Kaišiadorys) mišios už mirusį aukojamos antrą laidotuvių dieną bažnyčioje, dalyvaujant velionio giminėms bei kaimynams, o per laidotuves kunigas atvežamas į namus, iš kur jis su laidotuvių procesija vyksta į kapines.
            Trečią dieną į mirusiojo namus atvyksta visi norintys dalyvauti laidotuvėse. Paskirtu laiku ruošiamasi karsto išnešimui. Šiuo, vienu iš kulminacinių laidotuvių momentų šarvojimo patalpa būna pilna žmonių. Artimieji apsupa karstą, rauda ir atsisveikina su mirusiu. Visi atsistoja ir pradedamas giedoti „Viešpaties Angelas“. Šios giesmės metu artimieji stovi apsupę karstą. Įprastai tuo kulminaciniu laidotuvių metu stebimi įvairūs reiškiniai. Pavyzdžiui: jeigu giedant giesmę „Viešpaties Angelas“ prie karsto užgęsta žvakė ir prie jos stovi kas nors iš artimų žmonių, tai suprantama kaip ženklas, kad sekantį giminėje mirtis palies tą žmogų (Ona Kinderienė, gim. 1924 m., Tauragė). Baigus giesmę, išnešamos gėlės, vainikai ir atnešamas karsto dangtis. Karstą išnešant iš namų priekyje nešama ugnis, t. y. moteris neša vieną prie karsto šermenų metu degusią žvakę (fotografija Nr. 4). Ant karsto dangčio galo būna užrašyta A†A ir mirusiojo vardo ir pavardės inicialai. Ant karsto dangčio viršaus uždedamas vainikas, nupintas iš ąžuolo lapų arba mirtos (gėlės, auginamos darželiuose, kapuose ir žydinčios mažais mėlynais žiedeliais) lapų. Vainiku apjuosiamas visas karsto dangčio viršus arba vingiuota linija, karsto dangčio vidurys (fotografija Nr. 5).

              Fotografija Nr. 4                                           Fotografija Nr. 5

            Ant karsto dangčio taip pat pritvirtinamas kryžius. Prieš uždengiant karstą, paskutiniu momentu artimieji rauda ir vyksta  atsisveikinimas su mirusiuoju. Prieš uždengiant karstą būtinai atrišamos mirusiojo kojų pėdos (kojos surišamos, kai jos šalia nesilaiko), po to karstas uždengiamas ir užkalamas. Karstui išnešti būna aprengti 4 arba 6 vyrai. Jiems užrišamos ornamentuotos juostos taip, kad nešant karstas remtųsi ant to peties, ant kurio guli juosta (fotografija Nr. 4). Seniau tam buvo naudojamos ne juostos per petį, bet baltos juostos, užrišamos ant rankovės (pasakoja Antanina Baranauskienė, 1906-1990, Lygių km., Nemakščių apyl.). Išnešant karstą iš namų, priekyje karsto eina žmogus, nešantis degančią žvakę (fotografija Nr. 4), su kuria lydima iki pat įkėlimo į mašiną. Iš kambario išneštas karstas pastatomas prieš namą. Visa giminė apsupa karstą (kartais karstas atidengiamas) ir fotografuojasi (fotografija Nr. 5). Vėliau karstas nešamas į kieme stovinčią, vežti skirtą ir paruoštą mašiną, - jeigu bažnyčia ir kapinės toli.

TRANSPORTO PRIEMONĖS PARUOŠIMAS IR KARSTO VEŽIMAS Į BAŽNYČIĄ IR KAPINES

            Seniau tuo tikslu būdavo paruošiamas vežimas, pakinkytas 2 ar 4 arkliais (fotografija Nr. 6). Šiuo metu kaime dažniausiai paruošiamas sunkvežimis (fotografija Nr. 7), kurio šonai uždengiami specialiai tam namuose austais ornamentuotais divonais. Jie būna įvairių sudėtingų raštų, juodai balti arba žalios su balta ar juoda spalvos. Sunkvežimio kampuose pritvirtinama: vasarą berželiai, o žiemą eglutės. Mašinos kėbule esantis stalas, skirtas karstui padėti, taip pat uždengiamas juodai baltais arba žaliais, ornamentuotais, namuose austais divonais. Karstą įkėlus į mašiną, jį nešusieji sulipa į mašiną ir atsistoja prie karsto šonų. Taip jie stovi, kol procesija atvyksta iki bažnyčios.

                          Fotografija Nr. 6                                            Fotografija Nr. 7

            Tuo metu jau rikiuojasi laidotuvių procesija. Priešais mašiną išsirikiuoja kolona. Jos priekyje - trys vyrai, nešantys kryžių ir dvi vėliavas. Kryžių ir vėliavas kaimas turi savo ir visa tai laikoma vienoje iš kaimo sodybų. Toliau išsirikiuoja vaikai ir jaunimas bei suaugusieji, nešantys gėles ir vainikus, už jų - procesijoje - juda mašina su pašarvotu karstu, o toliau eina artimieji ir giminės. Laidotuvių procesijų metu yra giedama ir groja muzika (dūdos). Laidotuvių procesijai artėjant prie bažnyčios, giesmininkai gieda ir grojama bei pradeda skambėti bažnyčios varpai. Prie bažnyčios vartų karstą pasitinka kunigas. Karstas pastatomas ant morių (tam tikslui skirto stovo), uždengtų žaliu užtiesalu. Čia kunigas pašventina (pakrapija) karstą, po ko jis įnešamas į laidotuvėms paruoštą bažnyčią. Bažnyčioje karstas pastatomas ant specialaus stalo - kontafoliaus, papuošto ornamentuotu audiniu. Kontafolius stovi bažnyčios centre prieš altorių. Karstą nešę žmonės atsistoja iš šonų ir taip stovi visų mišių metu. Uždegamos žvakės prie karsto. Virš karsto kabo 4 gedulo juostos, juodos su baltu. Artimiausi velioniui žmonės sėdi prieš karstą (fotografija Nr. 8). Pasibaigus mišioms už mirusiojo vėlę, karstas išnešamas iš bažnyčios. Jis vėl pastatomas ant specialaus stovo, vadinamu moriu, uždengtu žaliu ornamentuotu užtiesalu. Vėliau karstą apsupa artimieji ir visi dalyvaujantys laidotuvėse, fotografuojasi (fotografija Nr. 9). Po ko, jeigu kapinės yra netoli, laidotuvių procesija išsirikiuoja įprasta tvarka, tik jos priekyje, prieš karstą, jau eina kunigas.

                              Fotografija Nr. 8                                Fotografija Nr. 9

KAPAVIETĖ - KAPO DUOBĖ

            Būna, kad mirusysis, dar gyvas būdamas, kapines ir kapo vietą jau būna pasirinkęs ir su artimaisiais visa aptaręs. Kai kas net antkapinį paminklą sau pasistato su iškalta pavarde, gimimo data, tik nepažymėtu mirties laiku. Jeigu laidojimo vieta nėra nuspręsta anksčiau, tai ją parenka mirusiojo artimieji. Pasamdoma keletas kaimo vyrų (duobkasių) kapo duobei iškasti ir paruošti. iškasat kapo duobė puošiama. Jos šonai prismaigstomi gėlių žiedų ir eglišakių. Priekinėje sienoje padaroma niša, kur pastatomas kryželis ir uždegama žvakė. Duobės dugnas nuklojamas eglišakėmis (fotografija Nr. 10). Jeigu kapo duobės šonai griūna, tai giminėje greitai kas nors mirs.
            Atvykus laidotuvių procesijai prie kapo, karstas pastatomas šalia duobės ant nuleidimui paruoštų specialių juostų. Juostos būna baltos, juodos su baltu arba žalios su juodu. Kunigas pašventina (pakrapina) duobę, po to karstas nuleidžiamas į kapą ir tada jį peržegnoja.
            Prieš nuleidžiant karstą į kapo duobę, karstas uždengiamas specialiai tam tikslui namuose išausta kapa (fotografija Nr. 11 - Boliaus Venskaus, 86 metų amžiaus laidotuvės 1990 m., Kudonių km., Žiežmarių apyl.). Toks karsto uždengimas prieš nuleidžiant į duobę ir karsto užkasimas kartu su tuo tikslu išaustu ornamentuotu audiniu - vadinamu kapa - yra retas, labai senos tradicijos, šiandienos nekrokulto  elementas.

                                Fotografija Nr. 10                                 Fotografija Nr. 11 

            Kunigui atlikus visas religines apeigas, karstas užkasamas. Kartais kryžius, kurį nešė procesijos priekyje, įstatomas prie kapo. Supilamas kapo kauburėlis, kuriame kastuvo kotu įspaudžiamas kryžius. Visos nesudegusios žvakės, kurios buvo deginamos prie karsto šermenų metu, yra surenkamos ir atvežamos į kapines, kur vėl uždegamos ant kapo kauburėlio (išvežant mirusį iš namų, būtina surinkti ir vežti į kapines visas gėles ir žvakes - nieko namuose negalima palikti). Taip pat virš kapo uždegamos ir naujos žvakės, po to vainikais ir gėlėmis kapas apdedamas ratu. Vienas iš artimųjų dėkoja visiems dalyvavusiems velionio laidotuvėse ir pakviečia visus sugrįžti į velionio namus gedulingiems pietums.

GEDULINGI PIETŪS

            Pirmiausiai, labai skubiai išardoma šarvojimo įranga ir kambariuose pastatomi bei dengiami stalai gedulingiems pietums (visa tai turi būti padaryta iki laidotuvių dalyviai sugrįš namo). Išilgai gedulingų pietų stalo užtiesiama austa ornamentuota arba juoda juosta ir stalo centre pastatomas kryželis su jo šonuose uždegtomis žvakėmis (dažnai šalia pastatomas velionio portretas–fotografija). Sugrįžę iš kapinių laidotuvių dalyviai už stalo sukalba maldas, sėdasi, giesmininkai pagieda keletą giesmių už velionio vėlę, tada pradedama valgyti ir dar kartą prisimenamas velionis.

KAPINĖS

            Mano giliu įsitikinimu, kapinės ir jose esantys kapai, įrengti prisilaikant senųjų tradicijų. Jų vietos ir orientacija erdvėje parinktos neatsitiktinai. Išskirčiau keletą variantų:
- Kapinės dažnai siejamos su kalnu, pvz. Luokės kapinės (fotografija Nr. 13). Kalnas turi daugel mitinių ir religinių prasmių.
- Kapinės ir laidojimo kapai jose yra orientuoti erdvėje bažnyčios atžvilgiu. Tose kapinėse visi antkapiniai paminklai yra pasukti fasadine puse į bažnyčią. Jos kryptimi palaidoti ir žmonės, t. y. veidu į bažnyčią (Viduklės, Kaltinėnų, Nemakščių kapinės).
- Kapinėse kapai, antkapiniai paminklai bei palaidotieji orientuoti koncentriškai, t. y. vis didėjančiais ratais ir visi kapai orientuoti į kapinių centrą, kuriame pastatyta koplyčia arba bažnyčia (Leščiai, Raseinių raj.; Girdiškė, Šilalės raj.).
- Kapinės įrengtos šalia bažnyčios, kur šventoriaus erdvė ribojasi arba net tiesiogiai sujungta su kapinėmis. Tokios kapinės dažniausiai įrengiamos už bažnyčios absidos (altorinės dalies). Visi tokių kapinių antkapiniai paminklai ir palaidotieji orientuoti į bažnyčios altorių. Šiuo atveju susidaro labai įdomi metafizinės erdvės iliustracija (piešinys Nr. 2). Čia labai aiškiai matome poliarizaciją dviejų pasaulių (mirusiųjų ir gyvųjų), kuriuos jungia, o kartu ir skiria altorius (Skaudvilės kapinės).

       Piešinys Nr. 2

1. Šventorius
2. Bažnyčia
3. Kapinės
4. Zomatas (kapinių  akmeninis aptvėrimas)
5. Vartai
6. Varpinė

Bendrą kapinių struktūrą sudaro šie elementai:
- Kalnas, kalnelis,
- Kapinių teritorijos aptvėrimas (zomatas),
- Pagrindiniai kapinių vartai,
- Varpinė šalia pagrindinių vartų,
- Koplyčia arba nedidelė bažnyčia, pastatyta kapinių centre,
- Vandens šaltinis (šulinys),
- Kaulinyčia,
- Ugnies deginimo vieta (aukuras).           

Kapinių aptvėrimas
Kapinių teritorija aptveriama akmenine tvora,  liaudyje vadinama zomatu.
Zomatai būna:
- Iš lauko akmenų sudėti keliomis eilėmis į aukštį,
- Iš akmenų, sumūrytų tarpusavyje, ir uždengtu mediniu stogeliu.

Kapinių vartai
Kapinių vartai dažniausiai orientuoti bažnyčios pusėn arba į pagrindinį, šalimais einantį kelią.
Vartams skiriama daug dėmesio. Jų architektūrinė ir puošybinė simbolika turi savo ritualinę ir religinę prasmę. Vartai - tarytum anga, pro kurią patenkama į mirusiųjų pasaulio metafizinę erdvę (piešinys Nr. 2, fotografija Nr. 12).

                      Fotografija Nr. 12                                       Fotografija Nr. 13

Žmogaus palaidojimo vieta kapinėse pažymima trimis pagrindiniais elementais:
- memorialinis antkapinis paminklas,
- kapavietės teritorija ir antkapis,
- kapavietės teritorijos aptvėrimo tvorelė.

Antkapiniai memorialiniai paminklai
Antkapinius memorialinius paminklus galima suskirstyti pagal formą ir temą į tipus:
- Kryžiai (mediniai, akmeniniai, metaliniai ir betoniniai),
- Koplytėles (medinės, akmeninės),
- Koplytstulpiai (mediniai, akmeniniai),
- Akmenys ir akmens plokštės,
- Betoniniai (išlieti iš betono ir įvairios formos),
- Skulptūra (apvalioji, bareljefai iš betono, akmens, medžio ir metalo).

Antkapinio paminklo simbolinė struktūra

Kapinėse, kaip ir visame nekrokulte, ornamentas užima svarbią vietą simbolių struktūroje.
Lietuvos kapinės ir kapinaitės tiesiog prisodrintos ornamentikos. Antkapiniuose paminkluose ornamentas naudojamas simboline, religine ir puošybine prasme, jis sudaro visos kapavietes struktūrinę visumą. Išskirčiau dviejų tipų antkapinius paminklus, - kur plačiausiai naudojamas ornamentas.
1. Antkapinės paminklinės plokštės (piešinys Nr. 3, fotografijos Nr. 14, 15), kai ornamentuotos juostos iškalamos arba išliejamos ant paminklo, o vėliau dar ir nudažoma polichromiškai.
Ornamentuotų juostų vaizdavimo ant antkapinių paminklų tradiciją ir patį ornamentą bei jo panaudojimą galima sieti su mūsų senosiomis austinėmis juostomis ir jų simbolinių prasmių panaudojimo ritualu (piešinys Nr. 4  ir fotografija Nr. 15). Čia simbolinę – ritualinę prasmę turi išausta ornamentuota juosta, o iškaltoji akmenyje imituoja arba atlieka austinės ornamentuotos juostos ritualinę ir simbolinę funkciją. Kaip matome piešinyje Nr. 3, juostos pačioje antkapinio paminklo akmens plokštėje įkomponuojamos labai įvairiai. Toje įvairovėje galima įžiūrėti kompoziciniai-prasminį ryšį su ankstesniais laidotuvių ritualais.

                                     Piešinys Nr. 3                                     Piešinys Nr. 4

  Antkapinė paminklinė plokštė, ant kurios užrašoma visa informacija  apie mirusiuosius, su mirusiųjų fotografijomis ar iškaltais portretais akmens plokštės paviršiuje bei religiniais simboliais, gali būti lyginama su veidrodžiu. Veidrodis nekrokulte simbolizuoja langą į metafizinį pasaulį. Antkapinė paminklinė plokštė su savo informacija tampa analogiška veidrodžiui, kuriame įkomponuota informacija iš anapus. Kaip veidrodis šermenų metu yra uždengiamas  ornamentuotu rankšluosčiu, juosta arba kapa, taip ir informacija iš metafizinio pasaulio atribojama simboline ritualine ornamentuota juosta arba net tiesiogiai imituojamas pats rankšluostis (juosta) akmenyje arba betone (piešinys Nr. 3, fotografijos Nr. 14, 15).

           Fotografija Nr. 14                    Fotografija Nr. 15                  Fotografija Nr. 16

            Antkapinė plokštė                                                         Veidrodis   
 ----------------------------------                        ---------------------------------    
Langas į metafizinį (anapusinį) pasaulį                     Langas į metafizinį (anapusinį) pasaulį 

Ornamentinės juostos analogiškas paralelinis panaudojimas:
- mirusiojo atvaizdo (portreto) vieno iš kampų aprišimas juostele,
- gedulingos ritualinės juostelės prisiuvimas prie mirusiojo artimųjų rūbų,
- ornamentuotos ir tam tikslui išaustos juostos aprišimas karstą nešantiems žmonėms,
- ornamentuotos juostos, skirtos karstui nuleisti į kapo duobę,
- ornamentuotos juostos simbolinis pavaizdavimas ant antkapinio paminklo plokštės,
- ornamentuota juosta, užtiesta centre išilgai gedulingų pietų stalo.
Visais šiais atvejais ornamento juostose funkcija yra apsauginė.

2. Kitas išskirtinas antkapinių paminklų tipas, - kai abiejuose antkapinės paminklinės plokštės šonuose įkomponuojami po vieną arba net du skirtingų aukščių stulpai (piešinys Nr. 5, fotografijos Nr. 17, 18, 19).

       Fotografija Nr. 17                        Fotografija Nr. 18                    Fotografija Nr. 19

Šis antkapinių paminklų tipas yra labai įdomus savo bendra simboline struktūra ir ornamento panaudojimu. Jų kompoziciją galima palyginti su vartų simboline struktūra. Čia antkapinis paminklas tapatus vartams į metafizinį pasaulį.
Stulpai yra dviejų tipų; cilindriniai - apvalūs ir kvadratiniai – stačiakampiai gretasieniai. Priekinė, fasadinė stulpų pusė, o kartais net visi stulpų šonai būna padengti ornamentu arba ritualiniais simboliais-ženklais: kryžiumi, žvake, ugnimi, lelijos, eglės ar palmės šakelėmis(piešiniai Nr. 5, 6, fotografijos Nr. 17, 18, 19). Įdomi pačių stulpų viršutinė dalis, kur dažnai įkomponuojami ritualiniai, religiniai simboliai: rutulys, kubas, pastatytas kampu, taurė su joje įkomponuotu rutuliu, taurė-vaza ir joje augančios gyvos gėlės, angelai, ugnis (piešiniai Nr. 5, 6, fotografijos Nr. 16, 17, 18, 19).

                            Piešinys Nr. 5                             Piešinys Nr. 6

Remiantis simboliais ir ženklais, vaizduojamais ant stulpų ir jų paviršiaus, juos galima įvardyti kaip:
- Stulpai - dvyniai sargai,
- Stulpas - žvakė, ugnis,
- Stulpas - pasaulio ašis,
- Stulpas - pasaulio medis,
- Stulpas - kosminis medis,
- Stulpas - dviejų pasaulių jungtis,
- Stulpai -  riboženkliai, simbolizuojantys vartus.
Memorialiniai antkapiniai paminklai kartais nudažomi juoda, balta, mėlyna arba tamsiai rudai - raudona spalva.

Kapavietės teritorija ir antkapiai

Antkapis – tai karsto palaidojimo vietos pažymėjimas, suteikiant tai vietai simbolinę formą ir prasmę. Piešinyje Nr. 7 parodytos populiariausios antkapių formos: apskritimas, rombas, kvadratas, stačiakampis, šešiakampis, kryžius, lelija, karstas. Antkapiai būna pagaminti iš medžio, betono, akmens, išdėti iš lauko akmenėlių. Antkapio šonuose dažnai būna pavaizduota: palmės, eglės šakelės ar ornamentiniai simboliai (piešinys Nr. 8).

                        Piešinys Nr. 7                                          Piešinys Nr. 8

                              Piešinys Nr. 9                                     Piešinys Nr. 10        

Kapavietės paviršiaus ornamentinė, simbolinė  kompozicija

Pirmiausiai norėčiau išskirti kapavietės betoninį ir akmeninį ornamentą. Galima manyti, kad kapavietės antkapio forma ir aplink išdėstyta betono plytelių kompozicija nėra atsitiktinė (piešinys Nr. 9). Kartis kapavietės viršus papuošiamas tik augaline koloristine ornamentine struktūra (piešinyje Nr. 10 pateikiami tik grafiniai linijiniai ornamentai, fotografijos Nr. 20, 21, 22).

     Fotografija Nr. 20             Fotografija Nr. 21                      Fotografija Nr. 22

Kapaviečių ornamentas arba atskiri jo elementai turi tiesioginį ryšį su šarvojimo metu naudojamų austinių kapų – divonų ornamentu ir austinių juostų ornamentu.

Kapavietės aptvėrimo tvorelė

Kaip ir kapinės, kapas yra uždara erdvė, kurią pažymi kapavietės tvorelė arba bent žemas, medinis, akmeninis ar betoninis bortelis. Metalinės kapavietės aptvėrimo tvorelės, kaip ir kalvių nukalti metaliniai antkapiniai ornamentuoti kryžiai, yra pilnos ornamentų, kupinų simbolinių, religinių ir ritualinių prasmių. Dažnai tvorelės ornamentų atskiros dalys, simboliai ir ženklai nudažomi atitinkamomis spalvomis, kurios taip pat yra neatsitiktinės (fotografijos Nr. 23, 24, 25). Vaizduojamą ornamentą ir jame esančią simboliką kapo aptvėrimo tvorelėje galima apibūdinti taip:
- religinė (krikščioniška) simbolika (piešinys Nr. 11),
- kosminė – soliarinė simbolika (piešinys Nr. 12),
- geometrinė – ženklinė simbolika (piešinys Nr. 13),
- augalinė simbolika (piešinys nr. 14).

      Piešinys Nr. 11                  Piešinys Nr. 12             Piešinys Nr. 13            Piešinys Nr. 14

          Fotografija Nr. 23                    Fotografija Nr. 24                   Fotografija Nr. 25

Piešinys Nr. 15         Fotografija Nr. 26             Fotografija Nr. 27                 Fotografija Nr. 28

Atskirai reikia paminėti kapavietės aptvėrimo kampinius ir vartelių stulpelius (piešinys Nr. 15, fotografijos Nr. 26, 27, 28). Kaip ir kapavietės paviršiaus, taip ir tvorelės ornamentas turi savyje ženklinę, koloristinę ir skaitmeninę simbolinę informaciją. Kapavietės aptvėrimo tvorelė yra tarytum austinė ritualinė juosta, apjuosianti visą kapavietę.

Kapo žibintai

Dažnai kapavietės teritorijoje, abiejose arba vienoje kapo pusėje, priekyje įrengiami žibintai, kuriuose Vėlinių ar kitu metu uždegamos žvakės. Žibintai yra ugnies ir šviesos ritualų sudedamoji dalis (fotografijos Nr. 29, 30).

      Fotografija Nr. 29               Fotografija Nr. 30                       Fotografija Nr. 31

Užrašai ant memorialinių paminklų

Rašytinėje informacijoje glūdi nuostabūs mūsų tautos dvasiniai klodai. Užrašai paminkluose įkomponuojami centrinėje dalyje. Pirmiausia stambiu šriftu užrašoma (fotografija Nr. 31):
- mirusiojo pavardė, vardas, gimimo metai arba amžius,
- sentencija,palinkėjimas arba kreipimasis mirusiojo vardu į gyvuosius,
- apatinėje dalyje - kas pastatė paminklą (fundatorius).

MIŠIOS UŽ VELIONIO VĖLĘ

           Pirmos mišios už velionio vėlę laikomos prieš laidotuves arba laidotuvių metu. Kitos mišios užsakomos po devynių dienų, vadinamos devintinėmis mišiomis. Vėliau - keturnedėlio mišios (po keturių savaičių), kuriose dalyvauti susirenka visa giminė ir artimieji. Po keturnedėlio mišių iš bažnyčios visi vyksta į kapines, kur prie kapo uždegamos žvakės, padedamos gėlės ir meldžiamasi. Vėliau visi grįžta į velionio namus, kur būna paruoštas atminimo (gedulingas) stalas. Į namus kviečiami giedotojai, kurie vėl gieda Kalnus, psalmes ar rožančių. Jeigu mirė motina, gedulas trunka vienerius metus, jeigu tėvas-pusė metų. Per gedulą negalima eiti į pasilinksminimo vietas, linksmintis ir šokti.
            Ketvirtas mirusiojo paminėjimas vyksta praėjus metams nuo mirimo dienos. Tai dienai užsakomos bažnyčioje mišios, į kurias susirenka giminės, artimieji ir kaimynai. Po mišių vėlei einama į kapines, padedamos gėlės, uždegamos žvakės ir meldžiamasi. Po to visi vyksta į velionio namus, kur būna paruoštas stalas. grįžę į namus meldžiasi, gieda giesmes už mirusiojo vėlę ir valgo. Metinių metu vėl prisimenamas velionis bei jo visas gyvenimas.

 Vėlinės

            Vėlinės – mirusiųjų minėjimo diena, lapkričio pirmoji. Šiai dienai dauguma Lietuvos gyventojų ruošiasi, sutvarkydami kapines, papuošdami kapus. Vėlinių dieną visi vyksta į kapines aplankyti mirusių artimųjų, senolių ir prosenelių kapų. Bažnyčiose aukojamos mišios už mirusiuosius. Po mišių visi eina į kapines prie artimųjų ir giminių kapų, uždega žvakes ir maldomis bei prisiminimais kurį laiką budi prie kapo.
            Tuo metu kapinės atrodo ypač įspūdingai, jos paskęsta žvakių liepsnų šviesoje. Tai vyksta, mano manymu, nuostabi misterija (fotografijos Nr. 32, 33, 34, 35).

      Fotografija Nr. 32                   Fotografija Nr. 33      Fotografija Nr. 34     Fotografija Nr. 35

            Žvakės kapo paviršiuje išdėstomos įvairių ornamento ženklų formomis, prisilaikant skaitmeninės simbolikos tradicijos.

Ritualinių simbolių struktūrinė seka

 I. Marinimo ir pasiruošimo šarvojimui apeigų simbolių seka:
- Sapnas – simbolis (žinia iš anapilio)
- Paukštis – vėlė (žinios nešėja iš anapilio)
- Grabnyčia (deganti žvakė) – ugnis (apvalomoji ir apsaugomoji ir šviesos funkcija)
- Vanduo – riba (jungianti ir skirianti du pasaulius)
- Varpas – garsas (žinia, informacijos perdavimo ženklas šiam ir anam pasauliams)
- Kunigas ir religinės apeigos – maldos (kunigas - dviejų pasaulių tarpininkas, paruošimas kelionei į anapus ir susitikimui su Dievu).

II. Mirusio(s) šarvojimo patalpos simbolių seka:
- Kelias į šarvojimo patalpą – pažymėtas eglišakiais (eglė ir žala spalva simbolizuoja gyvybės nenutrūkstamumą).
- Šarvojimo patalpa – stabdomas laikrodis (stabdomas šio pasaulio laikas).
- Uždengiami visi veidrodžiai ornamentuotu audiniu (veidrodis - langas į anapus).
- Šarvojimo stalas ir aplinka - uždengiami ornamentuotais audeklais (ritualinis ornamentas)
- Žvakės, 4 arba 6, uždegamos aplink mirusiojo karstą (ugnies ratas)
- Kryžius – religiniai paveikslai pakabinami mirusiojo galvūgalyje (atpirkimo ženklas)
- Augalai -Vainikai / gėlės / užrašai ant juostų
- Skaičius – porinis 2, 4, 6, 8, 10, 12 (skaitmeninė simbolika)

 III. Šermenų ritualinė simbolių seka:
- Ugnis (degančios žvakės aplink karstą - apsauginis ugnies ratas)
- Giesmė – malda (kreipimasis į Dievą)
- Kiaulės (meitelio) ar veršelio skerdimas (auka - senovės paprotys)
- Raudos (bendravimas su mirusiuoju)
- Muzika (ritualinis garsas)
- Trijų dienų budėjimas prie velionio (sargyba)

IV. Pakasynų ritualinių simbolių seka:
- Maldos – giesmės (kreipimasis į Dievą)
- Mirusiojo kojų atrišimas (kad galėtų nekliudomai nueiti į aną pasaulį)
- Ugnies išnešimas (šviesa - nešama ugnis pirma velionio karsto)
- Nešančiųjų karstą žmonių paruošimas, aprišant specialiai tam skirtomis ornamentuotomis juostomis (apsauga)
- Karsto iš namų išnešimas (karsto išnešimo metu reiškinių stebėjimas)
- Paskutinė fotografija - giminės su velioniu - prie namų durų (atminimas)

V. Transporto priemonės ir kelionės į bažnyčią ritualinių simbolių seka:
- Transporto priemonės (mašinos) pašarvojimas
- ornamentuoti divonai (žali arba juodai - balti)
- eglišakiai arba berželiai (toteminiai medžiai)
- kryžius ir vėliavos karsto arba procesijos priekyje
- Procesijos kolona (priekyje velionio kūnas)
- Sargyba (visos kelionės metu karstą nešantys žmonės stovi ratu prie velionio karsto)
- Kelionė į bažnyčią (paskutinė kelionė)
- Prieš įnešant į bažnyčią karsto padėjimas ant uždengtų ornamentuotu audiniu morių ir pašventinamas švęstu vandeniu
- Bažnyčioje karstas pastatomas ant uždengto ornamentuota kapa kontafoliaus (specialiai tam skirto pjedestalo)
- Ugnis (degančios žvakės aplink karstą - apsauginis ugnies ratas)
- Sargyba (mišių metu prie karsto ratu stovi jį nešantys žmonės)
- Bažnyčioje maldos – aukojamos mišios už velionio vėlę (kreipimasis į Dievą)
- Laidotuvių procesijos kelionė pėsčiomis į kapus, kur procesijos priekyje eina kunigas (tarpininkas tarp šio ir antgamtinio pasaulių)

VI. Kapo duobės ritualinių simbolių seka:
- Eglišakiai (kapo duobė papuošta ir jos dugnas išklotas eglišakiais)
- Ugnis (kapo duobės priekinės sienos nišoje dega žvakė)
- Kapo duobės pašventinimas
- Maldos už velionio vėlę (kreipimasis į Dievą)
- Karsto apdengimas (prieš nuleidžiant į duobę) specialiai tam išaustu ornamentuotu audiniu (apsauga)
- Ugnis - karsto užkasimas, žvakių virš kapo uždegimas ir vainikų bei gėlių padėjimas
- Giminės ir artimieji pastebi reiškinius palaidojimo metu
- Visų laidotuvių dalyvių pakvietimas į gedulingus pietus (mirusiųjų atminimas)

VII. Kapinių ritualinių simbolių seka:
- Kapinių vieta (dažnai parenkama ant kalvos)
- Kapinių orientacija erdvėje (pasaulio šalių arba bažnyčios atžvilgiu)
- Kapų išdėstymo struktūra (bažnyčios atžvilgiu)
- Kapinių aptvėrimas - zomatas
- Kapinių vartai
- Vandens šulinys
- Medžiai, augantys kapinėse (vėlių į medžius įsikūnijimo senoji samprata)
- Inkilai kapinių medžiuose (vėlių, įsikūnijančių į paukščius, senoji samprata)

VIII. Kapavietės ir kapo ritualinių simbolių seka:
- Paminklinė plokštė – veidrodis, informacinis langas iš metafizinio pasaulio
- Paminklinė plokštė su stulpais - vartai, ant kurių informacija iš metafizinio pasaulio
- Ornamentas ant kryžiaus, paminklinės plokštės, stulpų, kapavietės paviršiaus, aptvėrimo tvorelės
- Ugnis – žibintai ir ugnies simbolika ant stulpų ir kapavietės aptvėrimo tvorelės
- Spalva
- Skaičius
- Informacija apie mirusiuosius (informacija iš anapus)
- Sentencijos – gyvųjų kreipimasis į mirusiuosius ir mirusiųjų kreipimasis į gyvuosius iš anapus (dialogas)
- Augalai – gėlės

IX. Atminimo ritualinių simbolių seka:
- Devintinės (9 dienos)
- Keturnedėlis (4 savaitės)
- Metinės (12 mėnesių)
- Vėlinės (kiekvienais metais lapkričio 1-ą dieną)
- Jubiliejinės mirties sukaktys (5, 10, 15 metų ir t. t.)

P.S. simbolio poziciją žymi žodis,  pabrauktas linija.

Fotografijų sąrašo aprašas:
Lova uždengta kapa - lovatiese. Barakauskų sodyba, Lygių km., Nemakščių ap.
Kapa, specialiai išausta laidotuvėms. Kudonių km., Kaišiadorių raj., Filomenos Kanopkienės sodyba.
Barakausko Jono laidotuvės. 1976 m., Lygių km., Nemakščių ap.
Antaninos Barakauskienės  laidotuvės, 1990 m., Raseinių raj., Nemakščių aps., Lygių km. Karstas išnešamas iš namų. Priekyje karsto eina moteris, nešanti degančią žvakę.
Ignaco Barakausko laidotuvės, 1933 m., Raseinių raj., Nemakščių aps., Lygių km.
Artimieji prie velionio, ant karsto dangčio pritvirtintas ąžuolo vainikas, kuriuo šermenų metu buvo apjuosę mirusiojo karstą.
Ignaco Barakausko laidotuvės, 1933 m., Raseinių raj., Nemakščių aps., Lygių km.
Pašarvotas vežimas su velionio karstu ir pritvirtintais berželiais kampuose.
S. Jociaus (1929-1993) laidotuvės. Šilalės raj., Bijotų ap., Simėnų km. Pašarvota mašina su velionio karstu ir lydinčia sargyba pasiruošusi išvykti iš namų į bažnyčią.
S. Jociaus (1929-1993) laidotuvės. Šilalės raj., Bijotų ap., Simėnų km. Karstas pašarvotas Skaudvilės bažnyčioje.
Antaninos Barakauskienės laidotuvės, 1990 m., Raseinių raj., Nemakščių aps., Lygių km. Velionės karstas, išnešus iš bažnyčios, padedamas ant morių, uždengtų žaliu ornamentuotu divonu, prieš nešant į kapines.
S. Jociaus (1929-1993) laidotuvės. Šilalės raj., Bijotų ap., Simėnų km. Karstas kapo duobėje (prieš užkasant), kurios dugnas išklotas eglišakiais, o duobės kraštai papuošti gėlėmis. Kapo priekinėje dalyje matyti niša su degančia ugnimi (žvake).
Boliaus Venskaus laidotuvės, 1989 m., Kaišiadorių raj., Žiežmarių ap., Kudonių km.  Prieš nuleidžiant į kapo duobę, velionio karstas buvo uždengtas tam tikslui išausta ornamentine kapa. Taip uždengtas velionio karstas buvo užkastas.
Viduklės kapinių vartai, Raseinių raj., 1995 m.
Luokės kapinės. Jos yra ant pakankami aukšto kalno, kurio viršuje stovi koplyčia, 1992 m.
Antkapis – paminklas su šoniniais stulpais, simbolizuojančiais vartus, ir ornamentuota juosta, dengiančia paminklo plokštę, kuris simbolizuoja langą į metafizinį pasaulį. Sasnavos kapinės, Marijampolės raj., 2002 m.
Antkapis – paminklas su ornamentuota juosta, dengiančia paminklo plokštę, kuris simbolizuoja langą į metafizinį pasaulį. Judrėnų kapinės, Klaipėdos raj., 2001 m.
Antkapis – paminklas su dvigubais šoniniais stulpais, simbolizuojančiais vartus į  metafizinį pasaulį. Sasnavos kapinės, 2002 m.
Antkapis – paminklas su šoniniais ornamentuotais stulpais, simbolizuojančiais vartus į metafizinį pasaulį bei paminklo plokšte su mirusiųjų atvaizdais (fotografijomis) ir dedikaciniais užrašai, kurie simbolizuoja informaciją iš anapus. Šlapaberžės kapinės, Kėdainių raj., 2001 m.
Antkapis – paminklas su šoniniais stulpais, simbolizuojančiais ugnį (ugnis nupiešta) bei vartus į metafizinį pasaulį ir paminklo plokšte su mirusiųjų atvaizdais (fotografijomis) ir dedikaciniais užrašais, kurie simbolizuoja informaciją iš anapus. Šlapaberžės kapinės, Kėdainių raj., 2001 m.
Antkapis – paminklas su šoniniais stulpais, simbolizuojančiais ugnį (ugnis reali) bei vartus į metafizinį pasaulį bei paminklo plokšte su mirusiųjų atvaizdais (fotografijomis) ir dedikaciniais užrašai, kurie simbolizuoja informaciją iš anapus. Nemaščių kapinės, Raseinių raj., 2000 m.
Kapo paviršius papuoštas augaliniu gyvybės medžio simboliu. Nemaščių kapinės, Raseinių raj., 1993 m.
Kapo paviršius papuoštas augaliniu gyvybės medžio simboliu. Labanoro  kapinės, Molėtų raj., 2000 m.
Augalinė ornamentika. Šlapaberžės kapinės, Kėdainių raj., 2001 m.
Kapavietės aptvėrimas, simbolizuojantis baltas lelijas (skaistybės ir švarumo simbolis). Nemaščių kapinės, Raseinių raj., 1995 m.
Kapavietės aptvėrimo tvorelės augalinis simbolis – eglė. Viduklės kapinės, Raseinių raj., 1990 m.
Kapavietės aptvėrimo tvorelės kosminis saulės ir mėnulio simboliai. Viduklės kapinės, Raseinių raj., 1990 m.
Kapavietės aptvėrimo tvorelės krikščioniškas simbolis – kryžius. Viduklės kapinės, Raseinių raj., 1998 m.
Kapavietės aptvėrimo varteliai. Judrėnų kapinės, Klaipėdos raj., 2001 m.
Kapavietės aptvėrimo tvorelės  kampo ugnies simbolis – degantis žibintas. Petrašiūnų kapinės, Kaunas, 2000 m.
Kapo žibintai. Dotnuvos kapinės, Kėdainių raj., 2001 m.
Žvakidės – žibintai  ant antkapio. Nemaščių kapinės, Raseinių raj., 1993 m.
Užrašas ant memorialinio paminklo. Šlapaberžės kapinės, Kėdainių raj., 2001 m.
Degantys žiburiai kapinėse Vėlinių metu. Petrašiūnų kapinės, Kaunas, 2000 m.
Žvakučių, degančių ant kapo Vėlinių metu, simbolika. Petrašiūnų kapinės, Kaunas, 2000 m.
Žvakučių, degančių ant kapo Vėlinių metu, simbolika. Nemaščių kapinės, Raseinių raj., 1993 m.
Žvakučių, degančių ant kapo Vėlinių metu, simbolika. Viduklės kapinės, Raseinių raj.

Fotografijos ir piešiniai - Virginijaus Kašinsko
Straipsnis parašytas, remiantis betarpiškai autoriaus surinkta autentiška informacija.

Naudota literatūra:
Lietuvių liaudies dainynas, 1993, Darbo dainos T.VI, Vilnius: Vaga 117 p.
Jonas Balys, 1956. Lietuvių mitologijos sakmės. London: Nida book club, No 13, 170 p.
Kašinskas V. 1997. Laidojimo apeigos. Liaudies kultūrai 5, 13-18.
Kašinskas V. 1998. Meldžiu lankytoją sukalbėti tris „Amžiną atilsį“…. Liaudies kultūrai 5, 43-53.