Rimgaudas Sinkus  

 
VI. PLANETINĖ ERDVĖ

      Mūsų planetinė erdvė yra užpildyta elektromagnetiniais Saulės spinduliais. Aplink Saulę orbitomis skrieja Merkurijus, Venera, Žemė su Mėnuliu, kitos planetos. Jos nutolusios nuo Saulės skirtingais atstumais ir sukasi apie savo ašis. Greiti Saulės spinduliai, liesdami paviršių, skaito (skenuoja) planetų judėjimo duomenis, ir grąžina į planetinę erdvę atgal. Tai - labai žemo dažnio bangos, jos dideliais periodais skrieja Saulės elektromagnetinių spindulių audiniu. Veneros paviršius, pavyzdžiui, per “atmuštus” Saulės spindulius sukdamasis skleidžia 243 dienų periodo bangą, Merkurijaus orbita “atmuša” 88 dienų periodo bangą, Žemė – atitinkamai 365,25 d. (orbita) ir 1 dienos (ašis) bangas. Dangaus kūnų judėjimo periodus, tapačius “atmušamų” bangų charakteristikoms, galime rasti astronomijos žinynuose. Šios bangos Saulės spindulių audiniu vejasi viena kitą, sumuojasi arba atsiima, sudaro suminius veikimo krypties vektorius. Skaitymo (“atmušimo”) bangoms interferuojantis, kas kažkelintą atvejį jų amplitudės “x” ašies atžvilgiu būna maksimalios arba minimalios, taip pat užima nulines padėtis. Bangų forma yra sinusinė, svyravimo procesai vyksta ciklais ir, norint nustatyti charakteringus tarpusavio sąveikos taškus, naudojamės klasikinės mechanikos formule:

      T = 1 : (1/T' - 1/T'')

T' – vienos bangos periodas dienomis,
T'' – kitos bangos periodas dienomis.

      Skaitomas (skenuojamas) dangaus kūno bangos ilgis priklauso nuo orbitos, planetos skersmens. Pavyzdžiui, Žemės paviršius besisukdamas kelia 0,4 mln. kilometrų ilgio bangą, Merkurijaus orbita – 115,8 mln. kilometrų bangą ir t. t. Jos yra artimos žmogaus smegenų skleidžiamam bangų ilgiui, todėl jautresnių žmonių sąmonė gali bangas fiksuoti. Apšviestą Mėnulio pilnatį, pavyzdžiui, dažnas pajaučia.
Pagal anksčiau pateiktą formulę skaičiuojant Merkurijaus, Veneros, Saulės, Žemės ir Mėnulio “atmuštų” bangų tarpusavio sąveiką matosi, kad per metus susidaro 72 charakteringi atvejai. Ši situacija yra pastovi ir nesikeičia, lyg būtų koks spaudas (matrica). Skaičiuojamieji taškai metų bėgyje “slysta”, todėl grįžta į išeities padėtį po keleto, kelių dešimčių ar net šimtų metų pertraukos. Pavyzdžiui, Veneros – Žemės charakteringas bangų sąveikos maksimumas “grįžta” į Žemę po aštuonerių metų. Vieni ciklai tris, šešis, aštuonis ir t. t. kartų telpa į kitus ir kažkelintais metais sudaro smarkesnę suminę bangą, nei įprasta. Trikampiai, penkiakampiai, šešiakampiai, aštuoniakampiai žvaigždžių simboliai atspindi tokių ciklų kartojimąsi. Tai gerai išmano astrologai, ir nuolatiniame bangų sraute charakteringus sąveikų taškus bei ciklus suranda kompiuterinių programų pagalba. Pažymėtina, jog skaičius 72 tinkamai dalijasi ir dauginasi iš 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12… Jeigu būtų įmanoma bangų sąveiką matyti šviesomis, pasijustume gyveną stulbinančių spalvų šalyje, kur kiekvieną minutę ir akimirką vyksta žėrinčių šokių vizijos. Jas regėjo mūsų Oskaras Milašius, sakydamas “…ir ant didžiulės tuštumos vis srūva kaip lietus šviesa…”

Pav. 1. Saulės vidinių planetų sistema

Tyrinėdami Žemės, Saulės ir vidinių planetų, įskaitant Mėnulį, sąveiką, pastebime įdomią situaciją: sudėjus metinius bangų krypties vektorius, gaunasi uždaras daugiakampis. Klasikinės mechanikos prasme tai reiškia, jog Saulės, Merkurijaus, Veneros, Žemės ir Mėnulio skleidžiamos bangos sudaro vidinę sistemą.
Ar uždara žemo dažnio bangų erdvė buvo žinoma senovėje? Taip. Fragmentuokime žodį Zaratrusta. Tikslas – perprasti šio vardo esmę. Žinome, jog Merkurijus senovėje (liaudies dainos) buvo vardu Zarelė, Saulė vadinama Ra, Mėnulis – Selenė, o Žemė vadinta vardu Ta. Taip pat nuspėjame, jog Venerą galima buvo vadinti Tpru. Kodėl Venera galėjo būti Tpru? Todėl, kad Venera apie savo ašį sukasi lėčiau (243 d.), negu apskrieja aplink Saulę (225 d.), - lyg pristabdytų save. “Tpru,.. tpru,…” – ir šiandien šitaip pristabdome arklius. Įstatę žodžių fragmentus, gauname pavadinimo esmę: Za (Zarelė) – Ra (Saulė) – T(p)ru (Venera) – S (Selena) – Ta (Žemė) – Zaratrusta. Zariai žinojo apie Saulės, Merkurijaus, Veneros, Mėnulio ir Žemės sistemos buvimą. Sistema slepia savyje mokslą. Šis pavadinimas, tikėtina, buvo pritaikytas istorinei asmenybei, kuri šį mokslą pavertė teologine tiesa. Tokia asmenybė galėjo būti ne viena. Žinojo apie šitos sistemos buvimą ir dangiai, tačiau pastarieji dar žinojo Dausas, esančias už Žemės orbitos ribų, kuriose yra daugiau “zaratrustų”.  Beje, “atmuštos” dangiškos bangos veikia Žemę ne tik paviršiuje, bet įsiskverbia ir gilumon. Tai liudija Karaliaus kameros Cheopso piramidėje nustatytas išvestinis dydis 1,618, įeinantis į “aukso pjūvio” skaičių eilutę. Kam reikėtų harmonizuoti kameros erdvę su Dangumi, jeigu bangų spinduliai neprasiskverbtų pro akmeninius blokus?.. Stebėtis skvarbumu netenka, nes tokios bangos yra beveik tiesinės, greitos ir todėl labai aštrios.
Pulsuojančios Danguje bangos skatina Žemės paviršiuje ir giliau vykstančius procesus. Šiai bangai atliepia požemiai, namų kvartalai, bokštų, koplytstulpių stogelių kampai, dangoraižiai, giraitės, vandens telkiniai, atskiri medžiai, akmenys ir t. t., todėl derėtų stengtis, kad dirbtiniai statiniai indukuotų darną.
Tai gerai žinoma architektams, todėl norėtųsi, kad Nemuno saloje statomų rūmų kontūrai ir spalvos derėtų su Kaunu, kad rūmai netaptų svetimkūniu, šokiruojančiu miestelėnus ar svečius. Miesto tėvams derėtų priminti, jog anksčiau, siekdami išsaugoti apibrėžtą kontūrą, giraitės pakraštyje net šakos nulaužti niekam neleisdavome…

Dievai, dievybės

Charakteringų sąveikų metu bangos Žemės paviršiuje ir gelmėje indukuoja gyvybinių procesų vyksmą, duoda impulsą gamtos virsmams vykti. Gamtos virsmų buvimą liudija mitologija, kur virsmai įvardijami dievais arba dievybėmis. Taip atsitiko todėl, kad “lietuviai, kaip ir kitų tautų žmonės, kai kuriuos daiktus, turinčius nesuprantamų savybių, sudievindavo” (J. Lasickis Apie žemaičių dievus, p. 84, Vaga, 1969, Vilnius). Todėl į mitų personažus derėtų žiūrėti rimtai, nes, anot psichiatro Karlo Gustavo Jungo, “mitas yra labiau individualizuotas ir gyvenimą išreiškia tiksliau, negu mokslas”.
Mus domina skaičius 72. Knygoje “Russkije vedy” be pagrindinių dievų minimi ir 72 eiliniai: Travič (Žolinis), Jagodinič (Uoginis), Zverinič (Žvėrių), Doždič (Lietaus), Gribič (Grybų), Vodič (Vandenų), Klenič (Klevų) ir t. t. Jonas Lasickis knygoje “Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus” taip pat mini ne mažiau kaip 72 dievus ar dievybes: Kirnis, Dugnai, Bezleja, Ezagulis, Ligiczus, Guboi, Krukis ir pan. Nesuprantamiems vardams fragmentavimo būdu derėtų grąžinti prasmę: Kirnis, tuomet, gal būtų Rinkis (uogų, obuolių ar grybų brandos virsmo ir rinkimo pradžios metas), o Dugnai būtų Duknai (užsnigimas). Junginys ziablia (rus. “rudeninis arimas”) su veja (liet.) taptų Ziabliaveja ir tuomet atpažintume Bezleja – Biazleja - Ziableją, kuri reikštų rudeninio arimo vejų pradžią, o Ezagulis – Ežiagulys žemės virsmo pavasariniam arimui pradžią, Ligičius – Lyginčius gal reikštų lygiadienių virsmą, Guboi – Guboja išreikštų javų brandos tašką, kuomet jau galima statyti gubas, Krukis reikštų žiemos saulėgrįžos (galo apsisukimas) metą ir pan. Nebūtinai J. Lasickio surinkti vardai reiškė gamtos virsmus, bet tai, kad dauguma jų tai išreiškė, – neabejotina. Be gamtos virsmų yra ir žmogaus dvasinio gyvenimo virsmai. Dalis virsmų pavadinimų išliko iki šių dienų: Rasos, Žolinė, Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Pusiaužiemis taip pat yra 72-ių virsmų sekos eilėje ir šitie pavadinimai galėtų papildyti J. Lasickio sąrašą.
Suprasdami bangų, sklandančių ore, esmę, žyniai vaizdavo juos sparnuotų, skrendančių būtybių pavidalu. Pavyzdžiui, Aukso saloje virsmų arba jų ciklų dienos buvo vaizduojamos 6-ių sparnuotų žirgų simboliais. Dabartinėje Lietuvoje virsmų polėkį namų lėkių forma vaizduoja skrendantieji „žirgeliai“ stogų galuose, jų erdvinę banginę prasmę simbolizuoja ant lėkių išraižyti paukšteliai. “Senųjų Lietuvos žemdirbių mitologinėje religinėje sistemoje žirgo vaizdinys daugiaprasmis, sinkretiškas: jis susijęs ir su chtoniškaisiais mitiniais personažais, ir su dangiškosiomis dievybėmis,” – rašo Laima Nakaitė (Žalvariniai senolių laiškai, „Vyturys“, 1991, Vilnius). Ten pat ji parodo ir lėkių pavyzdžius. Neabejotini virsmų procesai, žmonių ryšiai su kosmosu vaizduojami ir pateikiamoje prieverpstėje: žirgelis atspindi gamtos virsmus nuo vasaros saulėgrįžos iki žiemos, o antrasis - virsmų skrydį atgal, nuo žiemos saulėgrįžos iki Rasų šventės. Kita vertus, gal tie periodai yra tarp lygiadienių? Žmonės simbolizuoja jų ryšį su kiekvienu iš šių periodų. Verpstė yra susijusi su virsmų kiekiu: saulė (18 tarpelių) viršum gyvenimo širdelės atspindi 18 virsmų maksimumų, kvadratas žymi tarpines būsenas (18 x 4 = 72), visa tai vyksta iliuzinių bangų liepsnoje. Verpstėje pažymėti devyni ir du po tris (šeši) taškai, rodantys virsmų ciklus, taip pat septyni tarpeliai - ciklai, sudarantys virsmų liepsnos bazinį išeities tašką. Kiekvienas ciklas vaizduoja 11,3 metų tarpus tarp Saulės aktyvumo blyksnių ir, tuo pačiu, vidutinišką anų laikų žmogaus gyvenimo trukmę - 79 metus. Verpstė gali būti susijusi su Denderų Zodiaku: kosmosas, mat, yra sukimosi sukimasis apie sukimąsi. Egipto šventyklų komplekse Denderų Zodiako ratas irgi “sukasi”. Vyrų barzdose ir kepurėse yra po 13 brūkšnelių, žirgeliai turi po 13 karčių – gal anksčiau metuose buvo 13 mėnesių, orientuotų į virsmų grupes? Šios prieverpstės raižinys veda į gilumą, kurios, bent kol kas, iki galo suprasti negalime.
Kitose šalyse virsmų momentai buvo simbolizuojami varpo gausmu: Javos saloje Borobodūre virsmus simbolizuoja 72 varpo formos stupos su budinančios gamtą dievybės Budos atvaizdu kiekvienoje. Žmonių dvasinio gyvenimo ir gamtos virsmus gražiai aprašo Algirdas Patackas ir Aleksandras Žarskus (Virsmų knyga, 2002, Kaunas).

Pav. 2. Lietuviškų žirgelių lėkiai ir prieverpstė, atspindintys gamtos,
žmonių ir dangiškosios sferos  ryšių sąsajas.

 Virsmų pavadinimai tūkstančių metų bėgyje kito: vienur gamta budo anksčiau, kitur vėliau, rudeninį arimą reikėjo arti taip pat nevienodu laiku. Be to, laiko atžvilgiu, kad ir toje pačioje vietoje virsmai objektuose sąlyginai galėjo nusikelti. Pavyzdžiui, esant vėlyvai vasarai, javų branda (Guboja) nusikeltų į vėlesnį laiką. Išeitų, jog norint užtikrinti gamtos procesų, įtakojančių kultūrų derlių, efektyvumą, globaliu mastu arba bent jau didesnėse teritorijose reikėtų vykdyti virsmus rezonuojančias apeigas. Lietūs tada gal lytų tinkamesniu laiku, ir vyšnios galbūt žydėtų balčiau… Gamtos virsmų dievus ir dievybes jotvingiai, sėliai, žemaičiai, suvalkiečiai ar alytiškiai galėjo vadinti skirtingais vardais. Tuo paaiškinama lietuviškų dievų gausa ir įvairovė bei viršesnių nebuvimas, nes kiekvienas virsmas metuose yra vienodai svarbus.
Juokaujant galima pasakyti, kad po tūkstančių metų užrašinėtojai žymės: “Lietuviai, gyvendami prie Baltijos, turėjo dievus: Zoline, Pusiaužiemis, Rinkis,  Rasos…”. Užrašys, o mūsų palikuonims ir vėl reikės prasmę atstatinėti, nes kalboje gal bus naudojami, pavyzdžiui, techniniai gamtos virsmų pavadinimai.
Charakteringų virsmo dienų buvimą nustatė ir šių laikų vokalinio meno specialistai ir entuziastai, vadinantys save rimuviečiais. Ilgus metus tyrę sutartines, jie nustatė grafiką, kai vienos ar kitos sutartinės aidi geriausiai. Rimuviečiai sudarė geriausią sutartinių skambėjimo laiką pagal melodijų rūšis. Eilučių autorius palygino tyrinėjimų metu gautą grafiką su savo skaičiuote: skaičiuotė objektyviai patvirtina rimuviečių gautą 72-ių dienų metuose skambėjimo grafiką. Štai kodėl sutartinę (ar dainą) plėšiame kartais per jėgą, o kartais ji pati skrenda iš lūpų vos bepradėjus: tinkamos sutartinės (dainos) atliepia virsmo bangą. Sutartines, kaip ypatingą turtą, atsinešėme iš ten, iš toli. Neseniai atrasta, kad atskiros rytinės Afrikos juodaodžių gentys mūsų turtu, kaip paveldu, tebesinaudoja iki šiolei.

Pav. 3. Borobodūro virsmų  stupos Javos saloje.

 Ilgiau neturint ryšio su prigimties erdve, žmogus ima jaustis nepatogiai, nes kitur yra kitas virsmų pobūdis (kitu laiku lyja, auga grybai, būna žiema – vasara, kitu rezonansu “dirba” miestų erdvės ir pan.). Norint prisitaikyti, reikia daug laiko ir turi įsispausti į organizmą naujos gyvenimo kokybės genetinis spaudas. Jis įsispaudžia į dezoksiribonukleininės rūgšties (DNR) struktūrą. “Žmonių genetinė įvairovė pasaulyje pasiskirsčiusi netolygiai. Ją lemia populiacijų istorija, geografinė padėtis…” – rašo genetikas profesorius Vaidutis Kučinskas. Atsidūrus naujoje vietoje, reikėtų apsistoti kartomis ir tik tada, nuolat veikiant aplinkai, galėtume tapti savais. Bazinio prigimties kokybės spaudo (72) tame procese nederėtų prarasti, nes neaišku, ar tikrai naujoje vietoje bus gyvenama kartomis. Tuo tikslu derėtų atsinaujinti įprastose erdvėse: bažnyčiose, prie vandens telkinių, giraičių, ąžuolų, prie akmenų senamiesčiuose. Atliepti malda, meditacijomis. Neskausmingo DNR struktūrų pritapimo laikosi arabai, kurie bent kartą gyvenime grįžta į savąją Meką, nustatytu maršrutu (banga) apeina religinį objektą ir apeigomis atnaujina DNR pradą. Arabai kasdien, kur jie bebūtų, atsisukę į Meką, kniūbsti puola ant kilimėlio (kūnas palinksta tam tikru kampu) ir atlieka save identifikuojantį ritualą. Taip arabai ir išlieka arabais. Mums toli iki jų pamaldumo, demokratiją dažnai suprantame kaip palaidą neorganizuotumą, tačiau derėtų suprasti, jog tik virsmų apeigomis senose vietose žmonės išlieka pačiais savimi arba analogišką savą aplinką turi organizuoti naujojoje vietoje. Priklausymas pasaulinei civilizacijai nereiškia priklausymo niekam. Pasaulinė civilizacija pritapimo pagrindu vienija, bet ne unifikuoja žmones. Tai suprato Aleksandras Makedonietis. Jis, ėmęsis globalizavimo uždavinių, nereikalavo kitur keisti konfesinių kanonų, o atvirkščiai – jiems vykdyti atstatinėjo religines šventoves.
Globalizavimo idėja nėra nauja, kadangi senovėje, anot Egipto žynių, pasaulį mes jau valdėme ir kiti mums, Atlanto giminei, teikė pagarbą bei pirmenybę...

Tęsinys: VII dalis - „Laiko skaičiavimas“

 I dalis