Vytautas V. Landsbergis

kvailelis

 I
trys sūnūs buvom, o seserų
nebeprisimenu. Išmokė tėvas elgtis
su ietim ir kardais, pabėgti iš nelaisvės
miške paklydus rasti kelią, ištvert dienas
be maisto: palikdavo raiste vilkams
lokiams ir laumėms. Bet štai įšventinimų dieną
(reikėjo perrėžt gerklę nelaisvėn paimtam kareiviui)
tik nežiūrėk jam į akis – suriko tėvas
nuleidau ranką su durklu, žinojau
būsiu nubaustas

 II
neklydau: ištremtas (viens pats) buvau
į tėvo pilį pelkėse. Tenai turėjau būti
(kol susiprasi! Ir gėdos man, baily
jau niekad nedarysi!)

 III
šnekėt su paukščiais, žuvimis pradėjau
(juk upė netoli). Iš jų patirdavau žinių, o ypač
jei artėja priešas – pranešdavau namiškiams, tie spėdavo
apsiginkluot ir pasiruošti (jaučiau: manim
tėvukas net didžiuojas, tik pripažint
nedrįsta)

 IV
įspėjo kartą strazdas (tiks-tiks-tiks-tiks) link pelkių joja
tavo tėvas. Vienas. Nuolankiai prašo
gal pagyvenk, sūnau, namuos
pily (kol jis sugrįš iš karo). Širdis
iš džiaugsmo suplazdėjo: karalius
manimi pasitiki! Gal ir tremtis
netrukus baigsis?

 V
pily (fi-tju-liju: taip pat kaip pelkėj)
iš volungių sutemus gaunu žinią: pakrante
priešai sėlina, ryt rytą puls

pasiruošėm kaip reikiant
nelaisvėn paėmėm. Aš pats, tiesa
tiktai komandavau nuo bokšto, o tėvas grįžęs
sakyk, sūnau, gal kokį norą
atsidėkodamas galiu išpildyt?

norėčiau mokytis, tačiau...
tačiau ne karo meno – man prie širdies
žinyčios mokslai! Ir leido – į Lopaičius, o kai grįžau
įšventinimus krivio gavęs
ir vėl praskydau (reikėjo
juodą ožį paaukot)

 VI
aš nebijau, bet negaliu. Gyvybė, tėve
ne mūsų rankom sukurta (gerai, kad dar nepasakiau –
Medeina man sustabdė ranką!) Jie pasišaipė ir nutilo
ir išsiuntė atgal į pelkių pilį
su volungių kariauna iš paskos

 VIII
bet vieną naktį – strazdas! Jau antrą kartą pas mane
atjoja tėvas pelkėsna. Šįsyk galva jo kruvina
o žirgas irgi: pilėnų tik šeši gyvi belikę
visi broliukai – šnibžda
prieš aušrą kritę nukirsti

 IX
bandžiau jį gydyti, meldžiaus
audringam lietui mudu čaižant. Bet perniek –
jo palaikus sudeginęs, aš tą nelemtą kraštą palikau

nuo tol keliauju vienas
pas žmones apsistodamas
jei duoda išmaldos – aš akmenis
aplink sodybą sudėlioju, ir jie
(ligoniai) sveiksta

                          Iš „PERSIKŪNIJIMAI (trumpo metražo sapnai)“, 2010