Autorė
poetė ir prozininkė PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ (g.
1950 m. Kėdainių raj., Liolių km.). 1967 m. baigė Šėtos vidurinę
mokyklą, o 1972 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių
kalbos ir literatūros specialybės kursą.
Dirbo Pabiržės ir Biržų mokyklose, Biržų miesto bibliotekoje, Kultūros
skyriuje, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. 1981 m. persikėlė
gyventi į Vilnių, dirbo redaktore stiliste įvairiose organizacijose ir
leidyklose. Pranciška Regina yra LVA Valstybinės kalbos (skaitytojų
teisių) grupės pirmininkė, intensyviai rūpinasi lietuvių kalbos
išlikimu.
Slapyvardis - Laukinė Piliakalnio Radasta (Radasta).
Pirmuosius eilėraščius paskelbė Kėdainių ir Biržų rajono laikraščiuose.
Vėliau prozos ir poezijos kūriniai spausdinti leidiniuose XXI amžius,
Šeimininkė, Šiaurės Atėnai, Bitutė, Draugas, Dienovidis,
Literatūra ir menas, Lietuvos aidas; pastaraisiais metais -
interneto svetainėse bernardinai.lt, Lietuvos.net, rašyk.lt,
žaliažolė.lt, savokampas.nuxit.net.
Išleistos poezijos ir prozos knygos: Atminties keliais, Vilties
ženklai, Užmirštas dienoraštis arba Pavėluota pirmoji knyga,
Vaikštau tik kartą žeme..., Į baltą erdvę..., Šauksmas, Praeities
elegija, Įdrėskimai, 100 haiku Vilniui, Mirksnio švytėjimas.
APIE ANGELUS
Angelų vasaros giesmė
Atvilnija aukštyn kildama
Giesmė iš daugybės lūpų:
Džiugesys virpant žodžiams erdvėj
Virsta medžių tyliu šnarėjimu,
Šiurpesiu lapų, šnabždančių paslaptis,
Vasarą per šienapjūtę patirtas
Nusileidžia giesmė ir pasklinda
Žemės rūkais lyg laumės sijonais,
Lyg varpo gausmu, aidinčiu per lauką
Iki sodybos tylios vienatvės
Į užgultą vienišos senutės ausį
Atvilnija giesmė angelų iš vaikystės
Sapnų ir tylios maldos palaimos,
Apgaubusios mėnesiena sodo medžius,
Kai šešėliai, šakomis susikibę,
Vaikšto jutimų gelmėj ar minčių labirintuose,
Nugrimzdę į gelmę didžios paslapties
Skaidrus pirmutinis saulės akordas,
Paukščių sparnų atsargus šnaresys,
Diriguojantis vėjo staigus judesys
Ir vilnija atgal į nežinomą aukštį giesmė,
Lydima ilgesingai tylios gamtos dermės,
Angelų lūpomis aidėdama erdvėmis
2004
Angelo baltos lelijos
Kai sužiūra tamsa į priblėsusius langus,
Kai šikšnosparnis šnarina mingančią tylą,
Nusileidžia į žemę baltas rudenio angelas
Ir lyg apverktas pranašas tyliai prabyla:
Apie saulės į rudenį nusitrynusią žymę,
Kol velėja undinės rūko žlugtą papievy,
Apie medžių kasmet vis storėjančią rievę
Ir mintis, kurios sklando ar tyli nurimusios.
Atminty dega dienos, jų aistringas pavėsis,
Užmaršty supas žlugtas baltos debesijos.
Baltas rudenio angelas šaukia lelijas
Atsibudus viltingai antrąkart sužydėti.
Gęsta saulės plėnėtos padangių žarijos,
Diržta rudenio norai į žemę įliję randėti.
Danguje skleidžias angelo baltos lelijos,
Liūdesys kad dienų tamsumu neskaudėtų.
2007
Kalėdų
angelai
Leidžiasi spiečiai ant žemės baltų angeliukų
Supasi snaigės iškritę iš Dievo širdies.
Supasi šviesūs pulkeliai, vis supas ir supas.
Dievo širdis atsileis, žvarba ugnine neledės.
Dievas šįvakar po žemę angelus sklaido:
Sklando lengvučiai pūkai virš laukų platumų.
Uždega angelas žvaigždę virš šąlančio veido:
Siaučias pirkelės akių ramuma namų jaukumu.
Gniužteliu rankoje snaigę kaip gėlą neramią:
Delną kutena plastėjimas snaigės širdies.
Leidžias pulkai angelų į užmingančią žemę,
Saugo spindėjimą jaukų Betliejaus žvaigždės.
Dar į duris vis pastuksena senelis Kalėdų:
Snaigės per naktį jo sapną į dangų lydės.
Supasi vygės, sugirgždina stalą ne bėdos
Viltys snaigelėm sugrįžta iš Dievo širdies.
2007
Lietaus angeliukas
Rudens takeliu per pievą
Basom kojytėm
Lietaus angeliukas atbėga
Šlapiom rankytėm
Palanges teškena
Seno lango ašarą šluosto,
Susitaršiusį gluosnį paglosto
Ir, nubėgęs atgal per pievą,
Verkia debesų koplyčioj
Už rudens
2003 |
Eilės
apie baltus
Eilės
apie tėviškę ir artimuosius
Eilės apie
baltą erdvę
Eilės apie
gamtos atsivėrimus ir žydėjimą
100
haiku Vilniui
|