PO ANGELO SPARNU - KŪRYBOS VERSMĖS
 

Yra gyvenime dalykų, kurių nematome, negalime paliesti ranka, pasverti, nusipirkti ar parduoti, bet vis dėlto neabejojame jų buvimu ir be jų neįsivaizduojame gyvenimo. Angelai – būtent iš tos padermės. Nematomi, bet jaučiami ir patikimi mūsų kaimynai, bendrakeleiviai, palydovai, dvasios sargai.
Sakome: geras kaip angelas, tyras kaip angelas, gražus kaip angelas, kantrus kaip angelas – nežemiškoms būtybėms priskiriame gražiausius žmogaus bruožus, įsivaizduojame tokius, kokie norėtume patys būti, kokius norėtume matyti šalia.
Ir vis dėlto būna dienų, kai angelą norisi pamatyti akimis, paliesti pirštais, išgirsti skambant jo trimitą. Tai galime padaryti padedami kūrėjų: poetų, tapytojų, skulptorių, turinčių privilegiją nuo Dievo, – įkūnyti savo ir mūsų visų vizijas, viltis, svajones.
Angelas nuo seno yra patrauklus ir neišsemiamas kūrybos šaltinis. Jeigu pamėgintume vienon vieton sudėti visus per žmonijos istoriją sukurtus kūrinius apie angelus, juos perskaityti, apžiūrėti, išgirsti, vargiai užtektų viso žmogaus gyvenimo.

Tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo
Kaunietė tautodailininkė Eglė Dvarionaitė-Vindašienė tiki, kad kiekvienas menininkas kuria savo Visatos medį.
Savąjį karpinių medį, kuriame šalia tradicinių tulpių, lelijų, kryželių, saulučių, žalčiukų, paukštukų ir kitų tradicinių ženklų, ornamentų ir būtybių kuo puikiausiai išsitenka angelai, Eglė kuria jau daugiau nei dvidešimt metų.
Pradėjo „iš nuobodulio“, studijuodama Šiaulių pedagoginiame institute pradinių klasių pedagogiką bei muziką. Metai bėgo, medis augo, nuobodulio neliko nė ženklo. Šiandien Eglė – tikra meistrė, viena žinomiausių karpytojų, Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1990 metų, dalyvauja Kauno, respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Studijuoja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio karpybos istoriją, tačiau vis tiek dar neatskleidė visų pasaulio medžio paslapčių.
Eglė ištikima pagrindiniam lietuviškų karpinių motyvui – mitiniam medžiui, kuris yra indoeuropietiškos kultūros centrinė ašis.
Su baltiškuoju kultūros lobynu ji susipažino dalyvaudama daugelyje kraštotyros ekspedicijų, rinkdama autentiškas liaudies dainas, rengdama kalendorines šventes. Kyla klausimas dėl angelų: ar angelai dera toje baltiškoje ir lietuviškoje pasaulio medžio simbolių sistemoje.
„Aš savo medyje įprasminu daug simbolių (vartai, kalnas, marios, dugnas, akmuo ratas, saulė, bitė, paukštis). Paukštis yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės, kaip angelas – tarp žmogaus ir Dievo.“ (...)
 

Vita Morkūnienė („Kauno diena“, 2007 12 28)