Bažnyčia supranta apaštalus ne kaip
atskirus asmenis, o kaip visumą - Jėzaus išrinktų mokytinių
būrį išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius
ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais:
Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą
ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų
Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą
ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku (Lk 6,
13-16). Apaštalų buvimas su Kristumi iškyla ir iš asmeninės,
ir iš bendros jų patirties. Apaštalas tai pasiuntinys,
tad apaštalus ir atpažįstame iš jiems skirtos pasiuntinystės.
Dabartinėje Bažnyčioje apaštalų įpėdiniai yra vyskupai,
kaip tikinčiųjų dvasios vadovai, Dievo žodžio saugotojai.
Visais laikais įvairios bažnytinės bendruomenės
stengdavosi pabrėžti savo kilmę iš kurio nors apaštalo,
nes sąsaja su apaštalu būdavo tarsi ženklas, kad jos
priklauso Kristaus įsteigtai bendruomenei, be to, tai liudija
ir apie sąjungą su Apaštalų sostu Roma. Tradiciškai
sakoma, kad apaštalai pasidalijo visą tada žinomą pasaulį
ir skelbė Evangeliją kiekvienas savo šalyje. Galima
rasti nuorodų, kad Simonas apaštalavo Egipte, Judas Tadas
Mesopotamijoje, nors žinome, kad jie daug keliavo ir
lankydavo vienas kitą. Apaštalai Simonas ir Judas Tadas
minimi spalio 28 dieną, nes manoma, kad būtent tą dieną
jie kankinių mirtimi paliudijo Kristų ir jo tiesą.
Nors ir nėra gausu žinių apie šiuos du apaštalus,
pabandykime pažvelgti į kiekvieno iš jų istorijas, kurias
pasakoja bažnytinės legendos.
Simonas
Kananietis
Apaštalas Simonas vadinamas Kananiečiu
arba Uoliuoju (Zelotu). Vieni šaltiniai teigia, kad prieš
savo atsivertimą jis priklausęs uoliųjų (zelotų) sektai,
siekusiai atsikratyti romėnų jungo, tačiau, sekant labiau
paplitusia nuomone, jis taip vadinamas dėl savo aistringo domėjimosi
Žydų įstatymu, kuriuo jis pasižymėjo prieš tapdamas
Kristaus mokiniu. Simonas buvo Jeruzalės vyskupas po Jokūbo
Jaunesniojo; Aukso
legendoje ir Romos brevijoriuje minima, kad Simonas
nukeliavo į Mesopotamiją pas Judą Tadą, ir kartu su juo išvyko
skelbti Evangelijos į Persiją, kur, pagal vieną legendą,
jie ir buvo nužudyti. Pagal kitą legendą, apaštalas
Simonas buvo pjūklu perpjautas per pusę.
Apie apaštalą Simoną žinome labai nedaug, dažniausiai jis
minimas kartu su kitais mokiniais aplink Jėzų per Paskutinę
vakarienę ir kituose epizoduose, kur visi apaštalai susirinkę
kartu. Šv. Simonas globoja visus, kurie pjausto medį, marmurą.
Pagrindinis šio šventojo atributas pjūklas, arba
lenktas kardas, kuriuo, kaip manoma, jį nužudę pagonių šventikai.
Judas
Tadas
Per Paskutinę vakarienę Judas Tadas
paklausė Jėzų, kodėl jis ketina apsireikšti tik apaštalams,
o ne pasauliui, o Jėzus jam atsakė: Jei kas mane myli,
laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį
ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 22-23).
Hebrajiškai Tadas
reiškia didžiaširdis.
Aukso legenda
pasakoja, kad Tomas pasiuntęs Judą Tadą pas Edesos karalių
Abgarą, sergantį raupsais. Karalius anksčiau buvo rašęs Jėzui,
pripažindamas jo dieviškumą ir siūlydamas prieglobstį nuo
priešų; Jėzus Abgarui atsakęs kad šis palaimintas, nes įtikėjo
nė nematęs, bet atvykti negalįs, kol neatliko savo
misijos. Tačiau atsiųs mokinį, kuris jį išgydysiąs.
Iš šio laiško Abgaras supratęs, kad negalės Jėzaus
pamatyti, pasiuntė dailininką, kuris turėjo nupiešti Jėzaus
atvaizdą. Kadangi dailininkas Jėzaus nupiešti nesugebėjo,
Jėzus jam padėjęs: prispaudęs sau prie veido drobę, ir
joje liko jo atvaizdas. Šią drobę vėliau Judas Tadas ir
nugabeno Abgarui. Atvykęs pas Abgarą, jis pasisakė esąs
paties Jėzaus siųstas mokinys. Išvydęs svečio veidą,
spindintį nežemiška šviesa, karalius suprato, kad jis
tikrai Jėzaus pasiųstas išgydyti jo nuo raupsų. Judas paėmė
Jėzaus kadaise siųstą laišką, perbraukė juo Abgarui per
veidą, ir šis pagijo.
Judas Tadas yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas.
Judo Tado prašoma padėti nuo skaistyklos liepsnų ir sprendžiant
beviltiškas bylas, tad jis globoja ir karo tarnybos šauktinius,
nes šie negali jos išvengti. Pagrindiniai šio šventojo
atributai drobė su Jėzaus atvaizdu, vadinama acheiropoietos
(ne žmogaus rankų darbo) ir lazda, kuria jis buvo užmuštas.
Taip pat dailėje naudojami atributai kirvis, alebarda,
kampainis ir kryžius su ilgu kotu, reiškiantis, kad jis mirė
dėl Kristaus.
Judas Tadas yra vieno iš Apaštalų laiškų autorius, kurį
pradeda prisistatydamas kaip Jėzaus Kristaus tarnas ir Jokūbo
brolis. Tai vienas trumpiausių laiškų - jį sudaro
vienas skyrius, jo tikslas aiškiai ir griežtai nusakytas
apaštalas kviečia kovoti už tikėjimą. Laiškas buvo parašytas
kaip atsakas į sparčiai plintančius dogmatinius ir
moralinius nukrypimus ir klaidas; tikintieji, Dieve Tėve
numylėti ir Jėzui Kristui išsaugoti išrinktieji perspėjami
apie klaidingus mokslus bei pavojų. Įspūdinga šio laiško
kalba nedorovingi, bedvasiai prisiplakėliai nupiešiami
be galo vaizdžiai - jie maišosi jūsų meilės pokyliuose
nesidrovėdami savo purvo ir tunka. Jie lyg bevandeniai
debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį,
du kartus mirę ir išrauti. Jie lyg šėlstančios jūros
bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės
klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė
(Jud 12-14). Rodos, ir nebekyla abejonių, kad šis laiškas
pasiekė tikinčiųjų širdis.
O mums paliekama viltis, kad, nors ir atsidurtume pačioje
beviltiškiausioje situacijoje, visad turime užtarėjų aukštybėse...
Bernardinai.lt,
2005