Antanas Maceina

GAMTOS PERGYVENIMAS

1. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje apie šventąjį Pranciškų pastebi, kad šiandienis pasaulis garbina Asyžietį ne tik kaip poetą ar visuomeninio gyvenimo keitėją, bet ir kaip „gamtos mylėtoją, kuris žavėjosi negyvosios kūrinijos didingumu, žvaigždžių spindėjimu, maloniais Umbrijos kalnais bei slėniais, gyvūnijos grožiu ir, tarsi Adomas nekaltoje rojaus būsenoje, suprato gyvulius, mezgė su jais draugiškus ryšius, kalbėjosi su jais ir lenkė juos savo įsakymams“ (Rite expiatis 1926 m. bal. 30 d. nr. 39). Iš tikro, pakan­ka tik žvilgterėti į šio didžio šventojo kelią, kad pastebėtume, kokio gilaus vidinio sąlyčio būta jame su gamtiniu pasauliu. Pradedant nakties pergyvenimu Asyžiaus gatvėse 1205 m. vasarą, kada šv. Pranciškus pirmą kartą aiškiai pajuto prabylantį Dievą, ir baigiant atsisveikinimu su Alvernos kalnu 1224 m. rudenį, kada šventasis grįžo į Porciunkulę nešinas Kristaus žaizdomis savo kūne, gamta visą laiką buvo įsijungusi į jo buvimą, visą laiką ji buvo arti jo; ne, ji buvo jame pačiame, ji sudarė jo būties dalį, jo rūpesčių objektą; ji buvo jo globotinė ir mokinė. „Javų laukai ir vynuogynai, žemės akmens ir miškai, plačios pievos, čiurleną upeliai, vešlūs sodai, žemė, ugnis, oras, vėjas — visa žadino kūdikiškai nekaltą jo sielą Dievo meilei ir džiaugsmingam klusnumui“ (Celano 106). O gė­lės, „kokio džiaugsmo jis jautė, žiūrėdamas į jų lytis ir traukdamas į save jų kvapą!" (Celano 105). Prie savo gyvenamos trobelės jis liepė kuo daugiausia jų sodinti, kad broliai turėtų  kuo džiaugtis. Džiaugsmas Viešpaties pasauliu buvo pirmasis šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimas.

Juo tačiau šis pergyvenimas nesibaigė. Meninis susižavėjimas, taip giliai užgavęs poetinę Asyžiečio sielą, buvo tiktai įvadas. Šv. Pranciškus matė, kad gamta yra nelaiminga ir kenčianti, kad ji tyliai šaukiasi žmogaus pagalbos ir laukia savo išvadavimo. Ir šventasis ją vadavo: jis maitindavo žiemą žvirblius ir bites, atpirkdavo vežamus parduoti ėriu­kus, pakeldavo nuo tako kirminą, neleisdavo pjauti žolės ir gesinti ugnies. Radęs sykį kilposna įkliuvusį kiškį, išvadavo jį sakydamas: „Broli kiškeli, kodėl leidais apgaunamas“ (Celano 103). O atėjęs prie upės ir pamatęs žveją su tinklu, pilnu žuvų, ėmė jas į rankas, glostė, kalbėjosi su jomis ir tyliai jas leido atgal į vandenį. Gamtos globojimas, nuolatinis jai paramos teikimas padarė šv. Pranciškų tikru „būties sargu“, kokiu žmogų nori matyti M. Heideggeris (Plg. Ueber den Humanismus 29, Frankfurt/ M, 1949.). Tai yra sena Šventraščio mintis, išreikšta jau pačiuose pirmuosiuose jo puslapiuose: Dievas, sukūręs žmogų, apgyvendino jį Edeno sode, kad jis „šį įdirbtų ir sergėtų“ (Pr 2, 15). Būti sargu yra pirmykštis žmogaus paskyrimas. Šv. Pranciškus giliai jautė šį pagrindinį žmogiškosios būties bruožą, todėl pergyveno gamtą kaip paties Kūrėjo jam patikėtą, kurią jis turįs puoselėti ir už ją atsakyti. Gamtos globojimas yra antrasis bruožas šv. Pranciškaus santykiuose su pasauliu.

Gilus   žmogaus   sargiškumo   pajautimas padarė, kad ir artimas, kurį Kristus liepė mums mylėti, šv. Pranciškui buvo ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekvienas kitas Viešpaties padarėlis. Savo broiais bei seserimis šventasis vadino sau­lę ir žemę, mėnulį ir žvaigždes, vėją ir debesis, fazaną, vyturiuką ir žiogą. „Ligi pat kirmėlaičių siekė jo meilė“ (Celano 105). Todėl rengdamasis po didžiojo susikaupimo dienų, atliktų Alvernos kalne, grįžti atgal, jis atsisveikino ne tik su ten pasiliekančiais broliais, bet ir su visa gamta, kurioje jis kelias dešimtis dienų buvo gyvenęs ir kuri buvo tapusi jo ekstazių liudytoja: „Sudiev, šventasis kalne! Sudiev, Alverna! Sudiev, tu angelų kalne! Sudiev, broli sakale, kuris mane rytais pažadindavai savo rykavimu. Dėkui tau už rūpestį manimi! Sudiev ir tu, didžioji uola, ant kurios aš meldžiausi. Jau nebegrįšiu jūsų aplankyti“ (Fioretti). Meilė kiekvienam padarui yra trečiasis bruožas, kuriuo reiškėsi gamtos pergyvenimas šv. Pranciškaus sieloje.

Šis tad įvairialypis pergyvenimas kaip tik ir randa atgarsio dabartinio žmogaus sieloje. Daugelis šv. Pranciškaus gyvenimo bruožų išsprūdo mūsų laikams iš akių: nuostabiai skaistus jo santykis su moterimi, jo panieka pinigui, pastovios buveinės vengimas, elgetavimo prasmė, pagarba dvasiškiams, rūpestis Dievo Namais. Tačiau jo meilė gamtai nebuvo ir nėra pamiršta. Ji ir šiandien tebežavi pasaulį, kaip jį yra žavėjusi prieš septynis šimtus metų. Šv. Pranciškus yra laikomas poetu, išreiškusiu savo kūriniuose renesansinį gamtos jausmą ir Provence kalnelių grožį. Jis yra laikomas pirmuoju, kuris nusikratęs viduramžių niūrumu ir išvydęs gamtą tokią, kokia ji yra savo puošnybėje, didesnėje, negu „Saliamonas visoje savo garbėje“ (Mt 6, 29). Mūsų dienų akimis žiūrint, šv. Pranciškus „nebuvo vienas iš visados pavargusiųjų, kurie vis labiau ir labiau pasilieka be džiaugsmo“. Ne, „jis ėjo pievos pakraščiu ir kalbėjosi su mažomis gėlelėmis, kaip su mažesniaisiais broliais... Jis atėjo, šis rudasis lakštingalų brolis, ir gyveno kaip pavasaris, žeme stebėdamasis, gėrėdamasis ir džiaugdamasis“  (R. M. Rilke).

Todėl yra visai suprantama, kodėl dabarties žmogus žavisi šiuo gamtos mylėtoju. Šv. Pranciškus atsistoja prieš jo sielą kaip pasaulio puoselėtojas ir jo globėjas. Sutechnintiems mūsų laikams jis nušvinta tarsi tolima rojinė liekana, primenanti mums šiltą žmogaus artimumą gamtai. Nors savo gamtamoksliu žmogus ir apvaldė „jūros žuvis ir dangaus paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda žemėje“ (Pr 1, 28), tačiau savo dvasios gelmėse jis vis dėlto jaučiasi neįvykdęs ano jam Viešpaties patikėto uždavinio, išreikšto žodžiais: „Pripildykite žemę ir ją apvaldykite“ (t. p.). Jis jaučia, kad istoriniame savo kelyje yra su šiuo pirmykščiu paskyrimu prasilenkęs, jį iškreipęs ir, užuot gamtą savo apvaldymu laisvinęs ir vadavęs, jis savo technika ją tik dar labiau yra sukaustęs ir pažeminęs. Todėl jis ilgisi kitokio gamtos pergyvenimo bei valdymo ir savaime kreipia savo akis į kiekvieną, kuris jam šį naują kelią rodo. „Kur yra tasai, — klausia Rilkė, — kurį visi daiktai pažino?“

O vis dėlto popiežius Pijus XI įspėja mus nepervertinti šio žavėjimosi, nes jis atskleidžiąs ne tiek tikrąjį šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimą, kiek paties šiandieninio žmogaus gamtos ilgesį. Šv. Pranciškus, pasak Pijaus XI, „buvo didžiojo Karaliaus šauklys. Jo pastanga buvo vesti žmones į Evangelijos šventumą bei į Kryžiaus meilę. Jam buvo visiškai svetimas dalykas padaryti juos mylėtojais bei bičiuliais gėlių ir paukščių, žuvų ir kiškelių“ (Encikl. Rite expiatis nr. 40). Kitaip sakant, ne gamta pati savyje buvo šv. Pranciškaus gyvenimo bei veikimo centras, bet Kristaus Evangelija ir Jo Kryžius. Gamta tarnavo jam tik laiptais, kuriais jis žengė į Dievo Karalystę. Palikti tad Asyžiaus Neturtėlį ant šių laiptų, o nematyti jo, gyvenančio Dievu ir Dievuje, reiškia iškreipti jo vaizdą. Tokias pastangas pop. Pijus XI vadina „laicizmo maru, įpratusiu mūsų šventuosius išvilkti iš tikro jų šventumo šviesos bei garbės“, ir stebisi, „kokios naudos visiems moderniesiems šv. Pranciškaus gerbėjams gali duoti žavėjimasis tokiu suskaldytu ir todėl klaidingu Pranciškumi" (nr. 30). Šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimas gali būti suprastas ir tinkamai įvertintas tiktai krikščionybės šviesoje. Tik­tai ana esminė Asyžiečio žymė, kad jis yra „antrasis Kristus“, teikia mums ra­ktą prieiti ir prie jo santykių su gamta. Šv. Pranciškus nebuvo nei renesansinio praregėjimo pirmatakas, nei drąsus nusigrįžėlis nuo viduramžių, nei galop smaguriautojas mus apsupančiais gražiais daiktais. Jis anaiptol nebuvo Rousseau žmogus, pavargęs kultūroje, todėl ieškąs gamtos prieglobsčio, kad pasiilsėtų ir pasislėptų nuo visuomenės akių. Ne, Asyžiaus šventasis buvo tikras krikščionis, tikras Kristaus sekėjas ligi galo. Ir šiame jo krikščioniškume, šiame sekime Kristumi kaip tik glūdi pats tikrasis jo meilės gamtai šaltinis. Kiek tad yra suprantamas šv. Pranciškaus kaip gamtos mylėtojo garbinimas moderniojo žmogaus lūpomis, tiek yra ne kartą klaidingas šio garbinimo pagrindas. Nėra abejonės, kad Asyžiaus Neturtėlis yra naujojo pasaulio vadovas į gamtą, tačiau ne tuo, kuo dažnai jis yra laikomas.

2. Gamta krikščioniui yra visų pirma jo buvimo erdvė, jo veikimo laukas ir jo kūrybos medžiaga. Jau pačiame Viešpaties plane kurti žmogų buvo įimtas gamtos palenkimas: „Sukurkime žmogų pagal mūsų paveikslą bei panašumą, kad jis būtų valdovas jūros žuvų, ir dangaus paukščių, ir visų gyvulių, ir visos žemės, ir visų kirminų, kurie šliaužioja žemėje“ (Pr 1, 26). Pagal savo pirmavaizdį žmogus turėjo būti ne vienas iš gamtinių padarų daugybės, bet kažkas visiškai nauja. Jis turėjo būti ne dalis nuostabiai įvairioje visumoje, bet gamtą pralenkiąs ir ją sau palenkiąs valdovas. Viešpaties palaiminimas, žmogų sukūrus, kaip tik ir atskleidė šitą jau įvykdytą žmogaus išskyrimą iš gamtos ir jo pastatymą viršum josios: „Veiskitės ir dauginkitės, pripildykite žemę, ją palenkite ir apvaldykite“ (Pr 1, 28). Viešpatauti gamtoje, iškilti aukščiau už ją ir ją sau pajungti yra pats pirmykštis žmogaus paskyrimas, įaustas į jo prigimtį ir Dievo atskleistas Apreiškime. Todėl psalmininkas ir stebisi, kad žmogus buvęs sukurtas „maža ką menkesnis už angelus“ ir kad Viešpats jam davęs galios į savo  rankų padarus (Ps 8, 4-8). Šia prasme gamta krikščioniui yra žmogaus viešpatavimo sritis: jo galios objektas ir jo valdžios laukas. Bet koks panteistinis susiliejimas su gamta krikščioniškajai sąmonei yra neįmanomas. Krikščionis niekad nepamiršta valdoviškos savo vietos pasaulyje, anos karališkosios savo pareigos, kuri jį išskiria iš visų gamtinių daiktų, apvainikuoja garbe bei šlove (Plg. Ps 8, 5) ir tuo būdu pakelia į aukštesnį rangą. Žmogaus valdoviškumas yra pats pirmutinis krikščionies pergyvenimas jo santykiuose su gamtiniu pasauliu.

Tačiau šalia jo krikščionies dvasioje slypi ir kitas pergyvenimas, kurį būtų galima pavadinti gamtos kūriniškumu. Krikščionis, plėsdamas savo kaip valdovo karalystę žemėje, niekada nepamiršta, kad gyvoji ir negyvoji gamta nėra tik paprasta sąlyga jo gyvybei ir tik medžiaga jo kūrybai, bet kad ji yra Dievo — Kūrėjo padaras, išėjęs iš Visagalio rankų, kaip ir jis pats. Jis niekad neišleidžia iš akių pačių pirmųjų Apreiškimo žodžių: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Kaip žmogaus sukūrime išeina aikštėn valdoviška jo paskirtis, taip pasaulio sukūrime ryškiai matyti kūriniškasis gamtos pobūdis. Pirmieji Pradžios knygos puslapiai aiškiai teigia mintį, kad žmogui skirta apvaldyti ne ką kita, kaip Viešpaties kūrinį; kad mūsų bu­vimo erdvė, mūsų veikimo laukas ir mūsų kūrimo medžiaga yra visuotinė Visagalio kūrinija. Gamtos kūriniškumas yra Apreiškimo mums taip lygiai atskleistas, kaip ir žmogaus valdoviškumas. Mes esame gavę galios į Viešpaties rankų darbus (plg. Ps 8, 7).

Ką tad reiškia, jeigu mes stovime prieš gamtą kaip prieš Dievo kūrinį, jį apvaldome ir sau palenkiame? — Kūrinys yra nemąstomas be kūrėjo. Pakanka archeologams iškasti praėjusių amžių statulą, ir daugybė klausimų tučtuojau susitelkia aplinkui jos autorių: kas jis buvo, kada gyveno, kaip kūrė, kokiai meno srovei priklausė, ką savo veikalu norėjo pasakyti... Ir tik atsakę į šiuos klausimus, tariamės suvokę pačios statulos pobūdį bei prasmę. Tiesa, meno kūrinys  gali  mums kartais nieko  nepasakyti apie viršinį kūrėjo gyvenimą: jo gimimo vietą ir laiką, jo kilmę ir visuomeninę padėtį, jo tautą ir rasę. Tačiau visados jis mums pasako apie vidinį kūrėjo pasaulį. Visados jis mums atskleidžia kūrėjo dvasią. Jeigu mes šiandien galime kalbėti apie seniai jau dingusių amžių pasaulėžiūrą, apie estetinį jų nusiteiki­mą, apie dorinį bei religinį jų pergyvenimą, tai tik todėl, kad visa tai mums paliudija išlikę anų amžių kūriniai. Kūrinys neša kūrėjo dvasią ir ją mums apreiškia.

Taip yra ne tik su meno ar apskritai kultūros kūriniais; taip yra ir su gamta. Jeigu yra tikra, kad gamta yra kūrinys — o tai yra viena iš pagrindinių krikščionybės dogmų — tuomet ir gamta ne­gali būti mąstoma be jos Kūrėjo. Gamta ir Dievas yra taip lygiai susijungusios sąvokos, kaip statula ir skulptorius arba kaip paveikslas ir dailininkas. Iš gamtos prabyla Dievas ir per ją mums Jisai apsireiškia. Štai kodėl šv. Povilas laiko neišteisinamais stabmeldžius, kad jie „nemirtingojo Dievo garbę pakeitė mirtingo žmogaus, net paukščių, keturkojų ir šliužų paveikslo panašumu“; neišteisinamais todėl, kad „Dievas jiems apsireiškė“ tuo būdu, jog „Jo amžina galybė ir dievybė nuo pat pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų“ (Rom 1, 19-23). Kitaip sakant, gamta yra pirmykštis Dievo Apsireiškimas žmogui. Ji yra ne tik objektas jo darbams, bet ir liudytoja jo dvasiai. Kaip mūsų valdžios bei galios sritis gamta yra neveikli ir net nebyli. Tačiau kaip Viešpaties kūrinys ji yra kalbanti ir reiškianti. Nuosekliai tad ir žmogaus viešpatavimas gamtoje niekados negali būti tiktai įsakinėjimas, bet kartu ir įsiklausymas į jos kalbą; įsiklausymas ne jausmine apšvietos laikų prasme, atkreipiant dėmesio į girios ošimą, į paukščių čiulbėjimą ar šaltinių čiurlenimą. Įsiklausymas į gamtos kalbą yra jos Kūrėjo pajautimas. Jeigu gamta yra kūrinys, ji savaime mums nurodo ir atskleidžia Kūrėją. Jeigu gamta yra Dievo kūrinys, ji savaime mums nurodo ir atskleidžia Dievą. Suvokti šį nurodymą, pajausti šį atskleidimą, jį pergyventi, permąstyti ir juo pagrįsti savo santykius su pasauliu — štai kas yra išgirsti pačią slapčiausią gamtos kalbą.

Gamtos tad kalbumas kyla iš jos kūriniškumo. Gamta liudija Dievą todėl, kad ji yra Jo veikalas. Kadaise prelatas A. Dambrauskas — Jakštas rašė, kad antrasis Švenčiausios Trejybės Asmuo, dieviškasis Logos yra apsireiškęs žmonijai trejopu pavidalu: Jis yra įsikūnijęs žmogaus prigimtyje, įsiraidinęs Šventajame Rašte ir įsimedžiaginęs gamtoje. Žmogiškoji prigimtis Jį neša ir apreiškia Asmens pavidalu, Šventasis Raštas Jį neša ir apreiškia Tiesos pavidalu, gamta Jį neša ir apreiškia Būties pavidalu. Kiekvienas šis apreiškimas yra kitoks, tačiau kiekvienas atskleidžia mums vieną ir tą patį dieviškąjį Logos, ne tik gimusį iš Mergelės Marijos, bet ir jau nuo neatmenamų laikų gyvenantį Šventraščio puslapiuose ir nuo pat pasaulio pradžios esantį kūrinių būtyje.

Tai yra mintis, kuri mums atveria Viešpaties kūrinio gelmes: kūrinys yra įsidaiktinęs Dievo žodis. Savo „Išpažinimuose“ nagrinėdamas pasaulio sukūrimą, šv. Augustinas klausia Viešpatį, kaip Jis yra kūręs daiktus, ir atsako: „Tarei ir pasidarė; savo žodžiu juos sukūrei“ (11, 5). Tai paties Apreiškimo mintis, nes Šventraštyje aiškiai yra pasakyta: „Tuomet Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa“, ir šviesa atsirado... Jis tarė: „Teišželdo žemė žolę...“ ir žemė išželdė žolę“, ir taip toliau ligi pat žmogaus sukūrimo (plg. Pr 1, 3-24). Tačiau šv. Augustinas čia nesustoja. Jis klausia toliau: Bet kaip tu tarei? Ar kaip iš debesies: „Šis yra mano mylimasis Sūnus“? Anas Tavo žodis atėjo ir praėjo, prasidėjo ir pasibaigė. Jo skiemens suskambėjo ir prabėgo: antrasis po pirmojo, trečiasis po antrojo ir taip iš eilės, kol atėjo paskutinysis, o po jo — tyla“ (11, 6). Šituo klausimu šv. Augustinas nori atkreipti mūsų dėmesį į skirtumą, esantį tarp Apreiškimo žodžio ir Kūrimo žodžio. Apreiškimo žodis suskamba ir nutyla. Tiesa, jis įsiraidina Šventraštyje, nors ir tai ne visados. Bet šis įsiraidinimas įvyksta tiktai ženklų pavidalu. Paties žodžio, kuris eitų tiesiog iš Viešpaties, nebėra. Jo skiemens suaidi ir vienas po kito nutyla. Tuo tarpu Kūrimo žodis pasilieka visai kitaip. Jis suskamba ir nenutyla. Šv. Augustinas gražiai šį nenutilimą vaizduoja, sakydamas: „Kūrinio judesys jį išreiškia" (11, 6). Kūrimo žodis suskamba daiktu. Jis nėra garsi­nis žodis, kaip Apreiškime, bet daiktinis. Jis pasilieka ne ženklo pavidalu, bet būties. Kaip įsikūnijimo akimirką „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), taip Kūrimo akimirką dieviškasis žodis tampa daiktu ir taip pat gyvena tarp mūsų. Kūrinys yra atoliepis į Viešpaties prabi1imą. Daiktai yra tik todėl, kad Dievas nepasilieka nebylus, kad jis kalba, kad Jis taria ir šaukia. Buvimas yra pašaukimas. „Esame tik todėl, kad esame sukurti“, — sako šv. Augustinas (Conf. 11, 4) ir tuo išreiškia pačią giliausią buvimo paslaptį. Esame todėl, kad esame Viešpaties ištarti arba pašaukti. Pasaulis yra ištartas ir nuolatos tariamas Kūrėjo žodis, nes Dievas kuria tik tardamas: „Nec aliter quam dicendo facis“ (Conf. 11, 7).

3. Čia tad mums ir pradeda aiškėti šv. Pranciškaus santykis su gamta. Jeigu gamta yra įsidaiktinęs Dievo žodis, tai šį žodį ne tik galima, bet ir reikia išgirsti. Reikia gamtą ne tik apvaldyti, bet ir išklausyti, nes ji iš tikro kalba ne savo pačios, bet jos Kūrėjo lūpomis: per ją kalba pats Dievas. Todėl šv. Pranciškus gamtos ir klausėsi. Tiesa, jis neatsisakė nė savo valdoviškumo. Kviesdamas gamtos padarus — saulę, žemę, debesis, vėją — garbinti Viešpatį, sakydamas pamokslą paukščiams ir liepdamas nutilti kregždėms, jis elgėsi kaip tasai, kuriam pasaulis iš tikro priklauso ir kuris stovi aukščiau už jį. Tačiau šio valdoviško bruožo šv. Pranciškus nepabrėžė ir jo ligi vienašališkumo neišvystė, kaip tai padarė naujasis žmogus savo technikoje. Asyžiaus Neturtėlis visų pirma stengėsi į gamtą įsiklausyti. Jis stengėsi išgirsti jos balsą, kuriuo ji skelbė ir liudijo aną didįjį Karalių, pakvietusį šventąjį savo tarnybon.

Pirmąjį kartą šį gamtos liudijimą šv. Pranciškus patyrė 1205 metais vieną vasaros naktį, kada, atsiskyręs po puotos nuo  savo  draugų,  ėjo vienas siauromis Asyžiaus gatvėmis ir staiga iš jį apsupančio pasaulio išgirdo prabylantį Dievą. „Pranciškaus širdis, — aprašo Joergensenas šį pergyvenimą, — pavargusi nuo pasaulio ir jo tuštybių, staiga patvino tokiu saldumu, jog jis nebejautė nieko kito: jis buvo be sąmonės ir — pasakojo vėliau jis pats — net jeigu jam kas sąnarį po sąnario būtų pjaustęs, jis būtų nepastebėjęs ir negalėjęs pajudėti ar sukliudyti“ (32). Kaip ilgai šis pergyvenimas truko, šv. Pranciškus nežinojo. Jis atsibudo tik tada, kai draugai, pamatę jo įsiklausymą, pradėjo jį erzinti: „Tai ką, Pranai, turbūt apie vestuves svajoji?“ — „Taip, — atsakė šis, — aš noriu vesti, bet mano sužadėtinė yra kilnesnė ir gražesnė už visas žinomas moteris“ (Tres socii 39). Tai buvo nebe pasaulio paviršiaus būtis, bet daiktų gelmė, anoji dieviškoji Sophia, kuri dalyvavo visų daiktų sukūrime, žaisdama ant žemės rutulio Viešpaties akivaizdoje Adomo sūnų džiaugsmui (plg. Prov 8, 20). Asyžiaus naktis kaip tik ir atskleidė šv. Pranciškui šį dieviškąjį gamtos pagrindą. Tą valandą jis suprato, kad viršinė daiktų regimybė anaiptol dar nėra jų tikrovės pilnatvė; kad šia regimybe jie neišsisemia ir net tikros savo esmės bei prasmės neapreiškia. Kažkur anapus šios regimybės, kažkokioje šventoje buvimo tyloje slypi Viešpaties ištartas žodis, daikto nešamas, skelbiamas ir reiškiamas, nors dažnai negirdimas ir nesuprantamas. Bet aną naktį jis Asyžiaus šventojo dvasiai prabilo. Aną naktį šv. Pranciškus suvokė pasaulio misteriją, glūdinčią daiktų simboliškume. Juk ne tai yra nuostabu, kad vanduo susideda iš deguonies ir vandenilio, bet kad Krikšto sakramente jis turi galios nuplauti nuo mūsų nuodėmes. Ne tai yra nuostabu, kad kviečiai ir vynuogės noksta saulėtuose kalneliuose, bet kad Mišių metu virsta Kristaus kūnu ir krauju. Ne tai yra nuostabu, kad ėriukas gimsta, auga ir duoda mums vilnų, bet kad Apreiškimas būties Karalių ir jos Pirmavaizdį vadina Avinėliu, kuris vienintelis yra vertas imti buvimo knygą ir atplėšti septynis antspaudus (plg. 5, 9). Gamtos misterija laikosi ne gamtamoksliniame, bet religiniame jos pažinime. Šis tad pažinimas ir atsiskleidė šv. Pranciškui aną palaimintą naktį, susiklostydamas jo dvasioje į vieną didžiulį gamtos simboliškumo pergyvenimą.

Buvodamas San Varecunde (Gubbio srityje), šv. Pranciškus išgirdo, kad vienas ką tik atsiradęs ėriukas buvo šerno sud­raskytas. Šventajam taip pagailo gyvulėlio, jog jis net apsiverkė: „Vargas tau, broli avinėli, tu nekaltas gyvuliuk, kuris mums primeni Kristų! Prakeiktas tebūna žvėris, kuris tave sudraskė“. (Bonaventūra 315). Ėriukas buvo šv. Pranciškui Išganytojo simbolis. Jame šventasis regėjo Dievo Avinėlį, kuris savo ramumu, savo tyla kančioje, savo atlaidumu priešams, savo nekaltu mirties iškentėjimu atpirko pasaulį. Kiekvieno tad ėriuko žudymas šv. Pranciškui buvo Kalvarijos dramos ženklas. Ėriuką pjaunąs žmogus ar jį draskąs žvėris jam reiškė anuos Golgotos budelius, kurie Jėzų niekino, plakė ir galop prikalė prie kryžiaus. Todėl yra visiškai suprantama, kodėl šventasis, toks švelnus savo būdu, prakeikė laukinį žvėrį; kodėl jis negalėjo žiūrėti, kaip ėriukai grubių ūkininkų yra rišami, metami į vežimus ir gabenami parduoti mėsininkams: kodėl jis Porciunkulėje jam padovanotam ir prie jo prijunkusiam ėriukui leido eiti net bažnyčion ir ten bliauti „prieš nekalčiausiosios Mergelės, dieviškojo Avinėlio Motinos, altorių, tarsi norėtų ją pasveikinti“ (Bonaventūra 316). Kristaus ženklui juk valia eiti visur — net į pačius Jo namus.

Tačiau simbolis Asyžiaus šventajam buvo ne tik ėriukas. Simbolis jam buvo kiekvienas daiktas, nes kiekvienas jam reiškė aukštesnę tikrovę. Vanduo jam reiškė atgailą ir krikštą nuodėmėms atleisti, todėl jis taip labai gerbė vandenį, jog rankoms mazgotis rinkdavosi tokią vietą, kur nutiškę lašai nebūtų žmogaus kojų mindžiojami. Uoliena jam reiškė aną „kertinį akmenį, kuris iš dviejų padaro vieną“ ir išgelbsti žmogų, sukurtą tą iš žemės dumblo (plg. brev. rom.), todėl jis žengė per uolas labai pagarbiai, nes po savo kojomis jautė Atpirkėjo atvaizdą. Miške augąs medis jam reiškė kryžiaus medį, aną „vienintelį kilnų medį, kurio neišželdo jokia giria“ (Crux fidelis), todėl jis prašė brolį kirtėją,  kad šis medžių neiškirstų ligi pat šaknų, bet paliktų dar kiek — tegu žaliuoja šventojo kryžiaus garbei. Lelija jam reiškė Mergelę Mariją, aną „leliją tarp erškėčių“, skaisčiausią iš visų Ievos dukterų, todėl jis meldė brolį sodininką, kad šis lelijų veistų kuo daugiausia — Saarono Lelijos garbei. Šv. Pranciškaus elgesys su gamta buvo aukštesnio jos simboliškumo išraiška. Ne per daikto ar gyvulio meilę žengė Asyžiaus Neturtėlis prie žmogaus ir Dievo meilės, kaip mėgina aiškinti paklydusi moderninė dvasia, bet atvirkščiai: transcendentinės tikrovės meilė ir jai ištikimybė buvo jam pagrindas bei šaltinis šios tikrovės meilei. Todėl į klausimą, kas padarė šv. Pranciškų tikru būties sargu, popiežius Pijus XI atsako: „Joks kitas akstinas neskatino jo visus šiuos daiktus mėgti, kaip tik Dievo meilė“( Encikl. Rite expiatis nr. 40).

Būdamas visa savo būtimi ypatingas Kristaus atvaizdas, šv. Pranciškus jautė gilų potraukį viskam, kas tik Kristų reiškė ar apie Jį kalbėjo. Mylėdamas Dievą už viską labiau, jis kiekviename daiktelyje regėjo Jo atvaizdą, girdėjo Jo žodį, jautė Jo pėdsaką, todėl taip pat gerbė ir mylėjo šiuos daiktelius, kaip Visagalio liudytojus, kaip Jo garbės šauklius nuodėmės apkurtintoje mūsų žemėje. Gamta šv. Pranciškui buvo vienas didžiulis prasmuo, vienas didžiulis Viešpaties įdaiktintas dieviškasis žodis. Sena Jobo knygos mintis, siunčianti žmogų į gamtą ieškoti Dievo, atgijo šv. Pranciškaus pergyvenimuose visa savo galybe. „Paklausk galvijų, ir jie tave pamokys; dangaus paukščių, ir jie tau pasakys; prisimink žemės žvėris, kad jie tau aiškina, ir jūros žuvys tau pasakoja: kad Viešpaties ranka tai sukūrė“ (Job 12, 7-9). Visa kūrinija yra vienas didžiulis šauksmas Dievop, nes visa kūrinija liudija dieviškąją savo kilmę. Reikia tik jos paklausti, ir ji tuojau apreiškia savo gelmėse glūdintį dieviškąjį pagrindą. O kai šis pagrindas žmogui atsiskleidžia, kai žmogus suvokia, kad gamta yra Viešpaties prasmuo, jis negali su ja elgtis taip, tarsi ji  neturėtų  su   Dievu   nieko  bendro, o būtų tik grynas mūsų valdžios ir mūsų įgeidžio objektas. Įsidaiktinęs Viešpaties žodis yra vertas gilios pagarbos ir meilės, nes jis neša savimi Jį patį ir Jį mums apreiškia. Todėl ir šv. Pranciškus gerbė gamtą ne baimės pilna senovės pagarba ir ją mylėjo ne sentimentalia apšvietos laikų meile, bet krikščioniškai, vadinasi, ne kaip dievybę ir ne kaip mūsų pojūčių kutentoją, bet kaip didįjį Dievo ženklą.

4. Jau esame sakę, kad artimas šv. Pranciškui buvo ne tik kiekvienas žmogus — kiekvienas ligonis ir kiek­vienas nusidėjėlis, bet ir kiekvienas daiktas. Asyžiaus Neturtėlis iš tikro gyveno „būties artumoje“ ir buvo „būties kaimynas“, jeigu šiam jo santykiui su pasauliu apibūdinti vėl panaudosime prasmingus Heideggerio posakius. Dar daugiau, būtis šv. Pranciškui buvo ne tik jo kaimynė, bet ir tikroji jo giminė, besilaikanti tame pačiame pagrinde ir besidalinanti tuo pačiu likimu. Todėl jis garbino Viešpatį seserimi saule, bro1iu mėnuliu, broliu vėju, broliu vandeniu, seserimi ugnimi, seserimi žeme, seserimi mirtim. Jis tvirti­no, kad brolis vyturiukas turįs tokį pat gaubtuvą, kaip ir pranciškonai. Jis sudraudė seseris kregždes, kad šios nutiltų čiauškėjusios ir leistų jam kalbėti. Jis apverkė šerno sudraskytą brolį ėriuką. Jis apsistojo Alvernos kalne kaip tik todėl, kad šis buvo mėgiamas brolių paukščių. Jis švelniai žiūrėjo į sesers raudongurklės lizdą. Jis liepė broliui fazanui ir broliui žiogui garbinti Dievą savo rykavimu ir čirškėjimu. Visi gamtos padarai — gyvi negyvi — buvo šv. Pranciškui broliai ir seserys. Ir juo labiau jis tobulėjo savo asmenybėje, juo giliau jis jautė šitą gamtos giminystę. Šventumas ne tik neatitraukė jo nuo Viešpaties pasaulio, bet dar labiau įjungė jo sielą į bendrą visos kūrinijos buvimą. „Juo labiau šv. Pranciškus nuo žemės tolo, juo meiliau į ją žiūrėjo“ (A. Gemelli, Das Franziskanertum 39, Leipzig, 1936). Kitaip sakant, juo labiau jis jautėsi tampąs Kristaus broliu, juo didesni broliai ir sesers jam darėsi ir pasaulio daiktai. Ryšys su Dievu tamprino jo ryšį su žeme.

Todėl šv. Pranciškaus posakiai „sesuo saulė“, „brolis vėjas“, „sesuo kregždė“, „brolis žiogas“ nėra tik poetiniai palyginimai. Juose slypi gilus gamtos pergyvenimas, kurį galima pavadinti buvimo bendrumu. Asyžiaus šventasis jautė, kad žmogus ir pasaulis yra to paties Dievo kūriniai, vadinasi, kad abu turi tą pačią plotmę, kuri juodu suartina vieną su kitu, nepaisant jųdviejų esmių skirtingumo. Žmogus pralenkia pasaulį savos būties sąranga ir todėl yra jo valdovas. Tačiau šį savo valdoviškumą jis turi ne iš savęs. Jis yra jį gavęs iš to paties kūrėjo, kuris ir pasaulį pašaukė iš nebūties, dovanodamas jį žmogui, kaip jo valdžios sritį. Todėl Dievo — Kūrėjo akivaizdoje žmogus ir pasaulis stovi lygiomis. Sesuo kregždė yra taip pat Viešpaties šūksnis, kaip ir brolis Leonas. Visi mes esame įsidaiktinęs Dievo žodis. Visi esame ištarti ir nuolatos tariami. Kūrinių gelmėse glūdintis dieviškasis žodis jungia mus visus į vieną nedalomą šeimą, kurioje Dievas yra Tėvas ir kurios nariai yra broliai ir sesers. Kūriniškasis mūsų kilmės bendrumas padaro visas būtybes artimomis mūsų giminėms. Mūsų ryšys su Dievu virsta ryšiu ir su kiekvienu kad ir menkiausiu padaru.

Vis dėlto šis kilmės bendrumas gamtos giminystės su mumis dar neišse­mia. Mes dalinamės su gamta ne tik buvimo, bet ir likimo bendrumu. Gamta yra tiek aukštai susijusi su žmogumi, kad ji dalyvauja jo puolime ir prisikėlime, jo pasmerkime ir išganyme, jo ištrėmime ir perkeitime. Žmogus, būdamas pasaulio valdovas, įtraukia į savo likimą ir visą kūriniją.

Pasaulis buvo ištiktas blogio dar prieš žmogaus sukūrimą. Gamtamokslis, pirmoje eilėje paleontologija, nepaneigiamai mums tvirtina, kad baimė, kančia ir mirtis siautė gyvūnijos pasaulyje visą laiką, nors žmogus pasirodė palyginant gana vėlai. Kažkokia juoda ranka jau prieš žmogų buvo sujaukusi Viešpaties padarus, kurie, pasak Apreiškimo, pradžioje buvo iš tikro geri (plg. Pr 1, 10-31). Demoniškų žymių mes pastebime jau pačioje gamtos sąrangoje. Anoji visuotinė sandora ir anasai visuotinis tikslingumas, kuriais mes taip žavimės ir kuriuose regime begalinę Išmintį ir Meilę, ne vienoje gamtos srityje yra suardyti. Kažkoks tamsus planas išnyra aikštėn kai kurių gamtos padarų veikime. Kažkokia patyčia suskamba kosmoso sutartinėje. Gamtoje esama dalykų, kurie yra įvykdyti Kūrėjo pastangoms išjuokti. Protas nesuranda šitoms išjuokoms pagrindo. Bet Apreiškimo šviesoje jų paslaptis darosi aiški. Šėtonas, sukilęs anapusinėje tikrovėje prieš Dievą, „buvo numestas žemėn“ (Apr 12, 9). Jis neišsižadėjo savo sukilimo nė po savo ištrėmimo. Priešingai, jis jį tik sustiprino ir tęsė toliau, „su didele rūstybe“ (Apr 12, 12) puldamas visa, kas tik turėjo dieviškumo žymių. Gamta, kaip įsidaiktinęs Viešpaties žodis, kaip pradinis amžinojo Logos apsireiškimas, virto pačiu pirmuoju velnio puolimų taikiniu. Ji buvo jo iškreipta, sužalota, išjuokta ir pavergta. Tiesa, Apreiškimas sunaikinimu graso tiems, „kurie pagadino žemę“ (11, 18), bet tuo pačiu kaip tik pripažįsta, kad žemė iš tikro yra pagadinta. Ji yra piktosios dvasios auka, pavergta „tuštybei ne savo valia“ (Rom 8, 20).

Todėl žmogaus sukūrimas tarp eilės kitų siekinių turėjo taip pat uždavinį išvaduoti kūriniją iš velnio užmačių ir grąžinti ją vėl „į Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Žmogus buvo sukurtas ne tik kaip pasaulio valdovas, bet ir kaip jo gelbėtojas. Konkreti atrama šiam gelbstimajam jo darbui buvo paties Dievo įsteigtas rojus. Tai buvo žemės kampelis, kuriame velnio pagadintos gamtos siautėjimas neturėjo dalios. Tai buvo „džiaugsmo sodas“ (Pr 2, 8), paties Dievo išvaduotas iš visuotinio žemės sugedimo. Rojus gamtos srityje buvo tas pat, kas Marija žmonių giminėje. Kaip Marija, išlaisvinta iš gimtosios nuodėmės, tapo atrama išganomajam Logos veikimui, taip rojus, išgelbėtas iš šėtono rūstybės, turėjo virsti papėde, į kurią atsirėmęs žmogus galėjo eiti pasaulio laisvinti. Todėl šio palaiminto kampelio gyventojams ir buvo pasakyta, kad jie turį jį „įdirbti ir saugoti“ (Pr 2, 15); įdirbti, vadinasi, padaryti jį vaisingą, išplečiant jo šventumą visoje žemėje; saugoti, vadinasi, budėti, kad pagadintos žemės dėsnių velnias neįneštų ir į šią šventą erdvę. Išlaikyti rojų ir jį išplėsti buvo pirmykščiai paties Dievo žmogui pavesti uždaviniai. Kadangi rojinis žmogus turėjo daugintis ir pripildyti žemę (plg. Pr 1, 28), tuo pačiu jis turėjo rojų nešti visur, kur tik jis pats ėjo. Rojaus išplėtimas buvo susietas su žmonių giminės gausėjimu, nes gimimas turėjo perteikti visas tas antgamtines malones, kuriomis pirmasis žmogus buvo Dievo išpuoštas ir dėl kurių jis kaip tik ir buvo rojaus žmogus. Žmonėms išplitus žemėje, ji turėjo virsti visuotiniu rojumi, nes šis išplitimas turėjo būti ne tik gamtinis, didėjant individų skaičiui, bet ir antgamtinis, sklindant šventumui laike bei erdvėje. Pasaulio apvaldymas turėjo būti sykiu ir jo išganymas. Palenkti žemę rojaus žmogui reiškė palenkti ją šventumui ir tuo būdu grąžinti ją iš velnio valdžios į Dievo Karalystę.

Užuot tačiau žygiavęs per žemę kaip gelbėtojas, žmogus atsidūrė joje kaip nusikaltėlis. Dėl savo nuodėmės jis buvo ištremtas iš rojaus, o prie šiojo vartų atsistojo angelas su liepsnos kardu, „kad saugotų kelią į gyvybės medį“ (Pr 3, 23-24). Anasai išvaduotosios žemės kampelis dingo, ir žmogus įsijungė į bendrą pagadintos gamtos likimą. Baimė, kančia ir mirtis virto nuolatiniais palydovais žemiškajame jo kelyje. Kūrinija, pasiruošusi regėti jame tąjį, kuris ją išvaduos „iš sugedimo vergijos“ (Rom 12, 21), pamatė, kad jis ir pats dūsauja savyje, laukdamas „Dievo įsūnystės“ (Rom 12, 23). Prasidėjo ilgi tamsos amžiai, lūkesčių ir dejonių istorija, kol galop Viešpats vėl sukūrė naują rojų — nekaltą Moterį, šį sykį jau nebe gamtoje, bet paties žmogaus giminėje, ir į jos įsčių nusiuntė viengymį savo Sūnų, amžinąjį Žodį, kad Jis, prisiėmęs žmogiškąją prigimtį, atpirktų jau visą kūriniją. Savo mirtimi bei prisikėlimu Jis pergalėjo  velnio  valdžią būtyje  ir  šiąją sutaikė pačiuose jos pagrinduose su Dievu. Kūrinija buvo sustabdyta jos kelyje į nebūtį ir išgelbėta iš demoniško jos išjuokimo; Atpirkimo veiksmu Viešpaties padarai virto naujais sutvėrimais (plg. Gal 6, 15).

Tačiau šią naują būtį pasaulyje p1ėsti Viešpats ir toliau patikėjo žmogui. Dar daugiau, Kristus atstatė pirmykštį žmogaus paskyrimą — šventumu palenkti žemę ir tuo būdu ją išvaduoti. Gelbstimoji pareiga iškilo krikščioniui prieš akis visu savo svarumu. Jis buvo pasiųstas žygiuoti per pasaulį ir skelbti Karalystės Evangeliją „visam sutvėrimui“ (Mk 16, 15). Kol žmogus buvo palenktas visuotiniam žemės pagadinimui, jis galėjo būti jos valdovas tik viršine prasme. Technika buvo jam vienintelė priemonė savo valdoviškumui reikšti. Tuo tarpu Kristaus atpirktas, jis turėjo vėl prisiimti aną pradinį uždavinį ir suprasti, kad jo žygiavimas per žemę turi būti jos laisvinimas iš velnio galybės. Tačiau technika velnio neišvaro. Jeigu techninių priemonių pakanka gamtai apvaldyti, tai jų anaiptol nepakanka jai išvaduoti. Gamtai laisvinti iš velnio valdžios reikia šventumo. Todėl šv. Povilas ir sako, kad „sutvėrimas su išsiilgimu laukia Dievo vaikų garbės apreiškimo“ (Rom 8, 19). Jis laukia, kad žmoguje prasiveržtų atpirkimo vaisiai, kad žmogus taptų Dievo vaiku, Dievo garbės ženklu, regimu Jo paveikslu ir tuo būdu įgytų galios į vidinį gamtos gyvenimą. Kūrinijos būsena, teisingai sako R. Guardini, aiškindamas minėtus šv. Povilo žodžius, „yra laukti, ir šio laukimo dėmesys krypsta ne tiesiog į Dievą, bet į žmogų, nes per jį eina daiktų kelias į Viešpatį... Ji laukia, kad žmoguje įvyktų išganymas ir kad per jį galėtų ir ji pati dalyvauti atpirkime. Iš visų pusių todėl ji kreipia į žmogų nebylius bei baimingus savo lūkesčius“ (6 Drei Schriftenauslegungen 38 p. Wuerzburg 1949). Technika gamtą pavergia ir ne sykį tik pratęsia velnio pradėtą jos gadinimą. „Tuo tarpu šventumas ją vaduoja ir jai grąžina pirmykštį jos nekaltumą. Todėl sutvėrimas laukia ne technikų, bet šventųjų. Jis laukia žmonių, kurie giliai jaustų savo atsakingumą už pasaulio viltis ir jas savo darbais įvykdytų. Sutvėrimas laukia šv. Pranciškaus dvasios.

Šie tad trys dalykai: pirmykštis žmogaus paskyrimas, jo puolimas ir jo atpirkimas kaip tik ir sudaro aną likimo bendrumą, kuriuo žmogus dalinasi su gamta ir tuo būdu susiartina su ja ligi gilios ir tikros giminystės. Gamtos padarai yra žmogaus broliai ir sesers todėl, kad jie visi gyvena su juo tą patį gyvenimą: jie džiaugiasi jo dieviškuoju pašaukimu, dejuoja jo nuodėmėje ir laukia dieviškosios jo įsūnystės apsireiškimo. Žmogus niekad nėra pasauliui svetimas. Jau pačia savos būties sąranga jis suima savin visus pasaulio pradus, sujungia juos aukštesne dvasine galia ir tuo būdu virsta žemės prasme. Tai, ką Nietzschė teigė apie savo antžmogį, kad šis esąs žemės prasmė ir kad mūsų valia turinti jį padaryti žemės prasme, tinka kiekvienam krikščioniškajam žmogui, kuriame tik apsireiškia atpirkimo vaisiai arba anoji šv. Povilo minima Dievo vaikų garbė. Be žmogaus pasaulis būtų neprasmingas. Tačiau be pasaulio žmogus būtų neveiksmingas. Pasaulis randa žmoguje prasmę, o žmogus pasaulyje savo galios bei veiklos sritį. Tuo būdu šiedu Viešpaties kūriniai vienas kitą papildo ir vienas kitą paremia. Juodu tampa broliais giliausia šio žodžio prasme. Todėl kai šv. Pranciškus vadino Dievo padarus broliais ir seserimis, jis kaip tik dėjo į šiuos vardus aną buvimo bei likimo bendrumą, kuris jį jungė su visa kūrinija. Asyžiaus Neturtėlis suprato, kad jis, apsisprendęs gyventi pagal Kristaus Evangeliją, turi ją skelbti ne tik kardinolams, vyskupams ir riteriams, ne tik Asyžiaus vyrams ir moterims, bet ir Gubbio vilkui, ir kregždėms, ir fazanui, ir vyturiukui. Pamokslas paukščiams, pasakytas pakeliui tarp Cannara ir Bavagna, yra gražiausia šitokio pergyvenimo išraiška.

5. „Mano broliai paukščiai!“ — kal­bėjo šventasis suskridusiems Dievo giesmininkams, — „už daug, labai už daug ką jūs turite būti dėkingi Viešpačiui mūsų Dievui. Jūs turite Jį garbinti visur ir visados! Jūs esate laisvi ir galite skristi, kur tinkami; jūs turite po du ar tris drabužius; turite margą gražų abitą; turite maisto, nors  ir  be jūsų  pačių  pastangų;  galite giedoti Viešpaties malone; esate didžiulis būrys, pasidauginęs Dievo palaima. Jau arkoje Jis išgelbėjo jūsų giminę. Oro erdvė yra jums pavesta. Jūs nesėjate ir nepjaunate, o Viešpats jus maitina. Jis davė jums upelį ir šaltinį atsigerti, kalnus ir kalnelius, uolas ir plyšius prisiglausti, aukštus medžius lizdams sukti. Jei jūs nemokate austi ir verpti, tai Jis vis tiek aprengia jus ir jūsų vaikučius. Taigi mylėkite savo Kūrėją, labai mylėkite, nes Jis tiek daug gero yra jums padaręs. Žiūrėkite, mano mieli broliai paukščiai, kad nepasirodytumėte esą nedėkingi! Lenktyniaukite vienas su kitu, garbindami Viešpatį“ (Fioretti c. 16).

Šiuose žodžiuose pasirodo šv. Pranciškus kaip pirmykščio žmogaus pašaukimo vykdytojas. Gamta yra sukurta Dievo garbei, kaip ir žmogus. Tačiau būdama pagadinta ji yra nuo šio pradinio savo tikslo nukreipta. Nusviestas pragaran šėtonas mėgino ir tebemėgina teikti gamtai savarankiškumo padaryti ją sau — tikrove, atpalaiduoti ją nuo Viešpaties liudijimo ir išnaikinti joje bet kokius Jo apsireiškimo ženklus. Šv. Pranciškus jautė visus šiuos demoniškus kėslus, todėl savo pamoksle ir kėlė aikštėn iš vienos pusės gamtos kūriniškumą, vadinasi, jos visišką priklausomybę nuo Dievo, iš kitos — reikalą gamtai grįžti į Viešpaties garbės kelią. Dievo garbė yra pagrindinė kiekvieno kūrinio paskirtis. Dvasiai ši paskirtis apsireiškia josios sąmonėje. Gamtai ją apreiškia žmogus. Jis ištaria tai, kas yra įdiegta jos gelmėse, tačiau kas dvasios (angelų ir žmonių) puolimu yra aptemdinta ir iškreipta. Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams turi tos pačios prasmės kaip ir 148 psalmė arba trijų jaunuolių — Sidracho, Misacho ir Abdenago — giesmė degančioje krosnyje. Kaip psalmininkas kviečia saulę ir mėnulį, žvaigždes ir dangaus vandenis, didžuves ir jūros gelmes, ugnį ir ledą, sniegą ir rūkus, kalnus ir kalnelius, vaismedžius ir kedrus, žvėris ir galvijus, ropuolius ir paukščius garbinti Viešpaties vardą ir Jo didybę (plg. Ps 148, 3-10); kaip karaliaus Nebuchodonozoro krosnin įmesti trys jaunuoliai liepia garbinti „dievų Dievą“ lietui, rasai, vėjams, liepsnai, šalčiui, šerkšnui, šalnai, sniegui, nakčiai, žaibams, žemės augmenims, jūroms, upėms, dangaus paukščiams ir gyvūnijai (plg. Dan 3, 59-81), taip lygiai ir šv. Pranciškus įspėja savo brolius paukščius nepamiršti, kad jų buvimas turįs būti nuolatinė garbės giesmė Visagaliui. Visais šiais įspėjimais, kvietimais, paraginimais žmogus kaip tik ir vykdo rojinį savo uždavinį: žygiuoti gamtos priekyje ir vesti ją paskui save Dievo linkui. Šv. Pranciškaus gyvenime šis žygiavimas yra ypatingai ryškus. Kaip didžiojo Karaliaus šauklys jis skelbė Jį ne tik žmonėms, bet ir pasauliui. Gamta jam buvo laukas išganymui skleisti. Jeigu tad Asyžiaus šventasis yra vadinamas „antruoju Kristumi“, tai ne tik todėl, kad išryškino Išganytojo atvaizdą savo asmenybėje, gavęs net Jo žaizdų įspaudas savame kūne, bet ir dėl to, kad Kristaus atpirkimą jis nešė į kūriniją ir tuo būdu tęsė išganymo darbą tarp vaitojančių, tačiau gilia viltimi gyvenančių sutvėrimų. Šv. Pranciškaus asmenyje gamta išvydo tikrą savo gelbėtoją, kuriam jos likimas iš tikro buvo jo brolių ir seserų likimas.

Šiuo atžvilgiu šv. Pranciškus tęsė tai, ką Adomas buvo pradėjęs rojuje. Apreiškimas mums pasakoja, kaip Dievas, sukūręs pirmąjį žmogų, atvedė prie jo padarus, kad šis juos pavadintų. „Ir Adomas pavadino jų vardais visus galvijus, dangaus paukščius ir žemės žvėris“ (Pr 2, 19-20). Skyrium paimtas, šis pasako­jimas atrodo tamsus ir net kasdieniškas, nes jį dažnai suprantame tokia pat prasme, kokia šiandien yra duodami vardai naujoms prekėms, greitiesiems traukiniams arba laikraščiams. Tačiau sugretintas su kitais to paties Apreiškimo pasakojimais, jis atskleidžia mums savo gelmes.

Kai Dievas paskyrė Abramą išrinktosios tautos tėvu ir pažadėjo padaryti jo įpėdiniją tokią gausią, kaip dangaus žvaigždės (plg. Pr 15, 5), Jis pakeitė ir jo vardą: „Tu nebesivadinsi Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes aš paskiriu tave tautų tėvu“ (17, 5). — Zakarijui buvo angelo pasakyta: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys sūnų, ir tu praminsi jį vardu Jonas“ (Lk 1, 13). Ir nors tokio vardo nebuvo visoje Zakarijo ir Elzbietos giminėje, vis dėlto vaikelis apipjaustymo dieną buvo pavadintas Jonu (plg. Lk 1, 61-62), nes jis turėjo, kaip pats angelas nurodė, eiti pirma Išganytojo ir „prirengti Viešpačiui tobulos tautos“ (1, 17). Jono pasiuntinybė buvo nurodyta iš aukšto, o su ja kartu ir jo vardas. — Tas pat buvo ir su Išganytojo vardu. Marijai apsireiškęs angelas pasakė: „Nebijok, Marija, nes radai malonės pas Dievą. Štai, pradėsi įsčioje ir pagimdysi Sūnų, ir praminsi jį vardu JĖZUS“ (Lk 1, 31). Kristaus vardas buvo apreikštas žmonijai su Jo įsikūnijimu. Tai buvo Dievažmogio vardas, prieš kurį klaupia „kiekvienas kelias danguje, žemėje ir po žeme“ (Pil 2, 10). Vardas Jėzus reiškia amžinojo Logos pasiuntinybę pasaulyje. Ir šis vardas turėjo nešti galią, kuri atleidžia nuodė­mes, gydo ligonius, išvaro velnius, prikelia mirusius, pašventina daiktus ir žmones. Kaip ši pasiuntinybė bei jos galia buvo iš Dievo, taip iš Dievo buvo ir vardas. Ne žmogus nurodė Dievo Sūnui Jo uždavinį, todėl ir ne žmogus — Juozapas ar Marija — įsikūnijusį Logos ir pavadino. — Viešajame savo veikime Kristus irgi taip elgėsi, pasikviesdamas Petrą į savo apaštalų eiles: „įsižiūrėjęs į jį, Jėzus tarė: „Tu Jonos sūnus Simonas. Tu vadinsies Kefas, tai reiškia, Petras (Uola)“ (Jn 1, 42). Kristus norėjo padaryti Simoną žmonių žveju (plg. Mt 4, 19; Mk 1, 17; Lk 5, 10) ir pastatyti ant jo savo Bažnyčią bei duoti Dangaus Karalystės raktus (plg. Mt. 16, 18-19), todėl pakeitė jam ir vardą.

Visi šie Šventraščio minimi įvykiai rodo, kad vardas yra susijęs su jį nešiojančio asmens pasiuntinybe. Kai ši pasiuntinybė yra Dievo uždedama, tuomet ir vardas yra to paties Dievo duodamas arba pakeičiamas. Jeigu tad Adomas davė vardus kūrinijai, tuo pačiu jis nurodė jos uždavinius žemėje. Savo būtį kūrinija yra gavusi, tiesa, iš Dievo, Adomas nebuvo paukščių ir gyvulių kūrėjas. Tačiau ši būtis yra sutverta žmogui. Todėl žmogus ir turėjo ją pavadinti; kitaip sakant, jis turėjo ją įprasminti, nurodydamas pareigas, kurias kūriniai eis jo valdomame pasaulyje. Vardų davimas buvo pirmas žemės apvaldymo  aktas. Kūrinys, nešiodamas žmogaus jam duotą vardą, tuo pačiu nusilenkia vardo davėjui, nes prisiima jam skirtą uždavinį. Vardų davimu žmogus pirmą sykį pasirodė kaip gamtos valdovas, tačiau ne viršine technikos, bet vidine žodžio galia.

Pamoksle paukščiams kaip tik ir išeina aikštėn ši vidinė galia. Tiesa, šv. Pranciškus pavadino vardais ne atskirus paukščius, nes jie savo vardus jau turėjo nuo amžių, bet jis davė vardą jų buvimui pasaulyje. Jis pavadino jų elgesį, jų nusiteikimą, jų darbus. Ir šis didysis paukščių būties vardas, šis vienintelis jų uždavinys ir svarbiausia jų pareiga buvo garbinti Viešpatį. Garbe ir padėka turėjo vadintis, pasak šv. Pranciškaus, paukštinis buvimas žemėje. Tai ir buvo anoji rojinė žmogaus pareiga, kurią pradėjo Adomas ir kuri Asyžiaus šventojo santykiuose su gamta taip nuostabiai atsinaujino. Kūrinija jautė šv. Pranciškuje savą gelbėtoją kaip tik todėl, kad jis savo dvasioje nešiojo dieviškąją gamtos prasmę ir ją jai perteikė savo žodžiu. Ir šis žodis buvo ne profaninis gamtamokslio žodis, bet pamokslas, vadinasi, Dievo žodžio skelbimas. Kaip žmogus, taip ir gamta gali būti išvaduota tik Evangelijos skelbimu, nes tik Evangelija neša naują būtį, naujus jos ryšius su Kūrėju. Todėl šv. Pranciškus ėjo į gamtą nešinas ne žmogaus žodžiu, kaip naujieji jos tyrinėtojai, bet Dievo žodžiu, kuris glūdi gamtos gelmėse, kuris tačiau yra apgadintas, užtrintas, subraukytas. Evangelija atitiesė gamtos gelmes ir pavedė žmogui, kad jis paskaitytų jose įdaiktintą dieviškąjį žodį, jį ištartų, pagarsintų ir tuo būdu gamtą išvaduotų iš demoniško jos užbūrimo. Sakydamas paukščiams pamokslą, Asyžiaus Neturtėlis kaip tik šį žodį ištarė: jis pagarsino jį Viešpaties giesmininkams, įprasmino jų buvimą ir tuo būdu juos išvadavo iš aklos neprasmės. Likimo bendrumas su kūrinija ir atsakingumo jausmas čia apsireiškė aukščiausiame laipsnyje. Sykiu tačiau čia apsireiškė ir žmogus — apaštalas kūrinijos atžvilgiu.

Kūrinija kenčia skausmus ir vaitoja ne tik velnio, bet ir bedievio žmogaus valdžioje, nes šisai eina tuo pačiu keliu, kaip ir žemėn nutremtasis šėtonas. Bedievis žmogus nebėra būties sargas ir jos kaimynas. Jis nebebūna drauge su pasauliu, nebesirūpina juo, jo nebemyli ir nebegloboja. Bedievis žmogus, kaip anasai Dostojevskio Raskolnikovas, stebi būtį iš tūkstančio mylių atstumo. Džiaugsmas Viešpaties kūriniais čia pasikeičia į apmaudą, meilė į neapykantą, globa į gujimą šalin, giminystė į priešiškumą. Tačiau trumpomis susitelkimo valandėlėmis išgirsta šis gamtos tironas jos dejones, pastebi „daiktų ašaras“ (Vergilijus) ir susimąsto. Jis susimąsto ties prarastąja savo pareiga pasauliui ir ties išniekintąja žemės prasme. Tada jo akys savaime krypsta į šventąjį Pranciškų, ieškodamos, o gal net ir melsdamos, kad šis jam atskleistų nuodėmės užželdintą taką į būties sargo namelį.

Iš: Antanas Maceina, „Saulės   giesmė“, N.Y., 1954, p. 17-40; „Kūlgrinda“ 1990