Obuolių krikštas

     Tikėta, kad nuo Atsimainymo motinos, turinčios mirusių vaikų, jau galinčios valgyti obuolius, nors šiaip jau obelis krėsti ir krituoliais vaišintis buvo priimta tik nuo Žolinės.
Visa gamta ir augalai yra dvasingi. Raškyti ir valgyti vaisius, augalų „vaikus“, be niekur nieko nevalia. Reikia juos užganėdinti, atsiprašyti ir pirmiausia paaukoti dievams. Tam atliekamos apeigos, kurias vadina vienur Krikštais, kitur Obuolių krikštu. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo jų valgyti – sakoma, kad suvalgius dievams skirtus obuolius ar kriaušes, šie neduosią jų mirusių vaikų vėlėms. Iki šios dienos nevalia kepti ropių, obuolių ir kitų vaisių, nes galima prisišaukti ankstyvas šalnas.  
     Kai kur manyta, kad per šią šventę motinos dar neturėtų vaisių valgyti, nes tą dieną Dievas dalijąs obuolius mirusiems vaikeliams, ir jeigu obuolį suvalgo motina, tai savo vaiką nuskriaudžia.
     Panašūs ir slavų papročiai: pagal rusų liaudies tikėjimus, medaus negalima valgyti iki rugpjūčio 1 d. (medovyj spas), obuolių - iki rugpjūčio 6 d. (jabločnyj spas), o šviežios duonos - iki rugpjūčio 15 d. (tretij spas). Greičiausiai tai (kaip ir mūsų Obuolių krikštas) - likučiai senosios indoeuropiečių „pirmuonių aukos“, papročio žemės ir dangaus dievybėms aukoti pirmuosius tų metų žemės vaisius. Įsigalėjus krikščionybei, jis susijungė su įvairių augalų šventinimo per Žolinę papročiu.