Atsimainymas

/.../ Pirmasis Viešpaties Jėzaus persikeitimas – įsikūnijimas yra ir visados bus kaip neprilygstamas Dievo meilės pavyzdys visų laikų žmonijai. Tačiau Išganytojo gimimas – tai ir ypatingas žmogaus kaip kūrinio, panašaus į Kūrėją, išaukštinimas. Filosofas ir teologas Antanas Maceina drąsiai teigia: „Dievas gali tapti žmogumi tik todėl, kad žmogus giliausia savo prigimtimi yra dieviškas“. Todėl viso gyvenimo pastangų reikalaujantis krikščionių gyvenimo uždavinys – kiek galima daugiau atskleisti visus žmogiškus ir dieviškus mumyse glūdinčius talentus (plg. Mt 25, 23), idant juos panaudodami Dievo garbei ir artimo gerovei galėtume savo prasmingu gyvenimu paliudyti, jog ne tik dėl ištikimybės Viešpačiui sulaukiame atlygio šiame gyvenime ir anapusybėje, bet, vykdydami svarbiausią mums patikėtą užduotį – vadovaudamiesi Jėzaus Kristaus mokymo tiesomis, mes savo nuolatiniu tobulėjimu vis labiau panašėjame į dangiškąjį Tėvą (plg. Mt 5, 48).
Jėzaus atsimainymas Taboro kalne liudija apie žavintį, stulbinantį dieviškos šviesos žėrėjimą Dievo Sūnaus asmenyje. Tas nepaprastas Kristaus spinduliavimas taip užvaldė tris apaštalus – Petrą, Jokūbą ir Joną, drauge su Mokytoju užkopusius į kalną, kad jie nedelsiant panoro tą nuostabų Jėzaus švytėjimą įtalpinti į tam tikrus rėmus – statyti palapines, kad, atsidūrę jose, galėtų ilgėliau pratęsti to transcendentinio išgyvenimo palaimą.
Šis apaštalų susižavėjimas atsimainiusiu Kristumi – ir mums visiems svarbus liudijimas, jog kiekvieno žmogaus kaskart stiprėjanti draugystė su Jėzumi retsykiais maldos metu gali būti praturtinta Viešpaties artumo potyriais, vidinio džiaugsmo protrūkiais ir panašiais dalykais, už kuriuos visada turėtume Jam dėkoti. Tačiau nereikia jų dirbtinai ištęsti ar bandyti Viešpatį kaulyti, kad duotų kažkokią dvasinę saldybę. „Palaiminti, kurie tiki nematę“ – šie Kristaus žodžiai krikščionis kviečia gyventi tikėjimu, o ne regėjimu (plg. 2 Kor 5, 7), idant, atėjus laikų pilnatvei, dėl atliktų tikėjimo darbų, bet ne dėl patirtų dvasinių pagavų ieškojimo susilauktume amžinųjų asmeninių Velykų šlovės.
Nors Jėzaus spindesys Taboro kalne primena Jo Velykų triumfą, tačiau Jėzaus atsimainymą kalne ir Jo prisikėlimą jungia kryžius. Kai nešame Jėzaus mums duotą gyvenimo kryžių, be abejo, turėsime tam tikrų suklupimų ir nelengvų atsitiesimų. Tuomet naudinga prisiminti atsimainiusį Kristų, kuris trokšta, kad Taboro kalno viršūnė būtų mūsų širdys, į kurias ir per kurias kitiems Jis galėtų skleisti savo įvairiopų malonių šviesą. /.../

Kun. Vytenis Vaškelis, „XXI amžius“, 2003