Ruduo. Gamtoje, valstybėje, civilizacijoje. Dekadanso nuojauta. Nuosmukio nuolaida. Byra spaliai, stebi stabai, “pučia vėjas į širdį”. Žmogaus paradoksas – neįmanomybių spūstis, begalybės kasdienybėje dvelksmas, civilizacijos dykrų sopstas. Krintam kaip lapai. Su lapais. Bet vėliau…vėjas pusto tuos lapus, pakylėja, žaidžia – gyvenimo ciklas, sūkuriavimas, įkvėptis. Skraidina aitvarais. Skaidrina sielvartais. Širdims, lyg apnuogintoms medžių rankoms, išdidžiai žmogiškai, bet drebulingai, net ekshibicionistiškai kyšant: siekiant nepasiekiant, šaukiant neprišaukiant užribio slinkties, – drįstu rizikuoti egzistenciniam pasitikėjimo Prisikėlusiuoju šuoliui. Užsimerkti ir peržengti fatalinį mirties slenkstį, gal net bedugnę – gerosios vilties, gražiosios kloties, baltosios lemties link. Ne iliuzijos, ne lyrikos, ne pasakos (nors ir jos, semiotikos – mokslo apie ženklų prasmę – atspirties), bet krauju išprakaituotos, išplėštos, apgintos žmogiškosios laisvės, orumo, amžinybės kęsmo linkui. Linkiu.
    Gyvenimas – nelyginant gyvastingas gynimas(is), gyvybės galių suintensyvinimas, būtinoji gintis prigimties. Ir mirtis – rimtis, ne irtis. Riba, užribis, siekinys, sakinys trupąs – trupinys sakymo ir gyvenimo, atgimtis, didmoterystė, Auka. Jei tik ne užmarštis – tikroji užmirtis, o atmintis, išmintis, įmintis gyvybės mįslės, slėpinio, misterijos, uždavinio. Paminklas – regimas ženklas, trupmena, sakramentas. “Ja pamiatnik sebe vozdvig nerukotvornyj…” Kokio norėčiau? Kodėl? Čiurlionio kryžių procesijos mėnesienoje, akmenų muziejaus ar pelenų mauzoliejaus debesyse? Apreiškimas – atodanga, atovara, kultūros avatarai, apokalipsė… Ne pareiškimas, ne deklaracija, ne…
    Visi Šventieji. Communio Sanctorum. Šventų nusidėjėlių, nuodėmingų šventųjų bendruomenė, bendravimas, Bendrija. Ne visuomenė. Elitas šviesiausiąja prasme. Kultūra, gylis, Knyga (graikų k. ‘ta biblia’ – knygos). Ne civilizacija, paviršius, serialas ar laikraštiena. Šventumas. Ar baubas, tabu, atitraukta nuo gyvenimo, nuo pareigos, atsakomybės, saugus sau-gyvenimas? O gal susivijusi sugyvenimo spiralė, asmens ir bendruomenės pajėgų konsolidavimas, santelka, dalijimosi stebuklas? Paženklintųjų silpnumo, pažeidžiamumo (meilė leidžiasi žeidžiama), Kryžiaus – Tavo ir mano – žmogaus – žymeniu, paradigma. Ir...ir... modelis. Ne arba...arba... “Įsigytoji liaudis, išrinktoji giminė, šventoji tauta, karališkoji kunigystė”... Pasaulis nepažįsta mūsų – širdies žmonių, pranašų, antspauduotųjų liūdesio, vargo, gailesčio, tyrumo, taikos, silpnybės, teisybės alkio antspaudu. Ne pasyvių, bestuburių gyvenimo akivaizdoje ir mirties akistatoje, o aktyviai siekiančių laimės kitiems, taip ir savąją užčiuopiančių. Perregimų, skaidrių, giedrų, baltais drabužiais.
    Vėliau – Vėlinės. Vėlinamės: atjausti, atleisti, atrasti, atsiversti... Veliamės (velniška) į vienadienę vilną, vyniojame į vatą gyvenimo aštrybę. Tikrą širdį, tikrą žodį, gyvastingumą. Viliamės. Viltis – kvailių motina? Ar/ir teologinė/dieviškoji dorybė? Ar tikrai miršta paskutinė? Ar miršta? Romėnų juoda mirtis ir krikščionių balta, niūri ir šviesi giesmės intonacija. Kontrastai. “Į apvalią spalvą”, į šiltus skiemenis – “gerųjų žodžių kryptimi”. Laiku juos ištarkime.
Suspėkime. Nuo svajokliniais tiltais nukarstytų upių ateiname, pro apsvilusių simbolių virstančius bokštus praeiname, į choraliniuos šviesmečiuos bundančius uostus išeiname ir – gal – pareiname. Vėlių puotoje vėlei pamilę, vėlekos geltonas vėliavas iškėlę, įtikėję rytdiena ir Ateities galimybe, puoselėjame viziją, plečiame regėjimo lauką, giliname ryšį, santykį su savimi, su kitu ir KITU (religija – ryšija, santykija: aš – Tu).
    Laiminame ir laimime, svEikiname ir sveIkiname, lytėjame ir lėtėjame. Lyg atsukdami atgalios atgailos vaizdajuostę, stabdydami pagreitį,  pagaudami, pralenkdami, dovanodami laiką, jo likimines liekanas. Kiek mums dar liko? Kur link? Lotoso luotais, vėjo šuorais, lapų lieptais, Kūrėjo sūkuriais, lapkričio liūtimis, maldos aitvarais... Pamokslas, eilėraštis, esė – trumpas ar ilgas – kaip gyvenimas. Įtaigus arba ne – kaip mirtis. Išėjusieji, užmigusieji, teisiantieji mus tesako pamokslus, tetęsia pamokas mums – išmoktas ir nelabai spėtas. Ir jie, ir mes Aukščiausiojo valia dar turime laiko. Tad kas mus sulaiko? Laišką adresuokime dangop. Stop.

kunix, Rasyk.lt, 2003