Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu? Poetų eilutės, besivaideną balti vėlių suoleliai, nepalaužiamas tikrumas, kad ten bus „visai taip, kaip šiame gyvenime“? Šviesus ir lengvas rudeninis klevo lapas, turbūt paties angelo štai atneštas ant mano kompiuterio? Laikinybės ir sykiu amžinatvės pranašas. Bet Vėlinėms dera ir kiti metų laikai. Prisimenu kaip stebuklą, kaip apreiškimą baltut baltutėles kaimo kapines Sibire tolimą lapkričio 2-ąją. O dar kitur ta diena, apsipylusi žiedais, kleganti paukščiais, ir ten taip pat kažkas reikšmingai susidėlioja.
Kiekvienąsyk kalbindamas mirtį ir mirusiųjų pasaulį turi pradėti nuo pradžių, nuo tuščio lapo, nuo neatsakytų klausimų. Girdėdavau labiau patyrusius kunigus šnekant, jog apsiprantama „vaikščioti paskui grabus“, įgyjama atsparumo ašaroms, atsiranda įgūdžių guosti ir raminti laidotuvių dalyvius. Bet viskas, atrodo, vyksta kaip tik atvirkščiai. Kada dar nė nekunigaudamas rašiau pirmąjį Vėlinių pamokslą, rankiojau iš Thomo Woolfo romano skausmo ir nevilties citatas, dėjau prie jų Viešpaties žodžius ar ką nors iš Bernardo Brazdžionio, ir išeidavo žvalūs atsakymai, įsižiebdavo žiburėlis, panašus į tą, kurį paskui lydimas saugumiečių palikdavai ant Rasų kalnelio. Dabar nebeišeitų, žinau. Nebesuveiktų. Jau nesirikiuoja vienas paskui kitą anie švytėję ir šildę skiemenys: Vėlinės, vėjas, Vilnius, viltis. Turbūt nublanko mylimi poetai ir mokytojai? Ar nebevilioja švieselė, atsirandanti per daug lengvai?
Taigi greičiausiai neapsiprantama, neužsigrūdinama akistatose su mirtimi. Ko gero, net dirbant kokioj „nutrūkusioj stygoj“. Vis dažniau ateina pasidavimas tam, ką perbėgdama palieka mirtis. Žinoma, nestovi persmelktas nenumaldomo sielvarto prie kiekvienos kapo duobės. Po senovei mėgini taikyti Dievo įkvėptų knygų atsakymus, tačiau ir jie, pasirodo, nebūtinai skuba ištrinti juodas spalvas Vėlinių panoramoje. Antai karalius Dovydas nevilty grąžo rankas netekęs bičiulio Jonatano. Kitą sykį jis lyg pamišęs kelias dienas raudos savo žuvusio sūnaus, o visas dvaras nustėręs kuždės: „Karalius verkia“.
Ar ne šventieji puslapiai, turį aukštinti nemirtingąją sielą, kone ciniškai pareiškia, kad žmogui kaip gyvuliui lemta kristi? Arba be menkiausio gailesčio konstatuoja, kad išėjusiųjų nebelieka, kad jų toj vietoj niekada nebematysi. Kažkaip mažyn ir mažyn galimybių optimistiškai pakoketuoti su juodąja viešnia ar dar kuo kitu iš ano būrio, kuris uždaro gyvenimą. Turėtum lyg užsuktas traukti apie sunaikintą mirtį, žarstyti patarimus, kaip saugiai pasiekti amžinybės uostą, tačiau plokštelė ima ir sustoja.
Neįmanoma kitaip, tik kiekvienąsyk iš naujo melsti sau Vėlinių vilties, tik vis iš naujo leistis išvedamam akis į akį su mirties tikrove, be jokių parengtų atsakymų, be išganingų citatų, be žvakutės rankoje. Kas tada būtų tasai baltas lapas? Kur atsistojęs galėtum tikėtis, kad sulauksi gerosios naujienos, kad suskambės viltis? Ties karaliaus Dovydo sielvartavimais? Ties psalmių posmais, kurie mums skelbia galvijų lemtį? Ties bibline ištarme, kad esame dulkės ir į dulkes pavirsime? Ties paties Jėzaus kapo tamsa?
Tarp to, ką perbėgdama atneša mirtis, būna dalykų, kurie nepriklauso nei didžiam sielvartui, nei privalomam šviesios amžinybės paliudijimui. Paprastų žmogiškų judesių bei situacijų, kartais graudžių, kartais komiškų, į nieką nepretenduojančių, į jokias iškilias tiesas apie gyvenimą ir mirtį. Anądien per laidotuves man beskaitant maldas keli vaikai prie kapo duobės ėmė žaisti geltonu smėliuku, užsisvajoję, paskendę mintyse, kažką paslaptingai šnibždėdami tarpusavyje. Niekas nepuolė jų drausti, ačiū Dievui. Galėjai priimti jų žaidimą ir kaip pamokslą. Apie ką? Nežinau. Tiesiog dalis mirties slėpinio.
Arba draugas pasakojo, kaip per budynes viename bažnytkaimyje kažkuris iš giedotojų staiga užtraukė: „Eikit, juodi arkliai, vandens atsigerti“. Kas jam šovė į galvą, ar prisnūdęs buvo, ar užsimiršo, kur esąs, o gal tie arkliai išniro lyg kokie eschatologiniai padarai, niekas nežino. Bet nė vienas prie karsto net neprunkštelėjo, visi suprato, jog tai mirties išprovokuota. Prisimenu ir savo mamą, kai ji buvo gavusi žinią, kad netikėtai pasimirė viena brangi mūsų giminaitė. Pareinu namo, ji skalbia atsisėdusi ant vonios krašto, ir ašaros krinta į pamuiles. Tebespėlioju šiandien, ko daugiau būta tame paveiksle – nuolankaus susitaikymo su visa ko laikinumu, neišsakomo skausmo ar pergalės prieš mirtį? Čia kaip garsioji Juozo Tumo-Vaižganto frazė, mesta kitados Kauno gatvėje: „Maironis pomier“.
Viena išmintinga vienuolė kartą šnekėjo, kad mirties perbėgimas galįs tapti mums Dievo perbėgimu. Tai ir turėtų reikšti gerąją Vėlinių žinią. Bet pirmoji vis tiek perbėga mirtis. Net Jėzaus istorijoje. Net po daugybės vizitų į kapines, po visų ugnelių, gražiai plevenančių lapkričio tamsybėse, po išklausytų pamokslų apie amžinojo gyvenimo tikrumą mirtis tebeturės tą patį vardą. Tuos pačius bruožus, kurių nė dvasios kupini rašytojai neįstengė užtušuoti. Kada ir kaip čia šmėkšteli Dievo veidas? Jis – išmeldžiamas, išverkiamas, išsireikalaujamas? Sakytum, visagalis tikėjimas jį mums laiduoja.
Tačiau ir Biblijos herojai kniubo nuo sielvarto mylimuosius praradę. Ir kunigai, visą amžių besipratiną prie mirusiųjų pasaulio, su baugiu virpuliu lauks savosios valandos. Rodos, taip ir lieka tik anie maži, iš pažiūros nereikšmingi judesiai ir epizodai, nors nieko neįrodantys, bet vis dėlto kažkaip neplanuotai ir nelogiškai atsverią Vėlinių siaubą. Kadangi negaliu paaiškinti, iš kur jie, kaip ir manasis klevo lapas ant kompiuterio, gal nebus per daug paika tikėti, jog tai likę Dievui besivejant ir pasivijus mirtį. Nėra ko laukti, kad jis atskleistų mums visas kortas. Mįslingo pavidalo dėsnis ir čia galioja. Ir žodžiai apie viltį, kad ji ne viltis, jeigu regima.
Keista, bet dabar čia pat ir Kristus, mirties nugalėtojas. Ne tik todėl, kad ant kryžiaus šaukė apie Dievo užtemimą, kad buvo guldomas į kapą ir apraudojamas. Evangelijoje yra vieta, kai jis braižo mįslingus ženklus ant žemės. Po jų mirtis traukiasi, išgirstamas tylus kvietimas gyventi. Čia ir amžinai.

Julius Sasnauskas OFM, „Laikas“; Bernardinai.lt, 2005