Įprasta šią dieną klausytis mirties. Dar aidi Mocarto „Requiem“ ... Rodos, viskas šią dieną, o ypač vakarą, dvelkia mirtimi. Visi nuščiūva. Visi žino esą mirtingi, visi jaučia ar bent jau nujaučia. Šią dieną viskas atiduodama į Tėvo rankas, ir savo mirusiuosius Jam pavedame, ir gyvuosius patikime Jo globai.
Nebaisu šį vakarą kapuose, atvirkščiai – taip artima, taip ramu. Veikiame išvien ir sutariame kaip niekad - nebėra turtingųjų ar vargšų, protingųjų ar kvailių, lenkų ar lietuvių... Einame visi, kurie vargstame ir esame prislėgti. Koja už kojos pas savuosius... Ir laukiame, kada mūsų pasiimti ateis paskutinė viešnia, smerčium vadinama. Nebaisu net jos, it su senele pasišnekučiuotume, paskui ramiai būtume palydėti pas savo artimuosius, galiausiai - pas Tą, kuris mus atgaivins.
Užmigtume ramiai, gavę atilsio prieš naują gyvenimą, prieš džiugią puotą. Diena po dienos tirpstame, sudegame it žvakė ir leidžiamės Viešpaties atsikvėpimu užgesinami. Niekam kitam nevalia užpūsti mūsų gyvenimo, tik Dievui, tik Jam.
O kapuos atvirkščiai! Ugnelė po ugnelės užsižiebia. Atgyja šalti antkapiai. Sušyla. Žvakelių liepsnelės it širdys plaka, daužos, gyvybę giedodamos. Džiaugiasi turbūt mirusieji, tiek gyvųjų sulaukę. Ir šiaip jie gali džiaugtis, juk jų vargai jau pasibaigę, ir nuodėmė jų nebekankina.
Kapinaitės šiandien labai gražios, pasipuošusios. Džiugią žinią šiandien jos apreikš... Kapinaitės, kuriose kaip niekur kitur labiau apčiuopiama mirtis, šį vakarą apreiškia Gerąją Naujieną. Iš kapinaičių šį vakarą sklinda Prisikėlimo žinia - „jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo“.
Simboliškai šį vakarą iš tamsos žengsime į šviesą, sklindančią iš kapinaičių, kur mirties apsupty girdėti džiugi prisikėlimo žinia. Ir susiliesime su ta šviesa, uždegdami savąją žvakutę.

Mozė Mitkevičius, Bernardinai.lt, 2005