Lapkričio pirmoji – Visų šventųjų šventė, tik kažkaip nelinksma. Ir nesinori linksmintis, o ir pati šventė asocijuojasi su mirusiaisiais, nes „šventi“ tik mirę ir tegali būti. Be to, ši šventė švenčiama Visų mirusiųjų paminėjimo dienos išvakarėse, ir dažnas šią dieną lekia aplankyti kapų, kurie gali būti ne taip jau ir arti. Nejučiomis lapkričio 2-oji „nukonkuruoja“ lapkričio 1-ąją. Aš ir pats – prisipažinsiu – susipainiodavau, katra čia ta tikroji Mirusiųjų diena.
O čia pasirodo - šventė – va, kad nori... Ir kaip ją švęsti, kai savo artimiesiems gėlių dar neturiu, rūpestis dėl žvakių užpuolė. O dar kapai nesutvarkyti, ką ryt gyvieji pagalvos?
Vis tiek mintys nuo šventės bėga...
Matyt, baisu tų šventųjų. Nedrąsu. Žinome, kad jie tokie yra, kad jų gyvenimai buvo tokie ypatingi, kad „jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“. Jie buvo taip atsidavę Dievui. Jie užsitarnavo šventųjų vardą, o mes tokie žemiški, tokie netobuli. Tie šventieji – gal net tikras priekaištas mums.
Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų šventė. Neapleidžia mintis – visų šventųjų. Tai Viešpaties ir Jo vaikų šventė. Jo vaikų... O mes argi ne Jo vaikai esame? Ir jei pats Kūrėjas – šventų švenčiausias, kaipgi Jo kūriniai, panašūs į Jį, bus nešventi? O mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame. Vadinasi, ši šventė yra ne tik mūsų globėjų danguje, bet ir mūsų pačių. Kodėl tuomet bijome ją švęsti? „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. Evangelija šiandien džiugina.
Palaiminti... Palaiminti dvasingieji vargdieniai, palaiminti liūdintieji, palaiminti romieji, alkstantieji ir trokštantieji, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojami... Sąrašas šventųjų. Koks jis gausus. Kristus vardija ir laimina vienus po kitų, kad kuo daugiau būtų tų palaimintųjų. Žiūrėk, jei ne į tyraširdžių, tai bent į liūdinčiųjų sąrašą pateksi, o iš ten – vis tiek pas šventuosius.
Nors šventi esame ne dėl savo nuopelnų – Dievui nereikia mūsų nuopelnų, tai mums jų reikia. Gal dėl to trokštame daryti gerus darbus, liudyti sau ir kitiems Dievo buvimą tarp mūsų. Visi esame pašaukti į šventumą ir liudyti begalinę Dievo meilę savo gražiais gyvenimais. Džiūgaukime ir būkime linksmi, nes tai mūsų šventė.
„Kokia nuostabi yra toji karalystė, kurioje visi šventieji džiaugiasi su Kristumi, apvilkti baltais rūbais, jie visur lydi Avinėlį“. Nuo pat krikšto mes buvome apvilkti baltu rūbu. Simboliškai šiandien kunigai prie altoriaus pasipuoš baltais arnotais, liudydami iškilmę. Pasipuoškime ir mes. Apsisiauskime džiaugsmu, jog esame Dievo vaikai. Viltingai žvelkime į Dievą kaip vaikai, tieskime savo rankas į Tėvą, kad Jo apkabinti pasijustume šventais.
Kaip gera būti Dievo vaiku. Kaip gera džiugia širdimi pereiti Visų šventųjų gatvele, žinant, kad savąja gatve keliauju. Kaip gera užeiti į savo titulo bažnyčią ir kreiptis į savo Tėvą.
Rami, šviesi ir graži ši šventė, be pompastikos, be nukrautų stalų, blykstelint lapams, krentantiems Vėlinių išvakarėse.

Mozė Mitkevičius; Bernardinai.lt, 2005