Krentantys lapai nejučia primena ir mūsų būties laikinumą. Spalvų ugnimi pasipuošę medžiai nenumaldomai kviečia užlipti ant kalnelių, nuo kurių atsiveria nepakartojamų spalvų simfonijos. Betgi jauti, kad tame gražume yra kažkas skausmingo, deginančio. Gal tai mirties, aukos kalba, kuri iki gelmių paliečia širdį. Paliečia ir sukelia graudžią praėjusios laimės akimirką, skausmą ar dar nepatirtos meilės ilgesį.
     Tokiu metu būdamas ant kalnelio, pajunti savo būties trapumą, ir mintys pamažu nukrypsta anapus, iš kur šaukia geltona ir raudona ugnimi nusidažę lapai. Tai mirties balsas, jos alsavimas – neatsikiriama egzistencijos dalis. Kalneliai yra ypatinga vieta, nes čia tikrai išgyveni mirties kvapą, kalbantį apie beribės būties platumas, apie neišsemiamas jos formas. Gal todėl mūsų visos senosios kapinaitės pasilipusios į tokias ypatingas, kalvotas vietas.
      O dabar įsigilinkime, kokią prasmę turi lietuviškas žodis (tarmiškai žadis) mirtis. Jei gyvenimas yra skleidimasis, augimas, visa ko gyvinimas, tai mirtis – sugrįžimas atgal, nykimas, nurimimas. Kad gyventume, reikia gimti, o kad mirtume, turime užmigti amžinuoju miegu. Jei žodžio gimti šaknį gim- skaitytume atgaline, mirties kryptimi, tai būtų mig-. Tampa akivaizdi sena tiesa, kad mirtis – tai užmigimas. Nagrinėdami analogiškai toliau, atrandame, kad mirti – tai rimti. Taigi mirtis – užmigimas, nurimimas. Kad taip iš tiesų yra, liudija gamta, kai ji nunykusi, numetusi lapus, sustingsta, šalčio sukaustyta užmiega.
Kuo labiau mes nurimstame, tuo labiau prisiartiname prie tos sustingimo ribos, skiriančios šiapus nuo anapus. Prieiname lyg rėžį. Žodžio šaknis rėž- ir suteikia mums informaciją, kad anapus rėžio žėri. O kodėl žėri? Gal todėl, kad ten tikroji mūsų tėvynė – meilės ir Dievo artumos karalystė, mūsų vadinama Rojumi. Kad į jį patektum, tereikia aprimti, t. y. sudrausminti aistras, netvarkingus siekius...
      Betgi nesustokime, keliaukime žodžio keliu toliau. Štai peržengiame rėžį į anapus. Kas gi tą rėžį peržengia? Ar kūnas? Ne, anot apaštalo Pauliaus, „gendamybė nepaveldės negendamybės“. Anapus iškeliauja vėlė. Lietuviškai būtų – tai tas, ką reikia velėti, nuplauti. Valomai, velėjamai vėlei skauda, nes velėjimo metu apsivaloma nuo žalingų, ydingų įpročių, troškimų. O tai padaryt sunku. Tik išbalinta, skaisti vėlė gali sužėruoti Rojuje. Šis procesas vyksta skaistykloje – buveinėje, kurios įvardijimas labai tiksliai atspindi vyksmo esmę. Na, o kas darosi, kai vėluojame nurimti ar kai blogai velėjamės skaistykloje? Tada mes vėluojame, o kai vėluojame, tai pažeidžiame rimtį, įnešame chaosą. Toliau žodis sako, kad tas, kas vėluoja, apsivelia, tampa vėlinu – velniu ir blaškosi žemėje. Gal iš čia ir apsėdimai, ir poltergeistai kyla. Matot, tas lietuviškas žodis viską atskleidžia. Tai šaknis vėl- viską įvardija.
O kas darytina, kad nevėluotume aprimti ir kad netaptume vėlinais? Rytiečiai „Tibeto mirusiųjų knygoje“ moko mirimo metu atpažinti save. Mirties metu, išeinant dvasiai iš kūno, sako, kad mes ją pamatome. Pamatome kaip vaiskią spinduliuojančią šviesą. Apie ją kalba ir A. Moody knygoje „Gyvenimas po mirties“. Kadangi tokio tyrumo šviesos, t. y. savęs, gyvenime niekada nesame matę, tai išsigąstame ir norime pabėgti, o mūsų vėlė, mūsų ydos lyg šydas ima temdyti tą vaiskų švytėjimą. Jei tos šviesos vis tiek bijome, jei neatpažįstame, kad tai mūsų pačių žėrėjimas, tai pagaliau mūsų gelbėti ateina mums pažįstama dievybė. Bet būna, kad ir jos neatpažįstame, o ką tad kalbėti apie šventąjį švytėjimą – pirmapradį Dievo užmanymą.
      Taip mes, krikščionys, galime neatpažinti savo gerojo ganytojo Jėzaus, kuris yra puikiausiai atsakęs į visus būties klausimus. Kas pažino jį, tas žino, kad Jėzus – „tai kelias, tiesa ir gyvenimas“, kad „niekas nenueina pas Tėvą, kaip tik per Jėzų“ (Jn 14, 6); kad Jėzus – pasaulio šviesa. Tas žino, kad kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Jėzų, „neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 26). „Aš esu avių vartai“ (Jn 8, 51) – nurodo kryptį Išganytojas. „Nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5), primena Jis ir palieka naują įsakymą, patį švenčiausią įsakymą, „kad mylėtumėte vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo“ (Jn 15, 12). O apie mūsų nagrinėtą apmirimo būtinumą Jis pasakė taip: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12,24). Ką gi reiškia „kristi grūdu ir apmirti“? Argi ne tai, kad visas mūsų „pasirodymas“ žemėje turi būti ištisas apmirimas – visko žemiško išsižadėjimas. Vienas pamokslininkas palygino Jonos įvykį su dabartiniu mūsų gyvenimu, sakydamas, kad mes su visu pasauliu esame praryti juodos magijos, piktos dvasios tamsumų. Ir nė vienas nešaukiame, kaip kad šaukė Jona, kad būtume išgelbėti. Turime šiek tiek sveikatos, pinigų, aplūžusį stogą virš galvos, kitas dar mylimą žmogų, ir gerai, nors ir pekloj. Taip ir pūvame savo laikiname gerume, kol supūsime. Daugelio mūsų akys užtemdytos, kad šito nematytų ir nesuprastų. Tik dėl to, kad susivoktume, ir atėjo Jėzus į pasaulį kaip Šviesa, kad visi juo įtikėję neliktų patamsyje, o sušvitus šviesai pamatytų tiltą per rėžį, Jėzaus kryžių – mirtį. „Kas neapmirs, tas neduos vaisiaus“, „Kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos (gyvenimo Tiesoje), tas ją išgelbės“ (Mk 8, 35), – skelbia žmogaus ir Dievo sūnus.
      Štai kur mus atvedė žodis mirti-rimti: prie kryžiaus, prie Rūpintojėlio, kuris tyliai dejuoja: „Sek paskui mane“ (Jn 1, 43). Štai toks ilgesingas ir skausmingas Vėlinių pamąstymas apie mirtį, kad gyventume ir pasiliktume TEN per amžius spindinčioje ir mylinčioje šviesoje. Siauri vartai, tiesa? Gal yra „gudresnių“, kurie žino kitus?

 Br. Pranciškus OFS, „Kauno diena“ Nr. 14367