|
ILGIŲ IR VĖLINIŲ METAS
Galbūt netikėta, bet
pradedu nuo HELOVINO, kuris Europoje ir pasaulyje, o pastaraisiais
metais ir Lietuvoje, ūžia spalio 31 d. Pykom ir priešinomės kaip
reiškiniui, visai svetimam lietuviškai dvasiai, šventai mūsų Vėlinių
rimčiai. Glumina triukšmas ir juokas, o dar ir visi tie atgrasūs
demoniški motyvai, raganos, vorai ir griaučiai. Tačiau, atmetus
lietuviškas emocijas ir nuodugniau pasigilinus, sužinom štai ką. Taip,
Helovino ištakos yra ikikrikščioniški senovės keltų ritualai. Tačiau
visai ne pabaisiški. Tai buvo vasaros pabaigos minėjimas, kalendorinė
žemdirbystės šventė, siejama su derliaus nuėmimo pabaiga ir nedaug ką
bendro turėjusi su mirusiaisiais. Tą dieną būdavo švenčiami keltų
naujieji metai, kurie prasidėdavo lapkričio 1-ąją. Juos sutinkant būdavo
šėlstama, kaip ir bet kuriame naujųjų metų šventime. Dėmesys
mirusiesiems šios šventės metu atsirado, į keltų žemes atsikėlus
katalikų vienuoliams. Pats Helovino pavadinimas yra visai
krikščioniškas: jis kilęs iš anglų kalbos All Hallows' Eve arba
All Saints' Eve. Lietuviškai būtų tiesiog Visų šventųjų
išvakarės. Toks pavadinimas minimas nuo XVI a. Taigi Helovinas yra Visų
šventųjų minėjimo vigilija. Atitinkamai kaip Kūčios prieš Kalėdas, Rasos
prieš Jonines arba Velyknaktis prieš Prisikėlimą. Persirengimo ir Džeko
moliūgo tradicija Helovine atsirado tik XIX-XX amžių sandūroje. Tačiau
tiesa ir tai, kad dauguma simbolių, naudojamų per Heloviną, turi
senovines, ikikrikščioniškas šaknis. Štai moliūgas atsirado iš
tradicinio keltiško žibinto, kurį gamindavo iš ropės. Tikėta, kad su jo
pagalba mirusieji atrasdavo kelią į skaistyklą, kad jis padeda
apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Senovinė šventė tiek ir teturėjo bendro
su kokiomis nors dvasinėmis anapusinėmis esybėmis. Persirengimas
raganomis ir demonais gimė jau krikščioniškais laikais. Mes panašiai
švenčiame Užgavėnes. Ir Helovine, ir Užgavėnėse persirengiama velniais,
dengiamasi pabaisų kaukėmis. Abiejose šventėse yra pabrėžiama gėrio ir
blogio kova.
Taigi Helovinas iš esmės yra labai
krikščioniška šventė, nors šiuo metu ji yra išsivertusi kone į savo
priešybę, tapusi visiškai neatpažįstama, vulgari. Ir nebe senoviška, ir
nebe krikščioniška.
---------
VISI ŠVENTIEJI
(lapkričio 1 d.) tai privalomoji Bažnyčios iškilmė, įvesta VII a. Šią
dieną minime visus tuos, kuriuos dėl ypatingo jų gyvenimo kilnumo
Bažnyčia paskelbė šventaisiais. Jų tarpe ir mūsų su jumis šventieji
globėjai, mūsų krikšto bei sutvirtinimo bendravardžiai. Taigi, jei esame
krikščionys, ši diena yra tarsi mūsų bendros varduvės. Visi esame
pašaukti į šventumą. Krikštijant buvome apvilkti baltu rūbu. Pagal
senovinius papročius ir simboliką, gedulo spalva taip pat yra balta.
Visų Šventųjų dieną kunigai pasipuošia baltais arnotais. Lapkričio
pirmoji turėtų būti džiaugsmo diena. Šventieji jau yra amžinoje laimėje,
pergalingoje šlovėje. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų.
Atvirkščiai žmonės patys prašo jų užtarimo. Visų Šventųjų šventės
dieną į kapines neeidavo, šventųjų nėra kapuose, nes jie neturi vėlės,
kuri kenčia, skaistinasi ir yra reikalinga pagalbos. Taigi Visų Šventųjų
šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad džiaugtumės,
dėkotume ir ilgėtumės šventumo.
---------
Būtent su Visais
Šventaisiais galime tapatinti mūsų prosenovines ILGES. Kas gi tai?
Čia jau
prireiktų poezijos... Koks ilgesys... Kažko... Begalinio,
tolimo. Ilgesingai algojančio iš rudeniško dangaus gelmės, iš
dausų, iš amžinybės. Taip ilgesys, ilgas kelias
anapus horizonto. Ilgės. Pažvelgę į vėlyvo rudens
dangų, mes sakome Paukščių takas. Tačiau iš tiesų tai Vėlių Takas...
Šventa, balta mirusiųjų Pieno upė. Čia greta ne tik Dausų, bet ir
vandens vaizdiniai, kėlimasis anapus per Maros vandenis, per Letos upę,
per Stiksą.
Taip, ilgu šiek tiek liūdna. Vis
dėlto senosios Ilgės nebuvo liūdna šventė. Metų derlius jau sukrautas
aruoduose, gyvieji vaišinasi, dėkoja, meldžia mirusiesiems laimingos
anapusinės dalios. Taigi Ilgėse skamba ne tik liūdesys, pabaigos
nuojauta, bet kartu ir tasai egzistencinis ilgesys tolimos begalybės,
sielų tėvynės, žmogaus versmės, esmės, rojaus būsenos. Jei paminint
mirusiuosius mano sieloje nekyla ilgesys, tai šventė nepasiekė Ilgių
sakralumo... Velionio laukia dvasinės būties erdvės, jis turi nurimti
numirti žemiškajam gyvenimui ir skaistėdamas artėti į amžinąją šviesos
karaliją. Ši kelionė laukia kiekvieno, nepriklausomai nuo išpažįstamos
religijos. Visų kelias veda į tą pačią Šviesą.
Kai naktys ilgėja,
tamsa tirštėja, anapusinis, mirusiųjų pasaulis priartėja prie gyvųjų.
Iškeliavusiųjų anapus paminėjimus senovėje rengdavo visą mėnesį, kai kur
spalį, kuris anuomet Ilgių mėnesiu vadintas, kai kur lapkritį, vadintą
Vėlių mėnesiu. Mirusieji būdavo minimi keturis kartus metuose, per visas
didžiąsias šventes: rudenį, viduržiemį, pavasarį ir vidurvasarį.
Pavyzdžiui, kiaušiniai, kaip atgimimo ženklas, lydėdavo ne tik Velykose
ir kitose pavasario šventėse, bet ir mirusiųjų paminėjimuose, kaip
simbolis ne tik pabaigos, bet ir naujos pradžios.
Žodis
ilgės įvardijo ir mokesčius, t.
y. duokles, kurias valstiečiai mokėjo ponams, ir laisvanoriškas aukas.
llgioti
reiškia elgetauti, ilgiavoti
kalėdoti.
Seniausiąja prasme
ilgės
‒ aukos, duoklės ir išmaldos, skirtos visų
pirma mirusiems, bet taip pat ir už mirusiuosius besimeldžiantiems
elgetoms bei dvasininkams, vėliau bažnytines apeigas atliekantiems
kunigams. Greta aukojimo tekdavo duoti ir privalomas duokles ir
mokesčius, kurie būdavo renkami būtent vėlyvą rudenį tuo metu, kuomet
nuo laukų baigiamas nuimti derlius ir skerdžiami gyvuliai. Tad žodis
ilgės
duoklės prasme akivaizdžiai susijęs su žodžiais
alga
atlygis, algoti
ir elgti
prašyti išmaldos,
ilgioti
elgetauti.
Metams baigiantis
senoliai skaičiuodavo ne tik savo darbo vaisius derlių, bet
apžvelgdavo, įvertindavo ir dvasinį gyvenimą bei elgesį. Metų gale gaunamas savęs vertas atlyginimas alga.
Alga
parodo, koks žmogus yra. Kita vertus, alga žmogų tarsi šaukia, kviečia į
vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas. Žodį alga
sudaro tie patys priebalsiai, kaip ir žodį ilgės. Dar kita
žodžio ilgės prasmė yra duoklė, dovanos, kurių ilgiuosi,
o alga turėtų reikšti ne tik atlyginimą, bet ir kvietimą,
šauksmą. Beje, algoti senovinis lietuviškas žodis,
reiškiantis kviesti, šaukti. Tie patys priebalsiai skamba ir žodyje
elga (elgesys). Tad kokia elga tokia ir alga. O
dar toliau žaisdami senoviniais žodžiais, galime tarti, kad kai ima
kamuoti dvasinis alkis, tampame prašytojais elgetomis, tada keliaujame su aukomis į alką.
Alkstame, ilgimės, elgiamės, ilgiojame, algojame ir užsitarnaujame dvasinę
algą, kurią atsiimame Ilgėse.
---------
Dabar apie VĖLINES
(lapkričio 2 d.), kurių pats pavadinimas sako, kad tai yra mirusiųjų, jų
vėlių paminėjimas.
Krikščioniška Visų Mirusiųjų diena, kaip ir
daugelis mūsų senųjų paprotinių švenčių, prasideda iš vakaro Visų
Šventųjų pamaldomis. Jau Senajame Testamente yra užuominų, priesakų
melstis už mirusius, ypač tuos, kurie mirė staiga, nesusitaikę su
žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Jei žuvo netikėtai, galbūt nesugebėjo
atsiprašyti, atsiteisti, todėl už tokius buvo aukojamos tam tikros
aukos. Krikščionių bendruomenėse bendra tikinčiųjų malda už mirusius
įvesta III-IV a. Iš pradžių krikščioniška mirusiųjų paminėjimo šventė
neturėjo pastovios datos. Pasigilinus matosi, kad ji buvo priderinta
prie senųjų baltiškų Vėlinių laiko. Mūsų ikikrikščioniškos Ilgės taip
pat neturėjo tikslios apibrėžtos datos. Paprastai pradėdavo švęsti
šeštadienį tarp spalio 28 d. ir lapkričio 2 d., vėlai vakare arba
vidurnaktį, manydami, kad tuo metu vėlės pačios aktyviausios. Pirmieji
mirusiuosius lapkričio 2 d. pradėjo minėti Prancūzijoje Kliuny
vienuoliai benediktinai, tik pasibaigus pirmajam krikščionybės
tūkstantmečiui. O Lietuvoje apie 1400 m., kai Vytautas Didysis
benediktinus įkurdino Trakuose. Jie atsinešė ir katalikiškus Vėlinių
papročius.
Vis dėlto Vėlinėse poezijos ne mažiau nei
Ilgėse. Ir vėsu, ir vėjas dvelkti pradėjo. Ir
vėluma, ir viltis, ir suveltas vėlinys, grįžimas
vėl ir vėl. Vėlės... Ir net vėlinas,
vėluokas, velnias. Ne visos vėlės geros, ne visoms virsmas
anapus buvo sėkmingas. Štai ir degame joms ugnį, kad padėtume, kad
galėtų velėtis, skaistintis. Žibiname žvakeles, kad parodytume
kelią į šviesą.
Ilgių ir Vėlinių prasmė atsiskleidžia per
mirties, per žemiškojo gyvenimo pabaigos pasaulėžiūrinę sampratą. Tai
aiškinantis, mums ypatingai gelbsti gimtoji kalba. Ypač įdomūs
senoviniai žodžiai, vadinamieji apvertiniai, invertai, kurie patys
savimi sako, kad mirti tai rimti, o gimti
migti, kad už rėžio žėri (Rojus).
Lietuviškai kalbančiajam mirtis tai rimtis, o ne
irtis. Kintant mirties suvokimui, kito ir papročiai. Šiais laikais
velionio palydėjimas yra tapęs mirusiojo laidojimu. Seniau buvusią baltą
gedulo spalvą yra pakeitusi juoda. Tačiau bažnyčiose jau grįžta balta
spalva, pabrėždama ne mirtį, o būtent Prisikėlimą.
Vėlinės ir Ilgės
tai tiesiog skirtingos tos pačios šventės plotmės, tarsi jos
hierarchiniai lygmenys. Vėl kreipiamės į lietuvišką žodį. Anapus
iškeliauja vėlė. Lietuviškai būtų tai, ką reikia velėti,
iššveisti, nuplauti. Valomai, velėjamai vėlei skauda, nes
velėjimo metu apsivaloma nuo žalingų, ydingų įpročių, troškimų. O tai
atlikti sunku. Tik išbalinta, skaisti vėlė gali sužėruoti Rojuje. Šis
procesas vyksta skaistykloje buveinėje, ar gal tiksliau būsenoje,
kurios įvardijimas labai tiksliai atspindi vyksmo esmę. Na o jei
vėluojame nurimti, jei blogai velėjamės skaistykloje? Tada mes
vėluojame, o kai vėluojame, tai pažeidžiame rimtį, įnešame chaosą.
Toliau žodis sako, kad tas, kas vėluoja, apsivelia,
tampa vėlinu ar velniu ir blaškosi kaip dūšia be
vietos. Gal iš čia ir apsėdimai, ir visokie bildukai kyla.
Vėlėms svarbios ne
tik visiems pažįstamos kapinės, bet ir senoviniai pilkapiai. Po šiais
kalneliais palaidoti mūsų protėviai, kurių senovinis mitinis pasaulis
tai kalnas, ant kurio auga Pasaulio medis ir gyvena dievai, po kalnu
pomirtinio pasaulio buveinė, į kurią pro žalvarinius vartus įžengia
mirusieji. Uždegam žvakeles, nušviečiančias jiems kelią, rodančias
kryptį Aukštyn, į baltąjį Vėlių Taką, skatinančias nepasilikti apačioje,
tamsoje... Beje, iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nežibindavo. Būdavo
užkuriamas bendras laužas, kuriame uždegdavo senus, metų bėgyje
nuvirtusius kryžius. Tai buvo paprasčiausia seno naikinimo ir naujo
radimosi apeiga. Deginant vyksta perkeitimas tai, kas atmesta, virsta
šiluma ir šviesa. Tai turėtų vykti ir su mūsų mirusiais kūnais, ir
vėliau su vėle, kuri išsiskaistins skaistyklos ugnyje ir taip siela
išsilaisvins nuo paskutinio, ją su žeme siejančio apvalkalo. Kapinių
laužai gali būti ir atgarsis apeiginių laužaviečių, menančių mirusiųjų
deginimo paprotį.
Šioje ypatingoje vėlyvo rudens šventėje
turėtų būti vietos ir vaišėms tai senovinė Viešė, ir vėlėms tai
Vėlinės, ir žmogaus sielai Ilgės.
Vaišės svarbi tradicinių Vėlinių dalis.
Senoviniai Samboriai tai Didžioji derliaus šventė, švęsta kelias
savaites. Būdavo įvertinamas medžiaginis ir dvasinis metų derlius,
aukojama dievams, minimi protėviai, vaišinamos vėlės. Nesunkiai
atpažįstame atitikmenis su jau minėta keltų derliaus švente. Sambariams
būdavo rengiami stalai, kepama ypatinga sūrio pavidalo duona, daromas
trejų devynerių alus. Tą dieną žemaičiai mirusius iš kapų į pirtį ir į
puotą kviesdavo, kėdes jiems statė, marškinius dėjo ant paskirtos
vietos, po to patys vaišinosi. Kai kur kapinėse keldavo vaišes. Vėlinių
vakare ir naktį kaimo žmonės laukdavo namuose apsilankančių vėlių, ant
stalo palikdavo indus ir maistą, o dar seniau ir atvirus langus,
duris. Kai kurie pakurdavo pirtį arba jaują, kad grįžusios giminės vėlės
galėtų sušilti, padėdavo joms vandens, rankšluostį ir maisto. Dar
tikėjo, kad vėlės susirenka kapuose, dažniausiai medžiuose ar kryžių bei
krikštų viršuje.
Vaišės visose rudens šventėse būdavo gausios.
Vis dėlto minint mirusiuosius jos neturėtų vyrauti. Nėra reikšminga ir
kapų papuošimas. Svarbiausia dvasinė šventumo nuotaika. Jau pamename,
jog mirti reiškia rimti, t. y. atsitolinti nuo buvusio
gyvenimo. O vėlių maitinimas kūniškuoju maistu yra gaivinimas būvio,
kuriame vėlė gyvena. Senieji papročiai draudžia tarti net mirusiojo
vardą, nes tai priminimas jau išgyvento gyvenimo, kuriam velionis turi
rimti ir tolti nuo erdvės ir laiko pasaulio. Todėl mirusieji netenka
tikrinio vardo ir vadinami bendriniu velionio įvardijimu.
Velioniui reikia ne kūniško maisto. Jam būtinas dvasinis maistas,
skleidžiantis amžinybės dvelksmą, skaistinantis mirusiojo sielą ir
keliantis jį aukštyn, tai malda, ugnis ir atitinkamos religinės
apeigos.
Dzūkai Vėlines iki šiol vadina Ilgėmis, arba Uždūšinėmis, arba Dziedais.
Ilgių pavadinimo prasmę jau daugmaž išsiaiškinome. Tai, kad Uždūšinės
yra už dūšeles, savaime aišku. O va dziedus verta prisiminti.
Diedai arba, dzūkuojant, dziedai labai senas,
įdomus, prasmėmis talpus žodis. Ištisas reikšmių krūmas. Diedais
vadinti šventėjimo keliu einantys, buitinio, kasdienio gyvenimo atsisakę
ir mirčiai besiruošiantys žmonės, taip pat ir ubagai maldininkai
elgetos, ir jiems dalijamos aukos, kurios vadintos diedaduone,
ir apeiginės duonos kepalai, ir patys aukojimo ritualai, ir sėkmingai
mirties virsmą atlikę mirusieji, jų vėlės, ir sudėtinės mišios už
mirusiuosius jau krikščioniškais laikais, ir net pirmas arba paskutinis
rugių pėdas, nuimant derlių. Dziedavimas tai naktinis
valgymas su giedojimu, rengiamas velionio paminėjimo proga bei švenčiant
Diedus. Nykstant tradicijai, naktinis Diedų valgymas virto tiesiog
bendra vakariene arba pusryčiais. Dzūkijoje keturios metinės šventės
Ilgės, Grabnyčios, Sekminės ir Žolinės buvo vadinamos
Diedais-Dziedais, per jas minėti mirusieji. Visų metinių Diedų eiga buvo
labai panaši gyvulio (avino, kiaulės, gaidžio) aukojimas, šeimos
(kartais giminės ar bendruomenės) vaišės ir maisto dalies atidavimas
elgetoms, kad pasimelstų už mirusiuosius. Vėlinių išmalda tai
pavargėlių ir senelių išlaikymo paprotys. Pasenęs žmogus netapdavo
išlaikytiniu pensininku, kaip dabar. Jis tik pereidavo į dvasinės
veiklos sritį ir tapdavo senoviniu kunigu. Vėliau šiuos kunigautojus
imta vadinti diedais, ubagais, elgetomis. Diedų pavadinimas jungia
lietuvišką diedų kaip protėvių tradiciją su baltarusių švente
Dziady, kurios apeigos ypač artimos lietuviškoms. Priešingai nei
Lietuvoje, Baltarusijos pravoslaviškoje teritorijoje Dziady
buvo palaikomi cerkvės ir išliko, išsaugodami daug itin archajiškų
detalių. Net ir šiandien baltarusių kapinėse yra įprasta matyti stalus
ir suolus, įrengtus tam, kad čia prie vaišių stalo susėstų giminaičiai.
Padėtas maistas ant kapų šiandien lietuviui atrodo neatpažįstamai
svetimas reiškinys, tačiau jis atspindi prieš kelis šimtus metų
gyvavusią lietuvišką tradiciją. Apdaliję vargšus ir ubagus maistu bei
kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę ir neturtinguosius, prie
šeimos kapo susėdę valgydavo. XIX a. šis paprotys persikėlė į sodybas,
kiekviena šeima savo giminės mirusiuosius prie vaišėmis nukrautų stalų
minėdavo jau užsidariusi. Gaminti apeiginiai valgiai kraujinė sriuba
juka, kraujiniai vėdarai, patiekalai iš avienos. Iki XX a. visi kepdavo
apeiginę duoną, kurios kepalai vadinti dziedais. Lietuvoje ilgą laiką
laikėsi paprotys per Vėlines dalinti elgetoms būtent tam skirtą duoną.
Iškepę paprastus kepalus, kepdavo keturias bandeles dziedams. Ryte per
pusryčius motina suskirstydavo dziedams košės, sudėdama į tik jiems
skirtą dziedų bliūdelį. Po to atskirdavo mėsos ir visokio pagaminto
maisto. Kol neatskirdavo dziedams, neduodavo valgyti niekam, net vaikui.
Paruoštą maistą išdalindavo prie bažnyčios arba kapinėse susirinkusiems
elgetoms, t. y. dziedams.
Bendrai, įvardijimas diedu nesusijęs
su amžiumi ar lytimi, tai kokybinė sąvoka, nusakanti dar gyvo ar jau
mirusio žmogaus vidinę būseną, jo padėtį, būklę. Senovėje diedai ir
ubagai nebuvo pavargėlių luomas, tai lyg šventi žmonės, nuolat
besimeldžiantys, užmezgantys ir palaikantys santykius su dausų pasauliu.
Meldžiasi jie ir tada, kai yra maldomi užprašomi, kad melstųsi,
duodant auką, išmaldą, vadinamąją diedaduonę. Be ubagų arba
diedų neapsiedavo nei laidotuvėse, nei mirusiųjų paminėjimuose, jie
pakeisdavo dvasiškius. Iš tiesų, jie ir buvo ikikrikščioniškosios
religijos kunigai. Ubagas ne tik išoriškai, bet ir vidiniai turėdavęs
būti neturtėlis, tai yra atsisakęs visų žemiškų gėrybių bei poreikių,
esantis greta Dievo, pas Dievą: ubagas iš rusų ubogij,
kas savo ruožtu yra u boga (pas Dievą). Vėliau krikščionių
dvasininkai Lietuvoje perėmė ne tik senosios religijos dvasiškių
pavadinimą kunigas, bet ir senovines taisykles, gaunant
bendruomenės išlaikymą, susirenkant aukas, kalėdojant, jie turėjo
prisitaikyti prie diedaduonės papročių, skirtų išlaikyti
kunigų-ubagų-diedų luomą. Galų gale, tikruoju diedu, dziedu protėviu
globėju ir net pasakų seneliu Dievu tampa tik galutinai baigusieji
mirties virsmą, tai yra atšventus jų mirties metines.
---------
Kiekvienas
suvokiame, kad kažkada reikės mirti kūnui, o sielos laukia ypatinga,
galbūt viltinga, o gal baisi, kelionė. Kitimas niekada nevyksta be
kančios, be skausmo. Jei tikime, kad būtis mirtimi nesibaigia, tuomet
žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Taigi... Verta uždegti žvakę ne
tik mirusiųjų atminimui, bet ir sau. Tirpstantis vaškas tai kūnas, o
liepsna dvasia. Ar mano gyvenimo žvakė dega skaisčia ir tolygia
šviesa, ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis, ar moku
atskirti tai, kas išnyksta, nuo to, kas amžina? Ar sugebu mirti
laikiniems dalykams, kad įgyčiau nenykstančių, amžinųjų vertybių, ar
šviečia mano gyvenimas kitiems žmonėms, ar jis juos šildo?
Tad kaip gi atšvęsti
Ilgių šventę, kad joje būtų vietos ir vaišėms (Viešė), ir vėlėms
(Vėlinės), ir žmogaus sielai (Ilgės), kad šventė apimtų ne tik visus
tris lygmenis, bet ir išlaikytų hierarchijos dėsniui paklūstančią darną?
Trumpai tariant kaip šventėse išlaikyti žmogaus sielą skaistinantį
šventumą?
Krikščionių Šventraštyje yra ypatingai svarbūs ir gilūs žodžiai: jei
grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis
duos gausių vaisių. Tai ne augalui skirti žodžiai, o žmogui. Štai per
Ilges-Vėlines senovėje būdavo beriami grūdai kaip ženklas, simbolis,
kad jau dabar, apmirę tam, kas praėjo, nubyrėjo su pageltusiais lapais,
ko reiktų atsisakyti, ką verta sunaikinti, sudaigintume savo sielose
šviesesnės būties daigus. Grūdas išsivaduoja iš lukšto, visą savo galią
atiduodamas želmeniui. Žmogui taip pat derėtų išsilukštinti (gražus
Vydūno pritaikytas žodis) iš baimių, kompleksų, ydų luobo ir kelti save
aukštyn. Tik tada užsimezga dvasinis vaisius, subrandinamos derlingos
pilnatvės varpos. O po to, perėjus išbandymą spragilu, girnomis, vandeniu ir
ugnimi, tampama nauja kokybe duona, kuri sotina, kuria vaišina, ji
dovanojama bei aukojama ir net gali tapti mistiniu Dievo kūnu. Nemenkas
iššūkis, tiesa?
Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir
amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje...
Rasa Ambraziejienė
Naudoti Gintauto Mackonio, Gabrieliaus
Klimenkos, Mozės Mitkevičiaus, Daivos Vaitkevičienės, Arnoldo Smalsčio,
Juliaus Sasnausko ir Aleksandro Žarskaus tekstai
2017
|