Tai Didžioji derliaus šventė, švenčiama kelias savaites. Jai rengiami stalai, kepama ypatinga sūrio pavidalo duona, daromas trijų devynerių alus – imdavo devynias saujas įvairių pirmo pjovimo javų, kiekvieną saują padaliję į tris dalis, tas trejas devynerias saujeles pašventindavo (pasmilkydavo virš aukuro dūmų), javus iškuldavo, sumaišydavo su miežiais ir tuomet darydavo alų. Pirmiausia pagarbinę derliaus dievus, Žemyną, Perkūną ir vėlių globėją Veliuoną, imdavo vaišinti protėvių vėles. Namuose prie šventiškai dengtų stalų kviečiamos vėlės valgyti. Žmonės laikosi tyliai, kad vėlių nenubaidytų. Sėdamasi už stalų, o po to einama į kapus, jie puošiami, ten vaišinamasi ir paliekama maisto vėlėms. Lankant vėles būtina žibinti ugnį, nors ir diena būtų.
Tą dieną žemaičiai turėjo paprotį mirusius iš kapų į pirtį ir ant puotos kviesti, kėdes jiems statė, marškinius dėjo ant paskirtos vietos; patys tris dienas gerdami vaišinosi, paskui, visa, kas buvo dėl vėlių parengta, jų kapus gėralais palaistę, ant kapinių palikdavę (pagal J. Basanavičiaus užrašymus).
Senieji žmonės pasakoja, kad dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes. Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami: Kartu su savimi nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse prie kurio mirusiojo giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusius gimines iki pat prabočių kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, midų, pieną. Ant kapo padėdavę duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių.
Vėlinių vakarą šeimos tėvas, susirinkus visiems prie stalo, kalba tokią maldą: „Mirusiųjų Vėlelės, kurias dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties vyrai ir moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina, taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šitų namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad mums yra saldus jūsų atminimas“. Kiek patylėjęs, paprašo visus sėsti ir valgyti. Valgydavo tylėdami.
Lietuvoje ilgą laiką laikėsi paprotys per Vėlines dalinti elgetoms vaistą (specialiai jiems iškeptą duoną). Dzūkai vadinamąją „dziedų“ (elgetų) duoną kepdavo su tam tikromis apeigomis. Iškepę paprastus kepalus, kepdavo keturias bandeles „dziedams“. Ryte per pusryčius motina suskirstydavo dziedams košės, sudėdama į specialų jiems skirtą dubenėlį ( „dziedų bliūdelį“). Po to atskirdavo mėsos ir visokio pagaminto maisto. Kol neatskirdavo dziedams, neduodavo niekam, net vaikui valgyti. Visiems pavalgius, paruoštą maistą išdalindavo prie bažnyčios arba kapinėse susirinkusiems dziedams - elgetoms..

etno.lt