Pilotas klausė
Jėzų: Ar tu esi žydų karalius?
Jėzus atsakė: Ar
nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?
Pilotas tarė: Ar
aš žydas? Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave
įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?
Jėzus atsakė:
Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų
iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau
atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia.
Tuomet Pilotas jį
paklausė: Vadinasi, tu esi karalius?
Jėzus atsakė:
Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir
atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina
tiesą, klauso mano balso.
Paminėjus Kristų
Karalių, ausyse ima suktis Vatikano radijo šaukiniai.
Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat. Jis
nugali, valdo, viešpatauja. Gal tai pagal ankstesnį Julijaus
Cezario analogą: veni, vidi, vici? Bet šis trejetas kerta
lyg rimbu ar kalaviju, o vatikaniškasis švelniai, svajingai
liejasi, beveik kaip lopšinė. Ir kaip visos lopšinės baigia
išdilti iš atminties. Vatikanas, tiesa, tebešneka
lietuviškai, tik jau nebesulyginsi su anomis penkiolika
minučių, gūdžiuoju sovietmečiu, kaip dabar sakoma. Tada nuo
to balso virė antitarybinis kraujas. Meilė Bažnyčiai
nebeišsitekdavo širdy. Sibiro naktys virsdavo aušra. Ir vis
palydint tai lopšinei apie valdantį ir viešpataujantį
Kristų.
O jis
štai aiškina Pilotui, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio.
Pilotas gal ir patikėjo, nes ne per daug stengėsi pasiųsti
vienišą maištininką ant kryžiaus. Vis dvejodamas. Bet kai jo
mokiniai vėliau ėmė plėstis ir kelti galvas, senasis
imperijos vietininkas būtų galėjęs tik atsidusti dėl savo
lengvatikystės. Ne šio pasaulio karalius netrukus suvalgys
ir pačią Romą su visu imperatoriaus dvaru. Jam patinka
didelės teritorijos, nes ten yra kur parodyti savo galybę ir
pasišaipyti iš tų, kurie mėgina jam nepasiduoti. "Aš
patiesiu tavo priešus tarsi suolelį po tavo kojom, čia
jam taip Visagalio pažadėta ir taip daroma. Sibiro naktyse
skambėjęs jo pergalės himnas guldė jo priešus, nespėjus
tiems nė prasimerkti.
Lieka,
žinoma, klausimas, kodėl jis pats tada nekalbėjo ir nesielgė
kaip tikras karalius. Leidosi spjaudomas, mušamas,
teisiamas. Vietoj apgalvotos ir argumentuotos gynybos
nerišlios pamokslininko frazės. Tokia taktika? Apsimesti
silpnu ir vienišu, kad užmigdytum priešininkų budrumą? Ar
tai dangaus scenaristo sumanymas? Privesti visą šią istoriją
iki absoliutaus kracho, o paskui kaip pirmąją kūrimo dieną
iš tamsos ir nieko švystelėti naujo pasaulio kontūrais? Ne
mums tuos dalykus suprasti. Tik aišku, kad tariamas šio
karaliaus nekarališkumas bus per amžius didysis jo ginklas
ir jo priešininkų didysis suklupimas.
Popiežius Pijus XI, prieš aštuonis dešimtmečius įvedęs
katalikams Kristaus Karaliaus šventę, skelbė šitaip ketinąs
stabdyti besiplečiantį sekuliarizmą ir ateizmą. Ir čia
sužaistas keistas žaidimas. Griūvančių monarchijų fone
pasirodęs Kristaus valdovo titulas turėjo būti daugelio
priimtas kaip paranojiškos Bažnyčios pastangos sulaikyti
visuomenės progresą. Praėjusių laikų ilgesys, kvailas ir
juokingas. Rusijoje kaip tik tuo metu bolševikai smaginosi
susprogdintų katedrų griuvėsiuose ir kišo savo vyskupus po
ledu. Jokio sekuliarizmo ar ateizmo Kristus Karalius
nesustabdė, tik dar labiau dilo jo paties galia ir
autoritetas. Beveik žodis žodin buvo kartojamas evangelinis
pasakojimas. Ironijos kupinas žvilgsnis į tariamą žydų
karalių, ir kaip pasiteisinimas Mano karalystė ne iš šio
pasaulio. Kur čia beįtarsi, kad jis sugebėtų valdyti
pasaulį. Visiems po senovei ramu ir saugu. Aną pasaulį jam
atiduodame, tegul sau ima, kad nori. Dar sykį be galo
juokinga.
Sunerimusi Bažnyčia karštligiškai mėgins ir tebemėgina
apginkluoti jį šio pasaulio ginklais, užsodinti ant žirgo,
pakurstyti jame kovos dvasią. Viskas perniek anksčiau ar
vėliau. Ant balto žirgo jis pasirodys žemei tik laikų
pabaigoje. Dabar jo kovos visada tik naktį, prisidengus
neperregima tamsa. Žaibiškos, nes priešinga pusė nuo Piloto
laikų jame mato nevykėlį, tinkamą tik anam pasauliui. Tada
juokiasi jis. Anas pasaulis jam reikalingas, tai ne
metafora. Ten jis kuria savo strateginius planus ir
treniruoja angelus. Ten jo ginklų arsenalai. Ten jo tiesa
įgyja triuškinamą galią ir niekais paverčia imperijas. Taigi
jau šį pasaulį.
Aišku,
su šypsena lauktume įrodymų. Kaip Pilotas. Šiandien Kristaus
pergalės dar mažiau įžiūrimos negu 1925-aisiais, kada
popiežius Pijus jam pavedė valdyti visatą. Europa jau
pavadinta aptemusios vilties ir netikėjimo žemynu.
Spindinčiomis akutėmis sucypsėkime, jog bažnytiniai uabai
bankrutuoja. Plojimai, nauji plojimai. Juo tolyn, juo mažiau
Bažnyčia turės argumentų, kad ji yra pasaulio šviesa.
Spindinčių akučių daugės. Bažnyčiai tai tiesiausias kelias
link savo Karaliaus. Kiekvienąsyk teisiama ji tampa kaip
jis. Reikia nerišlių frazių, kalbėjimo ne į temą.
Ištikimybės jo absurdo teatrui. Duoti kartotis ir kartotis
evangeliniam scenarijui. Kita pusė neišvengiamai užkimba.
Žiūrėk, ir Pilotas jau spąstuose, pasipjovęs savo išmintimi
ir logika. Ir jau atidavęs jo tiesai savąją Romą.
Kristus
ir toliau savo viešpatavimą lengvai leis priskirti nusenusių
kunigų fantazijoms. Ar svajonių sričiai, glostomai Vatikano
radijo lopšinių. Po to, kai vieną rytą viskas šioje
istorijoje buvo sudėliota į vietas, jis nuolat dangstys savo
tikruosius bruožus. Anokia čia būtų jam meilė ir
atsidavimas, jeigu jis būtų nešiojamas gatvėmis karaliaus
neštuvuose ir kiekvienas žinotų, kad nenusilenkęs jam
bematant kris negyvas. Anoks ir karaliavimas, kada tik tiek
tesugebi.
Bet čia
jau ne Piloto logika. Jo neapgausi, kokie turi būti šio
pasaulio karaliai. Paniekai išstatytam tariamam žydų
karaliui jis mes savo garsiąją repliką: Štai žmogus. Frazė
bus tiksli, bet jau po laiko. Minia cyps iš pasitenkinimo.
Įamžinti judesiai. Kaip ir to žmogaus stovėjimas nuleidus
rankas. Liūdnas ir pailgas jo veidas, paskui patraukęs poetą
ir išdavęs Karalių, ten tereiškė jo kapituliaciją.
Kam viso
to reikėjo, dabar svajingai tebeniūniuoja anas radijas.
-js-, Bernardinai.lt, 2006