Pusiaugavėnis

Tai lyg ir koks atokvėpis nuo pasninko nusilpusiam kūnui. Senovėje per Pusiaugavėnį žmonės pasitaisydavo skanesnių valgių, pasivaišindavo. Sakydavo, kad ir mėsiško galima pasitiekti, bet išpildžius vieną svarbią sąlygą: per vieną valandą reikėdavę miške prisimalkauti, nukirsdinti gaidį, nupešti, išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Ir vestuves keldavo Pusiaugavėny, bet tik tą vieną dieną ir be muzikantų: žinia, rimtai bėdai prispyrus.

Tverčiaus apylinkėse žmonės sako, kad tądien negalima gulinėti, antraip vasaros darbymečio metu nugarą įsiskaudės. O kas linkęs šiai bėdai, turi Pusiaugavėny nepatingėti  „šakardu“ (kuliaversčia) persiversti.

Dieveniškių apylinkių dzūkai kepdavo tokius nedidučius paplotėlius, vadintus „pliazais“. Kiekvienas vis kitoks, kad primintų artėjančius pavasarinius žemės darbus. Dažniausiai padargų - plūgo, akėčių ir arkliuko - formos. Paplotėlius išdalydavo elgetoms. Lygiai taip darydavo ir per Vėlines. Su mirusiųjų diena Pusiaugavėnį dar sieja ir aukštaičių  posakis: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto“. Ant iš karčių suremto žardo džiovinami javai, linų galvenos. Kaip yra nurodęs savo studijoje A.Greimas, Gavėnas - tai mitologinė būtybė, artima, o gal ir ta pati Gabjaujui, prosenoviškam linų ir kanapių darbų globėjui. Taigi matome, kad pluoštinių augalų dievybės veiklos ciklas baigiasi kartu su žiema. Gavėno likimas nepavydėtinas - tenka jam verstis per žardą arba būti paskandintam. Aiškėja, kad baltų mitologijoje būta dievybės, panašios į Egipto Ozyrį, mirštančios ir kasmet atgyjančios gamtos, jos sezonų kaitos simbolio.

etno.lt