Pelenija

Per Peleniją tradiciniai papročiai drausdavo daugybę darbų. Žmonės nekuldavo javų, nevelėdavo skalbinių, - antraip jaučiai ariant seilėsis. Nekepdavo duonos, - vasarą pelysianti. Į Pelenijos dieną nusitęsia dalis Užgavėnių „karnavalo“: vežiojama pamėklė, persirengę „vengrais“ siūlo merginoms ir jaunoms moteriškėms „vaistų“ nuo persivalgymo. Po Užgavėnių linksmybių miegodavo lig prašvintant ir žiburio rytą jau nedegdavo. Stebėjo, koks oras: jei lyja ir pusto, pranašavo tais metais bulvių neturėsią, jos supūsiančios. Kaimo žmonės gavėniai jau iš anksto nusipirkdavo silkių, kurias po kaimus vežiodavo miestelių pirkliai. Obelių apylinkėse kartais valstiečiui, kuris siūlomų silkių nepirko, pirklys kelmą ar akmenį į trobą įritindavęs. Toks elgesys, matyt siejasi su senovine kaladės atvilkimo per Pelenę tradicija. Susibūrę vyrai vilkdavo kaladę ten, kur jautė esant alaus „burnai praskalauti“. Atvilkę sakydavo: „Atvilkom kaladę. Eikit pažiūrėti“. Už tai, o labiausiai tam, kad vėl išvilktų, reikėjo pavaišinti. Žmonės tikėjo, kad „pas ką kaladę atvelka, tam gerą padaro“. L. Jucevičius „Žemaičių žemės prisiminimuose“ 1842 m. rašė, kad Žemaitijoje esąs paprotys Pelenės dieną ant dviračio vežimėlio užsisodinus pamėklę, vadinamą senę Kūniškę, vežioti nuo trobos prie trobos. Ji aptaisyta moteriškai, su eglišakių vainiku, su spragilais rankų vietoje. Folkloristo Z. Slaviūno nuomone, tai ta pati Užgavėnių Morė, o jos vežiojimas Pelenės dieną rodąs, kad senovėje pamėklė būdavo vežiojama ilgesnį laikotarpį. Per gavėnią dar praėjusiame šimtmetyje žmonės daug  dienų, ypač trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, sausai pasninkaudavo, net pieniškų valgių neragaudami. Užtat tuo laikotarpiu keletą puodynių varškės ar kubilaitį „piltinio“ pieno (labai rūgštaus) pripildavo. Žmonės galėjo gavėti, vadinasi ugdyti savo valią, doru elgesiu, maloniu žodžiu, pagalba jos reikalingiems. Tai dvasinis pasninkas.

etno.lt