Pelenų Trečiadienis ženklina keturiasdešimt dienų trunkančios Gavėnios pradžią. Per šį laikotarpį ypač bažnyčiose žodis pasninkas skamba gana dažnai. Tad pabandykime pamąstyti ką mums, krikščionims, dar galėtų reikšti pasninkas XXI a. pradžioje?
Prieš keletą dienų sekmadienio liturgijoje teko girdėti tokį pasakojimą: „Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji - ne? Jėzus atsakė: Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus“ (Mk 2, 18-20).
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus nepalankiai žiūri į pasninką, kuris yra būdingas daugeliui religijų. Tačiau nuskambėjus Jo žodžiams apie jaunikio paslaptingą atėmimą, mes, krikščionys, atrodo, taip pat neišvengiame šios religinės praktikos.
Jau antrajame amžiuje, krikščioniškos teisės aušroje, aptinkame priesaką pasninkauti prieš Kristaus Prisikėlimo šventę, ir tai motyvuojama būtent tuo, kad „tomis dienomis buvo atimtas Jaunikis“ (Tertulijonas, Apie pasninką, 2,2). Tik daug vėliau buvo pradėta pasninkauti atgailaujant už nuodėmes.
Mūsų dienomis pasninkas tapo dviprasmiška praktika. Senovėje buvo žinomas tik religinis pasninkas. Šiandien egzistuoja politinis ir socialinis, higieninis ir ideologinis, estetinis ir patologinis pasninkas. Be abejo, yra dar ir neišvengiamas pasninkas: milijonai žmonių, neturinčių ko valgyti ir gerti. Tačiau, kaip suprantame, šie pasninkai neturi nieko bendro su religija ir asketika.
Kalbant apie pasninką, Biblijoje aptinkame gana įdomią laikyseną, kurią galime nusakyti: „taip, bet”. Senajame Testamente matome ir pritarimą, ir atsargią kritiką. Mozė ir Elijas pasninkauja keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų (plg. Iš 34, 28; 1 Kar 19, 8); pranašas Joelis kviečia tautą pasninkauti stichinei nelaimei užklupus, kad būtų permaldauta Dievo rūstybė (plg. Jl 1, 14). Bet štai pranašo Izaijo knygoje Dievas sako: „Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai žmogus nusižemina, nuleidžia galvą kaip nendrė ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena? Pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyt bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems” (Iz 58, 5-7).
Panašus „taip, bet” randamas ir Naujajame Testamente. Jėzus pasninkauja keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų prieš pradėdamas savo misiją (plg. Mt 4, 2); Jis sako, kad tam tikra demonų „veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku” (Mt 17, 21); po Kristaus Prisikėlimo, Bažnyčia pasninkauja prieš priimdama svarbius sprendimus (plg. Apd 13, 2-3; 14, 23); taip pat ir apaštalas Paulius pasninkauja (plg. 2 Kor 6, 5). Bet štai „bet”: Jėzus kritikuoja griežtą ir liūdną pasninką (plg. Mt 6, 16-18) arba pasninką, norint pelnyti nuopelnų Dievo akyse (plg. Lk 18, 12); apaštalas Paulius nepritaria pasninkui ir kai kurio maisto atsisakymui, jeigu tame nėra vidinės laisvės ir meilės artimui (plg. Rom 14, 14-23).
O mums, šiandienos krikščionims, Jėzus labiau pabrėžtų „taip” ar „bet”? Pirmiausia pastebime akivaizdžią pasninko krizę tarp krikščionių. Tarp visų privalomų pasninkų ir susilaikymų Katalikų Bažnyčios Kanonų Teisėje liko tik Pelenų trečiadienio ir Didžiojo penktadienio pasninkas bei susilaikymas nuo mėsos ar kitokio maisto per visus metus kiekvieną penktadienį (plg. kan. 1251), taip pat vienos valandos susilaikymas nuo bet kokio maisto, išskyrus vandenį ir vaistus, prieš priimant Švenčiausiąjį Sakramentą (plg. kan. 919). O ir tos kelios nuorodos šiandien nėra taip griežtai traktuojamos kaip seniau.
Šis drastiškas privalomų pasninkų sumažinimas, vis dėlto yra pozityvus faktas, nes kitaip dėmesys neišvengiamai nukrypsta į išorinį įstatymo laikymąsi, o ne į vidinį širdies nusiteikimą. Biblija palieka pasninkui, kaip maldai bei išmaldos davimui, spontaniškumo erdvę: nėra užrašyto nė vieno privalomo pasninko, išskyrus vieną dieną per metus (plg. Kun 16, 29). Tačiau privalomų pasninkų sumažėjimas neturėtų reikšti ir visiško pasninko atsisakymo.
Šiandien, be abejo, mes esame „bet” pusėje. Primename apie būtinybę „dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius nuogą” (Iz 58, 7). Visai teisėtai jaučiama gėda vadintis pasninkaujančiais, kai tuo metu tai, kas mums yra per griežta – valgyti šviežią duoną ir gerti gėlą vandenį – milijonams kitų žmonių tai jau yra ypatinga prabanga.
Turėtume pabandyti atrasti „taip” teigiamas savybes. Juk šiandien Jėzus veikiausiai išgirstų panašų klausimą: „Kodėl Budos ir Mahometo mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?” Mes nebegalime trauktis pasinaudodami Jėzaus atsakymu. Iš tikrųjų Jaunikis jau yra paimtas iš mūsų (net jeigu kita prasme mes žinome, kad Jis yra visą laiką tarp mūsų).
Kokie visuomenėje galėtų būti argumentai, kurie mums padėtų atrasti „pasninko naudą” (taip vadinasi vienas šv. Augustino veikalas)? Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako, kad pasninkas ir susilaikymas mus parengia liturginėms šventėms bei padeda mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę (plg. n. 2043). Gyvename Vakarų kultūroje, kuri nebėra veikiama materijos ir dvasios dualizmo ar priešiškumo kūnui, bet greičiau – materializmo ir maksimalaus vartotojiškumo. Pasninkas mums gali padėti išvengti tos keistos mados būti nuvertintiems iki „vartotojo” būsenos; pasninkas mums padeda pasiekti tą brangų „Dvasios vaisių”, kurį apaštalas Paulius vadina „susivaldymu” (Gal 5, 19), vedančiu į širdies laisvę; pasninkas mus parengia susitikimui su Dievu, kuris yra dvasia. Šis pasninkas, pasirenkamas laisvai, yra ypač naudingas, kai turime ką nors svarbaus atlikti dėl Dievo Karalystės, kaip, pavyzdžiui, ikonų tapytojai, kurie pasninkauja prieš pradėdami perteikti ant lentelės Jėzaus, Mergelės Marijos ar šventųjų veido bruožus.
Žinoma, turėtume neužmiršti, kad egzistuoja ne tik susilaikymas nuo maisto. Vienas senas posakis, kurį kai kurie šaltiniai priskiria net pačiam Jėzui, kalba apie „pasninką nuo pasaulio”. Šiandien mes galime atsisakyti rūkymo, alkoholio ir - turbūt tai dar svarbiau - banalių visuomenės informavimo priemonių, kurios šiandien yra tapusios pagrindinėmis „pasaulio” ir „kūno” platintojomis.
Kalbėdamas Kafarnaumo miestelyje, Jėzus ištaria sakinį, kuris mums padeda užbaigti pamąstymus apie pasninką: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus” (Jn 6, 27).