Vainikai, Devintinės

Devintinių žoles smilkydavo gydant nuo išgąsčio susirgusius vaikus, „piktos akies“ pakenktus gyvulius arba audrai užėjus, kad perkūnas neįtrenktų. Kad smilkymas žolėmis „veiktų“, reikėdavę jas tinkamai paruošti. Pvz., bažnyčioje pašventindavo gėles, supintas po devynias į devynis vainikėlius. Iš kiekvieno vainikėlio imdavo po žolelę, skaičiuodami atžagariai, ir vis priduriant žodelį „nei“: nei devyni, nei aštuoni, nei septyni... Prie išrinktųjų pridėdavo samanų, paimtų kryžmai nuo seno kryžiaus ir iš kryžmai iš visų keturių trobos kerčių. Tada dar truputį pridėdavo samanų kurias paimdavo nuo seno kryžiaus kryžmiškai nurindami; dar prodėdavo nuo medžio, jei gydo berniuką - nuo ąžuolo ar beržo, jei mergaitę - liepos, pušies. Šitaip surinkus, žolelės perskirstomos į kitas krūveles, skaičiuojant vėlgi atžagariai, pirma į devynias, po to į tris ir į šešias, perskirtas pusiau. Šiomis jau smilkoma tris dienas po du kartus - saulei dar nepatekėjus ir nenusileidus. Įdomu, kad ši sudėtinga lietuviškoji žolių magija paremta skaičiais trys, šeši, devyni. Jie sudaro paties archaiškiausio, menančio dar akmens amžių, Mėnulio kalendoriaus pagrindą. Magiški skaičiai naudoti ir užkerint ir nuimant kerų veikimą.
Tądien berželiais puošiamas kiemas, trobos, durys ir vidus, o piemenėliai vainikuoja karves, kelia sambarius (visa tai rodo Sekminių ir Devintinių liaudiškų papročių artimumą). Šeimininkė kiekvienam sėdinčiam prie stalo išvirdavo po devynis virtinius. Jei Devintinių diena būdavusi  graži, saulėta, tikėta, kad šie metai atneš gerą javų derlių.