/.../
Jausti Dievą, Jo begalinę meilę vardan kurios Jis paaukojo savo
vienatinį Sūnų, kai aplink tiek daug neteisybės be galo sunku. Dar
sunkiau įtikėti Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų.
Ir pati didžiausia, dar labiau nesuprantama yra Švenčiausios Trejybės
paslaptis. Net žymiausi teologai šiuo klausimu nedrįsta ką nors aiškinti.
Vienas pasakojimas byloja, kaip Šv. Augustinas,
vaikščiodamas pajūriu, mąstė apie Švenčiausios Trejybės paslaptį
ir troško ją suvokti. Netikėtai pamatė mažą berniuką, žaidžiantį
ant pajūrio smėlio. Berniukas bandė savo saujele perpilti jūrą į
duobelę, išraustą pakrantėje. Didysis teologas pasiteiravo, ką
berniukas nori padaryti, o šis atsakė, norįs perpilti jūrą į
duobelę. Šv. Augustinas nusišypsojo: Tai neįmanoma! ir išgirdo
berniuko atsakymą: Man lengviau perpilti jūrą į šią duobelę,
negu tau savo protu suprasti Švenčiausios Trejybės paslaptį.
Tai pasakęs, berniukas pranyko, o Šv. Augustinas savo protu pajuto
dangaus pamoką.
Jėzus nuolat mokiniams kartojo: Aš ir mano
tėvas esame viena (Jn 10,30), (...)aš iš Dievo išėjau ir čion
atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis mane siuntęs (Jn
8,42). Tai lyg paaiškinimas apie Dievo ir Jo sūnaus vienybę. Tačiau
net pirmiesiems krikščionims nelabai buvo suprantamas Šventosios
Dvasios buvimas ir jos prasmė. Apaštalų darbuose randame epizodą:
Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko
kelis mokinius ir paklausė: Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją
Dvasią? Jie atsakė: Mes nė girdėte negirdėjome, kad yra Šventoji
Dvasia (Apd 19, 1-2).
Teologijos knygose randame paaiškinimą, kad Šventoji
Dvasia tai trečiasis Švenčiausios Trejybės asmuo. Šis paprastas
teiginys daug ką paaiškina. Jis reiškia, kad Dievas yra šeima.
Jis nėra vienišas Dievas, kuriam rūpi tik jis pats. Dievas yra
gyvenimas kartu, gyvenimas bendruomenėje, tai tobula bendrystė,
jungianti savyje ir gimimą, ir pažinimą, ir meilę. Dievas Tėvas per
Sūnų išreiškia visą save. O Sūnus visiškai atsiduoda savo Tėvui,
paklusdamas Jo valiai, nieko sau nepasilikdamas. Šventoji Dvasia
tai tobulos vienybės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus.
Mums sunku suvokti Švenčiausios Trejybės
paslaptį vien todėl, kad kai mes savo žmogiškame gyvenime esame
kartu, tarp mūsų visada atsiranda nesutarimai dėl ko nors, kažkuo
nepasidaliname, visada lieka paslaptis, kuri neleidžia vienas kitą iki
galo pažinti. Mes nesugebame nuoširdžiai mylėti, mylėti ne tam, kad
patenkiname savo savimeilę. Mes niekada negalim iki galo atsiduoti
kitam asmeniui, kaip Jėzus atsidavė Tėvui, lygiai kaip kitas asmuo
negali savęs išreikšti per mus, kaip Dievas išreiškė save per Sūnų.
Šventoji Dvasia yra stebuklingoji meilė,
tobulai suvienijanti Tėvą ir Sūnų. Ji yra tas atvirumo ryšys,
kuriuo tėvas atsiveria Sūnui, o Sūnus - Tėvui. Tokia meilė
per Šventąją Dvasią duota kiekvienam žmogui. Tik vieni ją priima
ir tuomet įvyksta stebuklas, kuris suvienija dieviškąja meile tuos,
kurie ją priėmė.
Kristus maldoje prieš kančią prašė Tėvo:
(...) tegul visi bus viena. Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje,
tegul jie bus viena mumyse (Jn 17,21). Būti vieno Dievo, tai nereiškia
liestis kūnais, nes to per maža, tai dalinimasis vienu ir tuo pačiu
gyvenimu, tai aukojimasis vardan kito gėrio, ir tylint išgirsti kito
širdies balsą.
Prisiminkime apaštalus, kai ant jų galvų
nusileido Šventoji Dvasia. Staiga jie ėmė suprasti vienas kito kalbą,
jie tapo artimi, jie suprato ką galvoja kitas. Jie įgavo drąsos kalbėti,
aukotis ir skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Tik priėmus Dievo meilę mums išryškėja visi
trys Švenčiausios Trejybės asmenys: Dievas Tėvas Pasaulio kūrėjas,
Dievo Sūnus, kuris atpirko Pasaulį, ir Šventoji Dvasia, kuri apšvietė
ir apdovanojo malonėmis, reikalingomis Pasaulio išganymui. Todėl
kiekvieną dieną giliai tikintis žmogus pradeda Švenčiausios Trejybės
išpažinimu ir pagarbinimu: Vardan Dievo tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios
Dvasios, kiekviena Dievo garbinimo malda baigiama gražiausia padėkos
malda: Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, dabar
ir visados, ir per amžius. Šiais žodžiais garbindami Dievą prašykime
Jo atsiųsti į mūsų širdis Šventąją Dvasią, kuri suvienytų
visus į vieną bendrą šeimą, tegul ji išdildo iš mūsų sielų
pavydo ir neapykantos vieni kitiems šešėlius, tegul Ji apšviečia mūsų
protus ir nukreipia mūsų veiklą bendrojo gėrio siekiui. Amen.