GEGUŽĖS MĖNUO - MARIJOS MĖNUO

Gegužės mėnuo yra nepaprastai gražus, visa kūrinija apsirengia puikiais gėlių apdarais. O žmonijos gražiausias apdaras yra Marija...
Marija yra graži, o arkangelo Gabrieliaus žodžius Marijai „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ iš graikų kalbos būtų galima versti ir kiek kitaip: „džiūgauk grožio pripildytoji, Viešpats su tavimi!“.
Žodis „gražus“ šiandien vartojamas daugiareikšmiškai. Dažnai „gražiais“ pavadinami asmenys, kurie turi gražų tik veidą, o širdis jų pikta. Marijos grožis yra kitoks, jis yra pilnas: kildamas iš širdies, atsispindi jos veide. Be abejo, Marija turėjo būti graži taip pat ir išoriškai, tačiau fizinis grožis buvo ne kas kita, kaip jos širdies ir sielos grožio atspindys. Ugdydami pamaldumą Marijai, teigė arkivyskupas, ugdome jos grožio suvokimą.
Maldos į šventuosius prasmė nėra kažkoks jų pripažinimas. Šventiesiems nereikia pripažinimo. Maldos į šventuosius prasmė yra gyvenimo ir tikėjimo modelių ar pavyzdžių atpažinimas juose. Ir ypač Marija suteikia mums nepaprastą tikėjimo pavyzdį. Vėlgi, kalbant apie Elžbietos pasveikinimą Marijai graikų kalba, būtų galima jį versti taip: „palaiminta įtikėjusi“. Mes iš Marijos turime mokytis tikėjimo, nuolankumo ir širdies atvėrimo Dievui. Nuolankumu ir atvirumu Dievui dvelkia visos Evangelijos užuominos apie Mariją. Būtent Marijos nuolankumas leido Dievui atlikti joje savo didžiuosius darbus. Ir vienas iš galimų atsakymų, kodėl Dievas atrodo beveik pasislėpęs mūsų laikais, kodėl Jis beveik nebesikalba su dabartinėmis kartomis yra tas, kad mūsų epocha pasižymi didele puikybe. Nuolankumas mūsų širdyse atveria kelią Dievui ir tai ramybei, kurią savo apkabinimu tik Jis gali suteikti.
Rožinio malda tokia pat paprasta, kaip ir Evangelija. Rožinio maldoje viskas gravituoja aplink Evangelijos, aplink Kristaus gyvenimo slėpinius, kuriuose, be abejo, dalyvauja ir Marija. Rožinis yra kelias Evangelijos viduje, leidžiantis būti vedamam Marijos. Tokia yra Rožinio maldos prasmė ir reikia ją gerai suprasti prieš pradedant melstis. Deja, dažnai Rožinio maldai tinkamai nepasiruošiama. Neįmanoma, būnant visiškai išsiblaškiusiam iki paskutinės akimirkos tikėtis, kad į ranką paimtas Rožinio vėrinys duos vaisių. Visų pirma reikia įžengti į savo sielos šventyklą ir nusiteikti maldai. Tik tinkamai nusiteikus, paprasta Rožinio malda atskleidžia visą savo grožį ir turtingumą.
Gegužės mėnesio pabaigoje (kitais metais - birželio pradžioje) švęsime Sekmines, Šventosios Dvasios nusileidimą ant mokinių. Ir susitikimo su Šventąja Dvasia proga Marija gali mums padėti.
Kai Jėzus žengė į dangų ir paliko mokinius vienus, jie turbūt buvo sutrikę, gal net kiek išsigandę ir tarpusavyje kalbėdamiesi apie Kristaus įsaką paskelbti Evangeliją visai kūrinijai klausė: kaip ją skelbti, jei Evangelija prieštarauja viskam tam, ką mąsto pasaulis. Kaip skelbti, kad „palaiminti neturtingieji“, kai visi nori tapti turtingi? Kaip skelbti, kad „palaiminti romieji“, kai visi nori būti galingi? Kaip skelbsime, jog „palaiminti turintys tyrą širdį“, kai visi mums juoksis į veidą?
Galbūt tada būtent Marija jiems priminė, jog Jėzus pasakė, kad prieš iškeliaudami skelbti Evangeliją mokiniai turi grįžti į Jeruzalę, kur ant jų nužengs Šventoji Dvasia. Evangelistas Lukas „Apaštalų darbuose“ pasakoja, kad po Jėzaus žengimo į dangų mokiniai grįžo į Jeruzalę, kur vieningai ir ištvermingai atsidėjo maldai, o kartu su jais buvo Marija. Štai čia matome idealią Bažnyčios fotografiją: mokiniai vieningi, be pasidalijimo, be puikybės. Jie ištvermingi, nes stiprūs savo tikėjimu, o su jais Marija, tikėjimo mokanti moteris. Šitaip jie pasitiko Sekminių dieną, po kurios, nužengus Šventajai Dvasiai, prasidėjo tikrasis apaštalavimas. Tai galioja ir šiandien: apaštalavimas ir misijos yra Bažnyčios pareiga, bet prieš tai Bažnyčia turi trumpam sustoti Jeruzalėje, suprantant ją jau ne kaip vietą, o kaip Kristaus pažado duoti Šventąją Dvasią išsipildymą. Sustoti prie tabernakulyje esančio Kristaus ir būti pripildytais jo žadėtos Dvasios. Tik tada būsime ne tik paprasti Evangelijos atkartotojai, bet ir tikri jos liudytojai.
Marijos apsireiškimai yra jos motinystės apraiška. Kristus nuo kryžiaus tarė Marijai ir Jonui: „Moterie, štai tavo sūnus (...) Štai tavo motina“. Taip Jėzus norėjo pasakyti Marijai: išplėsk savo motinystę, tavo motinystei patikiu mokinius, visą žmoniją, o žmonijai – tavo motinystę. Ir nėra jokios abejonės, kad Marija, klusni tikėjimo moteris, labai rimtai priėmė Jėzaus žodžius. Tad į Marijos apsireiškimus galime žvelgti kaip į visuotinės motinystės išraišką, tokios motinystės, kuri rūpinasi, kuri siekia parodyti šilumą vaikams. Ne veltui Marijos apsireiškimai vyksta dramatiškais istorijos momentais arba prieš netrukus ateinančius pavojus, tarsi norint perspėti. Beje, Marija apsireiškimų metu nesako nieko naujo, bet tiesiog primena Evangeliją ar Evangelijos vietą, kuri ypač reikšminga susiduriant su tais ar kitais sunkumais. Mūsų atmintis silpna, jai reikia nuolat priminti Evangeliją, ir Marija tai daro su tikru motinišku rūpesčiu.

Pagal arkivyskupą Angelo Comastri, Vatikano radijas; Bernardinai.lt, 2007