KARŪNA BE KARALIAUS

Neseniai pirkau žaliuzes, ir pardavėja parodė dvi skirtingas virveles, kurias reikia patraukti, norint atidengti langą. Pirmosios rūšies virvelę, atitraukus žaliuzę, reikia įkišti į prie lango rėmo pritvirtintą laikiklį; antrajam jos variantui šito nereikia, nes virvelė jau pritvirtinta. Kadangi kainos skirtumas nemažas, rinktis modernesnį variantą neskubėjau. Pardavėja – kokių dvidešimt penkerių metų moteris su sutuoktuvių žiedu ant rankos – paagitavo: „Šita antroji geresnė. Kai vyrai žiūri krepšinį ir nori užtraukti užuolaidą, jie nelabai gerai ją pritvirtina”. Tiesą sakant, nesu labai tikras, ar būtent lygiai taip ji suformulavo paskutinę šio sakinio dalį. Mat, tai sakydama, ji patrynė pirštais rodydama, kad virvelė smulki, o vyrų pirštai stambūs, šiuo neverbaliniu gestu išlaikydama teigiamą oficialų pokalbio toną ir išvengdama kokio nors per daug akivaizdaus tokios vyrų problemos įvardijimo.

Taigi šis paaiškinimas buvo pateiktas ne su kokia nors pašaipa ar bent jau humoru, bet pagarbiai; sakyčiau, dvelktelėjo net tam tikra sakralumo aura. Štai vyras žiūri krepšinį; kažkaip jam kyla impulsas užtraukti žaliuzę: dvasinį katarsį keliančios misterijos nemėgsta proziškos kasdienybės. Tuo tarpu moteris išlieka empiriškai orientuota: net tokio dramatiško, aiškiai matomos realybės ribas peržengiančio vyksmo kaip krepšinio rungtynės akivaizdoje, ji mato žaliuzių virvelės padėtį; taip pat stambius vyro pirštus ir smulkius plastmasinės virvelės rutuliukus, kuriuios jam sunku sugrabalioti. Jos širdyje skleidžiasi nors ir kitokia, bet taip pat, o gal net dar labiau archetipinė ir multidimensinė kolizija: rūpinimasis materialine šeimos gerove ir aplinkos grožiu; pagarba ir, regis, meilė tiems dideliems pirštams, kurie, ko gero, tą virvelę su visa žaliuze uždirbo; nerimas, jog vis dėlto tas uždarbis nėra toks didelis, kad ją būtų galima per kas antras rungtynes nutraukti; galbūt dar giliau rusenantis nuogąstavimas, jog virvelę nutraukus net ir pro to sakralinio transo emocijas jos vyro širdyje prasimuš aštresnis realybės kampas, rodantis, jog jis visgi iš tikrųjų labai daug neuždirba; kad tada galbūt teks išklausyti priekaištų dėl to, jog ji išrinko netinkamas žaliuzes; be to, ji turi omeny dar ir strimėlės kvapą, liekantį ant virvelės, kuris yra toks subtilus dalykas, kad geriausia jį spręsti pasinaudojant kitokia virvelių tvirtinimo technologija. Kad ir kaip ten būtų, sunku atsikratyti įspūdžio, jog žmona atkakliai, kantriai ir su tvirtu, gal net į sąmonės paviršių neprasimušančiu įsitikinimu gina savo vyro karūnos garbę. Karūna tebekabo virš krėslo, prie televizoriaus.

Tačiau pažiūrėkime, kaip atrodo pats karalius. Archetipinėje scenoje jo krėslas yra atsuktas į rūmų menę, kurioje jis mato susirinkusius savo žmones. Jis į juos žiūri ir su jais kalbasi. O karalienė tuo tarpu nei žaliuzes jam nuo realybės užtraukinėja, nei dulkes iš po jo kojų valo – ji sėdi greta. Palyginti su televizoriaus žiūrėtoju, skirtumai akivaizdūs. Petras žiūri ne į savo žmones – šeimos narius. Lyg dekadentiškos, paskutinių savo dienų nuosmukyje egzistuojančios valstybės valdytojas pro savo rūmų langą jis stebi kieme įrengtą sceną jam linksminti. Kaip ir ištižęs paskutinių imperijos dienų romėnas, mūsiškis karalius irgi žiūri, kaip toje regykloje tykšta gladiatorių kraujas, raitosi riebios – ar – čia jau mūsų laikų ypatumas – labai liesos nimfos, kartais pašoka nuo kėdės šaukdamas „tritaškis!!!”, o kartais rėkia „snargliau, ar tau kamuolį mėtyti?”, be to, lupa strimėles ir geria alų. Tuo tarpu menėje ir valstybėje, kaip ir reikia tikėtis, siaučia vaikai bei dvariškiai, bėgioja gyvuliai, žviegdami kompiuterinių žaidimų balsais, taip pat taškosi kraujas ir girdisi buki Holivudo herojų smūgiai į baisiausių niekšų snukius kojomis ir rankomis maždaug po penkiolika kartų per minutę… Dar girdisi gašlios melodijos – ir visa tai, kaip suprantate, yra medijos persmelkta šeimos erdvė. Išsekus, pasiriejus, šiaip taip susikrovus knygas į portfelius vargingai gyvenimo prozai ryt rytą tempti, nueinama miegoti. Ar gali karalystė funkcionuoti su tokiu karaliumi?

Niujorko universiteto psichologijos profesorius Paulas Vitzas nesename pranešime suformulavo akivaizdžią, tačiau mūsų kažkaip nesuvoktą tiesą: kultūros krizė yra tėvystės krizė. Egzistuoja įtikinami statistiniai tyrimai, parodantys, jog svarbiausia nusikalstamumo priežastis yra tėvo nebuvimas ar neadekvatumas, kad tėvą turintys vaikai mažiau kamuojami psichologinių sutrikimų: merginos – depresijų, vaikinai - asocialiu elgesiu išreiškiamo nusivylimo, pagaliau netgi IQ rodikliai yra aukštesni turintiems tėvą vaikams. Nesunku matyti, jog šios problemos arba jų nebuvimas sąlygoja ne tik socialinę ir psichologinę, bet ir ekonominę visuomenės gerovę. Pagaliau ir seksualinė revoliucija, moters išnaudojimui suteikusi išsilaisvinimo aurą, o jaunystės žydėjimą sumurkdžiusi į gyvenimus suluošinančią paauglystės krizę, yra taip pat vyrų, ne moterų veiklos produktas. Moterys sekė ir persiėmė pasaulio vartojimo, o ne globojimo nuostata neretai dar agresyviau negu patys vyrai -- tačiau tai buvo labiau atoveiksmis, negu veiksmas. Kultūros krizė yra tėvystės krizė.

Kur tokio karaliaus dekadanso, metamorfozės į tironą priežastys?

Norėdami išsamiau jas apžvelgti, turėtume imtis filosofinių ir istorinių klausimų išsamios analizės. Užsiminkime apie juos nors prabėgomis: Amerikos katalikų vyskupų konferencijos leidinyje apie šeimos padėtį minima, jog septynioliktame amžiuje kunigai, norėdami pasikalbėti apie vaikų reikalus, kviesdavosi tėvus. Tuo laikotarpiu prasidėjusi industrinė revoliucija atitraukė vyrą nuo šeimos ir pavertė jį masinės produkcijos sraigteliu, sunaikino vyrą kaip tėvą ir sukūrė vyrą kaip naudotoją. Vakarų šalyse apie vaikus mokytojai kalba ne su tėvais, o su motinomis jau kokius porą šimtmečių; o mūsų prieškario kaime mokinį į mokyklą veždavo dar tėvas. Deja, kaip kalbėsime truputį vėliau, sovietinis režimas vyrą sunaikino per porą dešimtmečių.

Kaip visada vyksta didelių istorinių permainų metu, industrinei revoliucijai kelią praskynė filosofinės minties posūkis. Ypač Rene Descarteso ir Francis Backono darbai, kurių išdava - dialoginio subjekto – subjekto santykio paženklintas buvimas pasaulyje, kada ne tik kitas žmogus, tačiau ir gamta bei gamybos priemonės suvokiami kaip subjektai – Aristoteliui ir medis buvo gyvybe alsuojanti būtybė – tapo paženklintos monologiniu subjekto-objekto santykiu. Tuo, kas negyva, galima manipuliuoti ir naudotis. Išorinio, nuo savasties atskirto santykio su kūnu kryptimi pasukus medicinos mokslui, manipuliacijos medžiaga tapo ir pats žmogaus kūnas, o ypač seksualumas. Kaip minėjome aukščiau, toks manipuliuojantis santykis pasiekė vieną aukščiausių išsivystymo formų seksualinėje revoliucijoje: norint išgauti kiek įmanoma daugiau malonumo iš kūno, moteris buvo suvokta kaip tai įgalinanti priemonė. Su tuo susijusi ir didžiulė sekso verslą skatinanti kontracepcijos pramonė, ir milijoninius pelnus nešančios populiarios muzikos, romantiškas emocijas suredukavusios į seksualinio instinkto eksploataciją, triumfas, ir narkomanijos, kaip logiškas už visų šių siekių stovinčios filosofijos „svarbiausia gyvenime yra to have fun” suklestėjimas – o juk su visu tuo susijusi milijonų jaunų žmonių skendimas agresijos, nusivylimo ir sudaužytų gyvenimų chaose.

Masiško vyrų degradavimo į vartotojus kontekste moteris laikėsi stipriau. Rašydamas šį tekstą įsivaizduoju, kad, pažvelgus į klausytojų auditoriją DAR KARTĄ, lengva bus pamatyti tą keistą, tačiau logišką išlikusių vyrų ir moterų santykį. Moterų keliskart daugiau bažnyčioje, paskaitose, mokyklose, literatūros vakaruose – tai yra visur, kur gimsta kultūra – tai yra dialogiškas, pagarbos ir atidumo, gal net nuostabos paženklintas subjekto – subjekto santykis. Moteriai išlikti buvo lengviau visų pirma dėl to, jog nuo tokio santykio jai labai sunku pasitraukti, nebent ji visiškai susvetimėtų su savo prigimtimi. Jos pagimdytam kūdikiui motinos šypsena reikalinga ne mažiau, negu jos pienas: užtenka prisiminti vien anglų tyrinėtojų aprašytą „staigios kūdikių mirties” fenomeną vaikų namuose, kada vaikai tiesiog „sustodavo” gyventi, nepatirdami artimo emocinio ryšio su globojančiu asmeniu, nors visi jų fiziniai poreikiai būdavo patenkinti. Kūdikio išnešiojimas ir gimdymas skleidžiasi gal ir dar gilesnėje aukos, pažymėtos jos kūno krauju, semantinėje plotmėje. Tokios dvasios stiprybės šaknys nėra lengvai paplaunamos nei hedonistinio, nei totalitarinio režimo.

Tuo tarpu vyras taip ryškiai įrašyto dialoginio, mylinčio santykio su pasauliu šaltinio savo prigimtyje – ar, reikėtų sakyti tiksliau, savo kūne - neturi. Kitaip nei moteris, save kaip gėrio kūrėją jis būtinai turi suvokti minties lygmeniu. Vyras yra galvos, moteris – širdies žmogus. Neturėdamas teisingos gyvenimo filosofijos, vyras tampa ir kvailas, ir silpnas. Mūsų geografinėje platumoje vyrui, kaip minties žmogui, buvo smogtas dar vienas smūgis: mąstyti ir teigti tiesą buvo uždrausta ateistinio režimo. Tie, kurie tebemąstė ir sakė tiesą, buvo represuoti; tyliai tebegalvojantieji taip pat rizikavo būti paskelbti kaip nelojalūs režimui, todėl ne vienas, neištvėręs ir sulaužęs savo moralinį stuburą, ėmė meluoti. Tai, regis, yra didžiulė, mūsų dar mažai apmąstyta problema: kad tiek daug žmonių sovietiniais metais buvo priversti meluoti. Kitiems, o svarbiausia - patiems sau. Žinoma, blogiausia, ką čia būtų galima padaryti, yra mėginti rodyti pirštais – kas, beje, ir buvo kokius gerus porą metų daroma Landsbergio valdymo laikais (kaip žinome, dažnai rodė tie, kurie ir patys tą buvo darę). Tačiau mūsų, kaip rajkomo instruktorių, tarybinių pedagogų” ar kitaip meluoti priverstų, o retais atvejais net melu ėmusiu tikėti tėvų ir motinų sūnūs grįžta prie tiesos savo gyvenime, skausmingai ieškodami pusiausvyros tarp meilės tėvams, tačiau ir kritiškumo jų tuometiniam silpnumui. Aš sutinku, kad tam reikia drąsos… Tačiau jei ir mes patys kada nors skelbėme komunistinės ateities idealus? Ar ne todėl yra taip lengva pildyti savo kišenes, skelbiant jau patriotinius šūkius? Kiek slegia mus asmeninis ar mūsų artimų žmonių prasilenkimo su tiesa balastas?

Komunistiniam kvailinimui liovusis, visa jėga užplūdo hedonistinis. Pasaulinio masto vyro degradavimas į vartotoją į mūsų platumą visa jėga įsiveržė jau sugriuvus totalitariniam režimui (malonumo, kaip vienintelio gyvenimo tikslo, „religija” skverbėsi pas mus ir pro geležinės uždangos apačią, tačiau visa jėga nesireiškė). Tačiau tuose kraštuose, kurių moralinis stuburas buvo pagraužtas totalitarinio režimo teroro ir melo, „vartok ir griebk” rūšies gyvenimo filosofija turėjo sąlygas suvešėti pačia primityviausis forma. Vienas įžvalgus amerikietis tokį Vakarų hedonizmo poveikį Rytų ir Centrinės Europos kraštams yra palyginęs su antrąja uragano banga: praūžus pirmajai, pastatai išlieka stovėti, tačiau jų atramos lieka kritiškai susilpnintos - tad antroji banga nušluoja jau viską. Komunistinio režimo paverstas melagiu ir atminties netekusiu mankurtu, jaunas anų laikų vyras laikėsi padorumo ribų dėl to, kad jų peržengti jam neleido režimas. Tačiau negalėdamas savo gyvenime teigti racionaliai suvokiamo gėrio (juk net nekalbant apie dvasinius dalykus, vien ekonominė santvarka jau buvo absurdiška, tačiau žmogus turėjo gyventi užčiaupęs burną, o išgyvenimo įgūdžiu palaipsniui tapo melas ir „kombinavimas”), jis vidujai silpnėjo ir degradavo; režimo varžtams nukritus, barjerų išnaudoti, apgaudinėti ar plėšti neliko. Vartotojiškumo, kuriuo pasuko didelė dalis mūsų jaunų, fizinių jėgų kupinų vyrų okupacijai pasibaigus, lygis priklausė nuo jų šeimos istorijos, išsilavinimo ir kitų individualių aplinkybių; jo spektras tęsiasi nuo dalyvavimo nusikaltėliškose grupuotėse miestuose bei senukų žudymo kaimuose iki patogaus sau gyvenimo susikūrimo valstybinio posto sąskaita.

Tarp šių dviejų polių egzistuoja daugybė tarpinių variantų, tačiau kad ir kaip ten būtų, palyginti su padėtimi Vakarų Europos šalyse, degradavimo lygis išties stebina: štai jei kas nors ką nors nužudo kuriame nors Austrijos regione, apie šį įvykį televizija kalba tris dienas, nagrinėjamos ir apmąstomos tragedijos priežastys, įvykį komentuoja įvairūs specialistai. O pas mus tam paprasčiausiai nėra laiko, nes LNK televizija apie kelis rastus lavonus papasakoja kas vakarą. Nenorom peršasi išvada, kad komunistinis režimas žmogaus dvasią sugriauna greičiau ir totaliau negu jo hedonistinė atmaina – ir ypač vyro, kuriam svarbu išvystyti racionalų pasaulio, kurio tikroji civilizacija visada buvo susijusi su gėrio kūrimu, suvokimą. Nusikalstamumo problemą aiškinti materialiniais nepritekliais yra naivu: mūsų krašte smurto buvo mažiau daug skurdesniais laikais; tą patį rodo ir kitų šalių patirtis.

Tačiau grįžkime prie karaliaus archetipo. Karaliaus institucija, taigi karūna, išlieka, nepaisant to, kad šis postas yra vakuojantis. Šeima karaliaus ilgisi: skaidriausia ir paprasčiausia tokio ilgesio forma matoma, regis, vaikų akyse. Tėvas yra namų stabilumo, saugumo garantas. Mažiems vaikams jis, žinoma, yra visagalis; ne veltui psichologija kalba, kad Dievo paveikslui susiformuoti žmogaus širdyje tėvo asmenybė yra labai svarbi. Moteris tokios krizės metu elgiasi įvairiai. Viena vertus, kartais ji lieka net vergiškai priklausoma nuo savojo tirono, patvirtindama, regis, Pradžios knygoje ištartą pranašystę: „tu aistringai geisi vyro, o jis valdys tave” (3:16). Kitais atvejais ji sukyla ir „išsivaduoja” išsiskirdama. Toks žingsnis yra prieštaringas: tyrimai rodo, jog jei konfliktas santuokoje nėra kraštutinai aštrus ir agresyvus, tiek vaikai, tiek patys sutuoktiniai daugiau laimi santuokai išlikus. Biblinė pranašystė, žinoma, moters gyvenime tada pildosi kitokiu pavidalu: skausmingai ir be vidinės laisvės ieškoma kito viliantis, kad jis bus geresnis. Dar kitais atvejais – ir tai pas mus vyksta gana dažnai, moteris tampa stipri savo šeimoje ir degradavusį „karalių” nugrūda į namų kampą. Jame jis kuičiasi ir geria alų, kartais kiek pašūkauja, bet iš esmės laikosi tyliai, nes turi mažai galios, agresiją kaupia viduje. Suvyriškėjusi moteris gali jaustis galinga – tačiau taip pat vieniša ir nelaiminga. Be to, ji, regis, pakliūva į Freudo aprašytos savo sūnus „kastruojančios” moters kategoriją: dėl nusivylimo vyrų gimine jai sunku leisti išsiskleisti ir jos sūnų vyriškumui. Ypač Vakarų šalyse, kuriose paaugliams metodiškai ir agresyviai siūlomas homoseksualaus elgesio „pasirinkimas” (kaip žinoma, tokia gerai pasaulinių žinybų apmokama kampanija organizuojama ir pas mus), tokia vyriškumo frustracija berniuko širdyje neretai baigiasi homoseksualiniu elgesiu paauglystės metais.

Karaliaus institucijos garbė gali būti atkurta tik vyrui atgavus galią. Karalius gali būti tikrai galingas ne tironija ir priespauda, tačiau tik tikra, tarnystės paženklinta galia. Tai ypač matoma mūsų laikais, kada moteris tampa nuo vyro nepriklausoma išoriškai. Vienas žymiausių psichiatriją ir katalikybę integruojančio judėjimo atstovų - Philas Mango pabrėžia, jog tikrasis karalius – tai aukos vyras, tas, kurio galia ateina per rūpinimąsi kitais. Žinoma, šio idealo centre stovi Kristus; jau Jungo aprašytas karaliaus archetipas dvelkia rūpesčiu ir gerumu -- tačiau Kristaus-karaliaus tarnystėje šis gerumas pasiekia absoliuto pilnatvę per aukos dimensiją. Tad jei kartu su Jungu kalbame apie kiekvieno vyro pasąmonėje glūdintį karaliaus archetipą, pakrikštyto vyro širdyje tai yra Kristus, pasiaukojantis karalius. Jo galia susijusi ne su tradicija, ekonominiu pranašumu ar prievarta, tačiau yra natūrali: šeimoje tas turi daug galios, kuris daug daro. Ir labiausiai tuo atveju, kada darydamas siekia ne valdžios – pasitaiko ir taip – tačiau savo mylimų žmonių laisvės ir laimės. Toks vyras šeimoje gerbiamas ne tik dėl archetipiškai virš jo galvos tebekabančios karūnos – jame tikrai atpažįstama tai, ką toji karūna vainikuoja.

Tada, regis, suprantamesnis tampa net keblusis Laiško Efeziečiams teiginys: „moterys, būkite paklusnios savo vyrams” (5:22). Mylimas žmogus išklausomas. Jeanas Vanier kaip visada tiksliai įvardija vieną iš vyro ir moters skirtumus niveliuojančios feminizmo atmainos priežastį: moteris turėjo sukietinti savo širdį nepasitikėdama vyru. Išties jai reikia jo atramos, ir ypač kai joje bręsta nauja gyvybė; tačiau kaip ji gali atsiverti tokiam, kuris nejaučia tos gyvybės brangumo ir nuolat vejasi vis išslystančias iliuzinio gyvumo formas? Tik tuo, iš kurio jaučiamas tvirtas apsisprendimas už gėrį, galima pasitikėti.

Belieka apibrėžti, ką reiškia tas apsisprendimas už gėrį. Gal svarbiausias krikščionybės principas ir jos galia - bei, jei žvilgtelėsime į šių dienų politines aktualijas, jos skirtumas nuo islamo - yra tai, jog blogio ir gėrio kovą ji visada suvokė kaip vykstančią visų pirma paties žmogaus širdyje. Gėrio kūrimas nereiškia savų, kad ir teisingų principų įgyvendinimo bet kokia kaina (pvz., agresyviomis priemonėmis), lygiai taip kaip ir pergalė prieš blogį nėra galvų nukapojimas piktadariams. Tiesa, krikščionys daug kada klydo ir galvas kapojo, tačiau doktrinos lygmeniu – o, kaip rodo istorija, teisinga ar neteisinga filosofija galų gale labai rimtai veikia įvykių raidą – prasižengimas su įsakymu „neužmušk” visada buvo ir išliko nuodėme. O radikaliausia yra tai, jog Kalno pamoksle Kristus Dekalogą paverčia vidine, psichologine, jeigu norite, realija: „jums buvo sakyta: Nežudyk;… o aš sakau, jei kas pyksta savo brolio…”(Mt: 21-22). Tad kalbame apie suirzimo ir pykčio atsisakymą kasdieniuose santykiuose su žmonėmis – labai paprastą, tačiau ir labai radikalų idealą, prie kurio artėti padeda visas turtingas krikščioniško dvasingumo arsenalas, šventųjų liudijimai ir mąstytojų palikimas. Nepretenduodami jo čia išdėstyti, pacituosime Jono Pauliaus II mintį iš „Laiško šeimoms”: „Tik tas, kuris gali būti reiklus sau meilės atžvilgiu gali reikalauti meilės ir iš kitų”. Jei tėvas šeimos gyvenimui ir tarpusavio santykiams gali suteikti harmonijos ir ramybės, įdiegti tvarką ir pagarbą vienas kitam, tai įmanoma tik tada, jeigu jis pats rimtai šių dalykų siekia. Kaip rašo vienas airių rašytojas, padėti vaikams, o ypač paaugliams susivaldyti galima tik susivaldant pačiam. Reikalauti laikytis meilės įstatymo tarpusavio santykiuose gali tik tas, kuris turi drąsos atsiprašyti tada, kai pats meilei nusižengia. Pripažįstant savo klaidą atkuriama galia teigti meilės idealą – kitaip juo netikima, ir jis šeimoje neįsitvirtina.

Taip bent keliais bruožais mėginant nubrėžti vyriškos galios atgavimo trajektoriją – globojančios ir besirūpinančios, o ne išnaudojančios galios – yra akivaizdu, kad reikalingos sistemingos ir nuolatinės pastangos. Prisipažinsiu tiesiai, jog kito kelio kaip krikščionybė nematau. Tiesa, galima pasiskaityti gerų straipsnių apie psichologiją, dabar populiari „pozityviosios psichologijos” mokykla skatina pačiam apmąstyti ir lavinti savo charakterį – tačiau vargiai ar rasime tokią saviugdos sistemą, kuri pajėgtų paskatinti žmones nuolatiniam dvasiniam augimui. Nuolat galima užsiimti tik svarbiausiais gyvenimo dalykais – tad ir vidinio augimo pastanga gali būti sėkminga tik tada, kai ji tampa dievoieškos dalimi. Jei neužmurziname stiklų neprisipažintomis savo ar neatleistomis kitiems kaltėmis, metams bėgant, tikėjimo dimensija gyvenime, kaip pripažino ir Karlas Jungas, tik stiprėja.

Apie karaliaus atgavimą karūnai, kalbant praktiškai, reikia pasakyti, kad to negalėsime pasiekti tol, kol neišspręsime mokyklos problemos. Mūsų berniukai – kaip ir mergaitės – yra natūralūs gėrio mylėtojai iki brendimo pradžios – tačiau tada mūsų mokyklose – taip pat ir katalikiškose – iš tokių imama juoktis. Kol neturėsime tokių, kuriose alsuoja  laisva, bet stipriai gėrį teigianti dvasia, kuriose tikros vertybės traukia labiau negu po suolais vartomos „Panelės” ir „Kosmopolitanai”, tol mūsų pastangos atgauti tebeegzistuojančioms karūnoms karalius bus nelabai sėkmingos. Hedonizmo srovė taip plauna gležnas jaunų vyrų dvasines šaknis, kad beveik visose Europos šalyse merginoms sunku susirasti ką nors panašaus, už ko galima būtų ištekėti. Kaip kalbėjo Paulas Vitzas, masiškai paplitę du jaunuolių tipai: mačo ir chroniškai ištįsusio pliaže (angl. - whimp). Šiaurės Amerikoje, regis, yra truputį geriau. Ten kultūrinis jaunimo lavinimo kontekstas yra labai skirtingas nuo Europos, yra susikūrusi ištisa jaunimo subkultūra, kurioje garbingumas, skaistumas ir gėrio siekimas yra norma, o ne atgyvena.

Per Rytų apeigų Katalikų vestuves jaunieji karūnuojami karūnomis. „Kankiniai kovojo gerą kovą, - sakoma jiems. - Laimėkite karūną ir jūs”. Žinoma, turima omeny dvasinė kova. Tad kai tėvų susirinkimuose šalia mamų imsime matyti lygią dalį tėvų tuo metu, kai vyksta krepšinio rungtynės (susirinkimo laiką, žinoma, bus parinkusi užkietėjusi feministė susilažinusi, jog iš vyrų tėra skysta košė), tada pamatysime ženklą, kad iš kovų smėlio dėžėje vyrai sugrįžta į tikresnes. Ir ar gali būti didesnė kankinystė, negu čia paminėta?

Gintautas Vaitoška, Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Šeimos krizės. Vyrų perspektyva”; Bernardinai.lt, 2006