TĖVAS
/.../ Žodis tėvas ir
jo buitiškesnis pakaitalas tėtė ne vienoje kalboje dar yra išlaikęs
giminišką šaknį: latvių tēvs, mirusioje prūsų tāvs, lotynų
tata, lenkų tata, rusų тата, anglų dad ir kt.
Kai kurie kalbotyrininkai mano, kad šis žodis yra kilęs iš vaikų kalbos,
t. y. vaikai, besimokydami kalbėti, pirmiausia bando tarti nesudėtingus
pasikartojančių priebalsių su balsiais derinius: *tata, *atta
(plg rus. отец), *ptata (plg. lot. pater). Taigi
žodis tėtė, įvardijantis gimdytoją galėjo atsirasti ir prigyti iš
vaikų lūpų.
Atkuriamas indoeuropiečių kalbos žodis *pαtēr pirmiausia reiškė ne
tėvą kaip gimdytoją, o tėvą kaip šeimos galvą. Iš tokios žodžio reikšmės
nusakomos tėvo pareigos tėvas turi rūpintis šeima, ją išlaikyti. Nuo
seno įprasta, kad vyrai išeina parnešti maisto, o moterys lieka namie
prižiūrėti vaikų. Šis darbas tarsi yra moteriškas.
Iš tiesų psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas turi didžiulę
reikšmę. Pastebėta, kad moteriai dar tik nešiojant kūdikį, svarbu, kad
tėvas užmegztų su juo kontaktą kalbintų ne tik žmoną, bet ir dar
negimusį kūdikį. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o
pirmiausia, ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai
išsiskiriančius veiksmus. Pavyzdys jam dažniausiai yra artimiausias tos
pačios lyties žmogus. Taigi moteris, mananti, kad vaiką išauklės taip, kad
jis neperimtų tėvo ydų, yra gana naivi. Neveltui sakoma, kad moteris turi
tekėti už to vyro, į kurį panašių vaikų nori turėti. /.../
day.lt |