TARP VILTIES IR GEDULO

Nuo 1941 m. birželio dienų, kai prasidėjo mūsų tautos genocidas, jau praslinko 65 metai, tiek laiko pakanka, kad susidarytų erdvė užmarščiai ir nejautrai. Gedėti darosi vis sunkiau, o ir gedinčiųjų pulkas mąžta. Be to, pavojinga yra užsiliūliuoti kančia, ją garbstyti, užsisklęsti gedėjimo kultais. Sustingęs ties praeitimi gedulas kuria efemeriškas nuotaikas, taip palengva praranda nacionalinį mastą ir tampa tik tų mūsų piliečių, kurie buvo tiesiogiai paliesti tremties, diena. Netruks ateiti metas, kai trėmimo kataklizmo poveikis gyvenančiai kartai apsiribos vien seneliais.
Vis dėlto apeiti tyliai tremties klausimą, palikti jį vien tremtiniams ir istorikams, apsiriboti žvakučių deginimo, graudžių kalbų sakymo apeigomis reikštų nusižengti tautos sąmonei ir atminčiai. Labiau nei tautos kančios aukštinimo mums reikia giluminio trėmimo fakto ir jo padarinių įvertinimo. Kartais susidaro įspūdis, jog pasitenkiname dainomis, eilėmis bei liūdesio emocijomis, nors trūksta racionalių svarstymų ir net žingsnių.
Niekas neginčys, kad trėmimai tapo tikra tautos katastrofa. Ne tik jos genofondui, bet ir tautinei savimonei bei kultūrai. Turiu omenyje ne tai, kad Bernardas Brazdžionis JAV turėjo kurti patriotinius eilėraščius, o Marcelijus Martinaitis metaforomis verkė dėl tautos likimo. Aukštosios kultūros nuostoliai menki, palyginti su kultūros kaip žmonių gyvensenos būdo, įkūnyto materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje, žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, pačiu savimi ir gamta. Pirmiausia tremtis palietė išsilavinusius, pasiturinčius, visuomeniškus piliečius. Be to, ji sudavė stiprų smūgį vyriškajai tautos pusei, juk neturėtume pamiršti, kad to meto mūsų visuomenė buvo itin patriarchalinė. Didžioji dauguma stiprių vyrų buvo išvežti arba žuvo pasipriešinimo judėjime. Sovietinėje visuomenėje dažniausiai išliko konformistai arba ne per stipriausios moralės vyrai. O iš tremties sugrįžo ne vienas dvasiškai palūžęs. Nuo to meto mus augino stiprios moterys, tai sukėlė rimtų padarinių, kurių poveikis jaučiamas iki šiol. Tai tik vienas 1941 m. dramos aspektas, kurio padarytą žalą sunku apskaičiuoti.
Be to, būtina paminėti ideologinę žalą. Ten, kur buvo išrauta, išplėšta, išnaikinta, okupantai mikliai įdiegė nuostatų, fobijų bei požiūrių, kurie tebėra gajūs. Racionalus protas neranda argumentų, kaip tauta, kurios keli šimtai tūkstančių žmonių buvo vienu ar kitu būdu sunaikinti, gali romantizuoti sovietinę praeitį, su nostalgija žvalgytis į Rusiją. Pakanka žvilgtelėti, pavyzdžiui, į interneto vartų „Delfi“ lankytojų komentarus, kurie keikia bei niekina viską, kas pilietiška ir tautiška. Tikrai tų komentarų autoriai nėra vyresnio amžiaus žmonės, vadinasi, mūsų kolektyvinėje sąmonėje bei atmintyje tvyro „baltos dėmės“. Sovietinis tvaikas tebėra gyvas mūsų atmintyje ir turime konstatuoti, kad egzistuoja nemenka visuomenės dalis, kuri stengiasi jį padaryti kuo gyvesnį. Pavojinga darosi, kai nemažas politikų būrys tam pataikauja ir šiomis nuotaikomis manipuliuoja. Tai, kad mūsų tautinė savimonė dar neatsistačiusi, liudija ir emigracijos mastai. Nevertėtų dėl visko kaltinti tik sunkią ekonominę bei socialinę padėtį, juk yra daugiau kraštų, kurie turėdami panašias socioekonomines sąlygas nepasiekia tokių emigracijos mastų. Tad esama giluminių pažeidimų (jų kilmę siečiau ir su 1941 m. birželiu), į kurių diagnozę bei šalinimą pakankamai neatsižvelgiama.
Todėl neužtenka gedėti. Kaip ir apsiriboti lokaliu trėmimo fakto vertinimu. Lietuva turi apie trėmimo dramą ir jos pasekmes kalbėti tarptautiniu lygiu. Turime pripažinti, kad situacija tam bent nebuvo (gal nėra) palanki. Visų pirma Rusija laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, ir Vakarų europiečiai yra linkę nesvarstyti šių klausimų. Komunizmas, nors ir bankrutavo, tebėra patrauklus, juk, pavyzdžiui, Italijos prezidentas – komunistas. Visuotinai smerkiama Stalino politika, bet ne komunizmas. Kol Europoje komunizmas nėra už įstatymo ribų, tol status quo išliks nepakitęs. Šiame procese Rytų Europos (taip pat ir Lietuvos) išgyventa patirtis bei pozicija gali suvaidinti didelį vaidmenį. Deja, atrodo, kad dažnai dėl eurų skambesio iš Europos fondų yra pasirenkama tyla.
Kitas aspektas: įsiterpti šalia žydų holokausto ir Balkanuose vykusių etninių valymų yra sunku. Tačiau ar esama noro? Juk Lietuvai tapus ES nare atsirado bent galimybė prabilti Europai apie savo istorijos skaudžiausios puslapius. Tik atrodo, kad mūsų valstybės strategijoje šiems klausimams nėra vietos.
Kad ir kaip ten būtų, bet įžvalgūs buvo tie, kurie įvardydami birželio 14-ąją šalia žodžio „gedulas“ įrašė ir žodį „viltis“. Tad viltis gali tapti tuo tiltu, kuris jungia praeitį ir ateitį. Viltis, kad egzistuoja teisingumas, kad mūsų atmintis pagis.

Tomas Viluckas, Bernardinai.lt, 2006