ŠVENTIEJI PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI

Petras prisimenamas kaip Jonos sūnus ir Andriejaus brolis, pirmas iš mokinių pripažinęs, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus; pagal tradiciją, jis buvęs nukryžiuotas žemyn galva ir palaidotas Vatikano soduose, palei Triumfo kelią; Paulius laikomas pagonių apaštalu, jis buvęs nukirsdintas ir palaidotas prie Ostijos kelio; abu yra vienodai garbinami visame pasaulyje. Pagal tradiciją, prasidėjusią trečiojo šv. Petro įpėdinio Klemento Romiečio laikais (88-97) ir patvirtintą Eusebijo Cezariečio († 339: žr. Eusebijas Cezarietis, „Bažnyčios istorija", II, 25, 8 ir III, I, 2), Petro ir Pauliaus liudijimas buvo laikomas vienu: birželio 29 dieną minima abiejų mirtis, jie buvo nukankinti Romoje beveik tuo pačiu metu. Iš dokumentų matyti, kad jų kultas prasidėjo iškart po mirties, kurios tiksli data nėra žinoma: vieni teigia, kad jie buvę nukankinti valdant Neronui, 64 metais, kiti, ir tai labiau tikėtina, kad 67 metais.
Petras ir Paulius buvo susitikę Jeruzalėje ir Antiochijoje, sprendžiant klausimą, ar atsivertę į krikščionybę žydai privalo laikytis Įstatymo. Nors pats Paulius buvo išauklėtas kaip tikras judėjas, jam nepavyko evangelizuoti žydų, o Petrui sekėsi geriau. Paulius tapo
genies, t. y. pagonių, apaštalu ir daug keliavo po jų kraštus, o Petras buvo žydų apaštalas. Tačiau Petro vardas dažniau siejamas su pasiuntinyste Romoje, kur jis atvyko bene 44 metais ar truputį vėliau ir buvo pirmas Romos vyskupas; jis galėjo susitikti su Pauliumi, kai šis buvo pirmą kartą įkalintas Romoje, bet apie tai žinių nėra. Tikriausiai jie dar kartą susitiko Romoje paskutiniais savo gyvenimo metais arba prieš pat mirtį. Krikščionybės tradicijoje ir, žinoma, ikonografijoje jie visada kartu. Paulius vaizduojamas kaip apaštalas ir dažnai užima Motiejaus vietą.
Remiantis išlikusia istorine medžiaga, jie laikomi ir vaizduojami kaip dvi kolonos, drauge laikančios visą Bažnyčią: Paulius su savo mokymu, kuris sistemiškai išdėstytas Laiškuose, Petras - kaip autoritetingas tikinčiųjų bendruomenės ganytojas, turįs teisę surišti ir atrišti, t. y. atskirti tuos, kurie priklauso Bažnyčiai, ir tuos, kurie jai nepriklauso.
Pagal tradiciją ikonografijoje abu apaštalai vaizduojami kartu: Petras gauna iš Jėzaus du dangaus karalystės raktus,  ir ši scena vadinama
donatio arba traditio clavis. Paulius gauna įstatymų, t. y. doktrinos, ritinį, todėl ši scena vadinama traditio legis, - tokia tradicija likusi iš antikos meno, vaizduojančio pareigų suteikimą Romos imperijos pareigūnams. Vėliau ji pritaikyta ir Petrui. Petras ir Paulius stovi abipus Kristaus, altoriaus šonuose, triumfo arkos papėdėje, - jie skirtingi, bet visada kartu, tarsi Bažnyčią laikančios kolonos, vaizduojami pagal donatio clavis ir traditio legis schemą.

Apaštalas Petras, apaštalų vadovas

Vasario 22 d. yra pirmiausia šv. Petro kaip vadovo šventė - Cathedra Petri, šv. Petro Katedros šventė (nuo katedros būdavo mokomi žmonės, ji buvo duota Petrui, nes juo turėjo remtis Jėzaus Bažnyčia).
Petras buvo nebejaunas žvejys, vedęs, Galilėjos jūros, t. y. Genezareto ežero, žvejų artelės, kaip sakytume šiandien, vyresnysis Betsaidoje; tikriausiai jis buvo Jono Krikštytojo mokinys, kaip brolis Andriejus ir jo draugai. Po Jono Krikštytojo mirties Jėzus pamato juos su broliu Andriejumi metančius tinklą į ežerą ir pakviečia: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais" (Mk 1, 17). Petro gyvenime būta ir entuziazmo, ir abejonių - kaip tada, kai ežere šėlstant audrai bėgo per vandenį pas Jėzų, bet suabejojo ir būtų nuskendęs, jeigu Jėzus nebūtų ištiesęs jam rankos; jis kitų apaštalų vardu klausinėja Jėzų, bet tik jis vienas duoda Jėzui atsakymą, pakuždėtą Šventosios Dvasios: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus", - ir gauna gyvenimo užduotį: „Tu esi uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus;
ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". Šiais žodžiais pabrėžiamas Petro pirmenybiškumas, kurį prisikėlęs Jėzus patvirtino (plg. Jn 21, 15-17); jie sudaro ir ikonografinės temos pagrindą: Petras su raktais vaizduojamas kaip dangaus vartų sargas.
Petras buvo tvirtai įsitikinęs galįs net gyvybę už Jėzų guldyti, jis kalaviju nukirto ausį vyriausiojo kunigo tarnui, bet neilgai trukus tris kartus savo Mokytojo išsigynė - dar gaidžiui
nepragydus, kaip ir buvo sakęs Jėzus, kuris dėl to nesiliovė jo mylėjęs, ir netgi pilnais kartėlio žodžiais apie įvyksiantį atsižadėjimą išreiškė jam begalinį gailestingumą. Petras po to graudžiai verkė. Kaip ir kiti apaštalai, išskyrus Joną, jis buvo atstu nuo kryžiaus ir netgi nuo kapo vietos, ir tik moterims pranešus, kad kūno kape nebėra, su jaunu mokiniu nuskubėjo pažiūrėti; jis pirmas įžengė į kapą, jam Jėzus liepė ganyti jo kaimenę, jam Jėzus pranašavo kankinio mirtį ir kvietė sekti paskui jį (Jn 21, 15-23). Jis pirmas Jėzaus mirtį ir Prisikėlimą pripažino kaip Šventojo Rašto išsipildymą (Apd 1, 16) ir pasiūlė išsirinkti dvyliktąjį apaštalą; Petras pirmas kalbėjo Jeruzalėje susirinkusiems žmonėms per Sekmines (Apd 2, 14-36).
Čia prasideda drąsūs Petro liudijimai: po Jėzaus Prisikėlimo jis padaro pirmąjį stebuklą -su Jonu nuėjęs į Šventyklą išgydo luošį: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!" (Apd 3, 6); paskui jis pamokslauja, daro stebuklus ir pagaliau, Erodo Agripos įmestas į kalėjimą, nemurmėdamas susitaiko su likimu. Bičiuliams už jį karštai meldžiantis, Petras „supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių" (Apd 12, 6). Staiga ten atsirado Viešpaties angelas ir išvedė jį iš kalėjimo. Daugiau apie Petrą Šventajame Rašte beveik nieko neparašyta, bet pasakojimų apie jo atvykimą į Romą ir nukankinimą tradicija labai sena ir pagrįsta. Čia atsiranda jo susitikimo su Jėzumi epizodas. Tai atsitiko Apijaus kelyje, netoli dabartinių Sv. Sebastijono katakombų. Bėgančiam iš Romos Petrui pasirodė Jėzus.
Domine, ąuo vadis?, „Viešpatie, kur eini?" - paklausė jį Petras, ir Jėzus atsakė einąs į Romą, kad jį nukryžiuotų antrą kartą. Petras suprato ir grįžo atgal. Toje vietoje, kur Petras sutiko Jėzų, stovi bažnytėlė, žmonių pavadinta Domine, ąuo vadis, joje saugomas akmuo su dviejų pėdų atspaudais: tradicija tvirtina, kad juos įspaudęs Jėzus.
Šv. Petras tikriausiai buvo nukankintas per Nerono persekiojimus (64-68), po garsiojo Romos gaisro: jis buvo pasmerktas nukryžiuoti ir prašė, kad jį nukryžiuotų galva žemyn,
iš nusižeminimo, kad jo kančia nebūtų panaši į Kristaus; Petras buvo nukryžiuotas Kaligulos (37-41) pastatydintame cirke Vatikano soduose ir palaidotas netoli esančiose kapinėse.
Šv. Petras pradėtas garbinti iškart po mirties: popiežius šv. Anakletas (arba Kietas, 76-88) ant jo kapo pastatydino koplytėlę. Išlikęs Gajaus liudijimas (apie 200 m.), kuriame šis giriasi: „Aš galiu tau parodyti apaštalų trofėjus (paminklus). Nuženk į Vatikano kalvą arba nueik keliu į Ostiją ir atrasi ten paminklus tų, kurie įkūrė šitą Bažnyčią (Eusebijas Cezarietis, „Bažnyčios istorija", II, 25, 7).-324 m. Konstantinas vietoj koplyčios pastatydino baziliką
adcorpus, t. y. prie šventojo kūno; čia, sėdėdamas ant medinės katedros, kuri priklausiusi apaštalui, popiežius krikštydavo, čionai be paliovos traukė maldininkai, šioje vietoje popiežius Mikalojus V (1447-1455) įsteigė popiežių rezidenciją.
Kadangi pats buvo žvejys, šv. Petras globoja žvejus, ypač gėlųjų vandenų, nes žvejojo Genezareto ežere, ir dar žuvų prekeivius, tinklų mezgėjus; jis buvo sukaustytas grandinėmis, todėl globoja metalo liejyklas, jų darbininkus, spynų gamintojus; jis globoja pjovėjus ir pintinių pynėjus, nes „riša", kaip ir jie; laiko raktus, todėl globoja spynų gamintojus ir laikrodininkus, nes laikrodžiai, kaip ir užraktai, yra tikslūs prietaisai, be to, gaidys buvo tarsi jo gyvasis laikrodis; vien dėl vardo (gr.
petros - „uola", „akmuo") yra mūrininkų globėjas. Kaip Dangaus vartų sargas, globoja durininkus. Jo prašoma padėti karščiuojant, ištikus pamišimui, įkirtus gyvatei, įkandus pasiutusiam šuniui, - mat nuvijo šalin burtininko Simono ant jo užsiundytus šunis. Jis visada su barzda, tvarkingai sušukuotais plaukais, tamsiais arba žilais, priklausomai nuo to, kokio amžiaus jį norima pavaizduoti; dažniausiai jis gana senas. Gausioje ikonografijoje pavaizduoti visi jo gyvenimo epizodai; dar reikia pridurti traditio fidei ikonografiją. Pagrindinis jo atributas yra raktai, vienas auksinis, kitas sidabrinis - tai dangaus ir pragaro, surišimo ir atrišimo (t. y. nuodėmių atleidimo ir atskyrimo nuo Bažnyčios), dvasinės valdžios ir pasaulietinės valdžios raktai, nelygu kaip interpretuosi; jų gali būti ir trys: vienas simbolizuoja valdžią danguje, kitas - žemėje, trečias - mirusiųjų pasaulyje. Raktai yra surišti, susipynę, nes valdžia yra viena; dėl to šv. Petras gali būti vaizduojamas tik su vienu raktu.
Kiti atributai yra tinklas, žūklės reikmenys, gaidys, užgiedojęs Petrui išsigynus Jėzaus, grandinės, iš kurių jį išlaisvino angelas, valtis, kurios yra vairininkas, t. y. Bažnyčia; kada ne kada vietoj stiebo yra kryžius. Kartais atributas yra apverstas kryžius, trigubos karūnos pavidalo tiara, žyminti pasaulietinę, dvasinę ir karališkąją valdžią, bei popiežiaus kryžius su trimis kryžmomis.

Paulius Tarsietis, pagonių apaštalas

Saulius gimė Kilikijos sostinėje Tarse, judėjų šeimoje. Jam buvo duotas pirmojo hebrajų karaliaus vardas. Gimęs jis turbūt negavo Pauliaus vardo, nors pagal to meto tradiciją žydai turėdavo du vardus: žydišką ir graikišką arba lotynišką, kuriais vadindavosi bendraudami su pagonimis. Mokslus baigė Jeruzalėje, Gamalielio mokykloje, priklausė fariziejų srovei; buvo uolus krikščionių persekiotojas. Keliaujant organizuoti jų persekiojimo į Damaską, prie miesto vartų jam apsireiškęs Jėzus atskleidė savo šlovę ir skyrė Gerosios Naujienos skelbėju tautoms. Jėzui paklausus: „Sauliau, kam mane persekioji?" - jis suprato, kad Kristus gyvena Bažnyčioje. Viešpaties šviesa ir galybė jį taip sukrėtė, kad jis nukrito nuo žirgo ir laikinai apako.
Si „dangaus šviesa" Damasko kelyje tapo netikėto ir ryžtingo atsivertimo sinonimu. Šitaip įsitikinęs, kad Kristus gyvas savo Bažnyčioje (apie tai jis plačiai kalbės savo Laiškuose), Saulius vykdė dieviškojo balso nurodymus: Damaske nukeliavo pas Ananiją ir buvo pakrikštytas. Nepavykus pirmiesiems mėginimams atversti senus draugus, jis trejus metus atsidėjo apmąstymams, po to grįžo į Damaską, bet turėjo iš ten bėgti ir buvo nuleistas nuo miesto sienos pintinėje. Tada nuvyko į Jeruzalę, susitiko su Barnabu, kuris jautė jam didelę pagarbą ir supažindino su apaštalais. Ėjo 37-39 metai po Kristaus. Iš Jeruzalės Saulius grįžo į Taršą. Barnabas, nuvykęs skelbti Evangelijos į Antiochiją, pasikvietė Saulių į šį miestą, kuriame pirmą kartą Jėzaus mokiniai buvo pavadinti krikščionimis (Apd 11, 26). Netrukus susirinkusiems melstis Antiochijos išminčiams apsireiškė Šventoji Dvasia ir pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau". Išminčiai pasninkavo, meldėsi ir, uždėję ant Barnabo ir Sauliaus rankas, išleido juos atlikti pirmosios pasiuntinystės. Nuo šiol Saulius Apaštalų darbuose jau vadinamas Pauliumi - iš lotynų kalbos
paulus, t. y. „mažas": šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo. Iškilus klausimui, ar prieš krikštijant reikia tapti judėju ir būti apipjaustytam, jie abu iškeliavo į Jeruzalę apsvarstyti šio reikalo su apaštalais ir vyresniaisiais.
Po vadinamojo Jeruzalės susirinkimo" Paulius su Barnabu dirbo kartu, 45-49 m. atliko pirmąją apaštališkąją kelionę. Kilus ginčui, ar reikia pasiimti ir Morkų, būsimąjį Evangelistą, jie išsiskyrė. Morkus liko su Barnabu. 50-53 m. Paulius atliko antrąją kelionę, o 53-58 m. - trečiąją. Cezarėjoje jam buvo išpranašauta, kad jis bus suimtas ir pasmerktas mirti (Apd 21, 10-14). Grįžęs į Jeruzalę, Paulius buvo judėjų apkaltintas išniekinęs Šventyklą, ir sukėlė minios pyktį. Romėnai išplėšė jį miniai iš rankų ir uždarė į kalėjimą. Bandymai išsiaiškinti nedavė rezultatų: kuo daugiau Paulius kalbėjo, tuo labiau judėjai pyko, o romėnai nieko nesuprato. Tribūnui įsakius Paulių nuplakdinti, šis pareiškė esąs Romos pilietis ir šios bausmės išvengė.
Paaiškėjus judėjų kėslams Paulių nužudyti, romėnų tribūnas įsakė jį nugabenti pas valdytoją Feliksą, kad šis jį apklaustų kartu su jo kaltintojais - šie atvyko po penkių dienų. Feliksas išlaikė Paulių kalėjime dvejus metus, tikėdamasis gauti už jį išpirką; paskui Feliksą pakeitė įpėdinis Festas, ir judėjai atnaujino kaltinimą. Tada Paulius pareikalavo, kad jį teistų imperatoriaus teismas, ir Festas nutarė siųsti jį į Romą. Plaukiant į Romą, nepalankus vėjas nunešė laivą prie Maltos salos, dėl to Paulius tapo jos globėju. Po trijų mėnesių jie vėl leidosi į kelią ir 61 m. laimingai atplaukė į Romą. Čia turėjo prisistatyti ir kaltintojai. Jų belaukiant, Pauliui buvo leista apsigyventi atskirai su jį sergstinčiu kareiviu, kuriam dalyvaujant jis galėjo susitikinėti su kuo tik nori. Savo išsinuomotame bute Paulius išgyveno dvejus metus. Tuo baigiasi liudijimas apie Paulių Apaštalų darbuose. Iš kitų šaltinių ir ypač iš Laiškų galima daryti išvadą, kad Paulius tikriausiai buvo paleistas liudytojams neatvykus. Nerono persekiojimų laikais jo Romoje nebuvo, bet vėliau romėnai jį vėl suėmė ir atgabeno į Romą, tik šįsyk kalinimas buvo nepalyginti griežtesnis. Ištikimi draugai buvo toli, lankė jį tik Lukas (2 Tim 4, 11), tad Paulių labai slėgė vienatvė. Pagal patikimą literatūrinę ir archeologinę tradiciją, 67 metais, Laurencijaus kelyje, dabartinių Trijų Šaltinių vietoje, jam buvo nukirsta galva, nes
civis romanus - Romos pilietis - galėjo mirti tik tokia mirtimi. Nukirsta galva tris kartus atšoko nuo žemės, ir toje vietoje ištryško trys šaltiniai, davę šiai vietai vardą.
Paulius buvo palaidotas bazilikoje Ostijos kelyje, tebematyti įrašas „Pauliui, apaštalui kankiniui".
Jis yra Graikijos ir Maltos globėjas; Graikijos globėju Paulių 1914 m. liepos 16 d. paskelbė Pijus X. Prieš pat atsivertimą jis nukrito nuo žirgo, todėl tapo raitelių globėju; jis globoja teologus, nes yra sistemiškai išdėstęs krikščioniškąją doktriną. Be to, Paulius globoja virvininkus, galbūt todėl, kad palapinėms austi naudojo virveles, susuktas iš Kilikijos ožkų odos, arba todėl, kad virves reikėjo sukti (lot.
convertere - „atsisukti" - reiškia ir „atsiversti"). Beje, virvėmis jis buvo pintinėje nuleistas nuo Damasko sienų, todėl yra pintinių pynėjų globėjas; kadangi jam galvą nukirto blizgančiu kalaviju, jis tapo poliruotojų ir kardų gamintojų globėju.
Paulius saugo nuo audrų, nes išsigelbėjo audrai užklupus laivą, ir nuo gyvačių įgėlimo bei nuodų, nes Maltoje liko gyvas įkirtus gyvatei; jo prašoma padėti nuo apakimo, nes pats buvo išgydytas, kai apako prie Damasko vartų.
Ikonografijoje atsispindi pagrindiniai jo gyvenimo epizodai, ypač atsivertimas ir nukirsdinimas. Jis vaizduojamas brandaus amžiaus arba senas, su barzda, ūsais ir plaukų vainiku aplink plačią nuplikusią kaktą; pirmuosiuose atvaizduose jis yra su krikščioniškojo mokymo ritiniu, o kalavijas, kuriuo buvo nukirsta galva, tapo pagrindiniu jo atributu tik XIII amžiuje. Dar vienas atributas gali būti pintinė,
kurioje jis buvo nuleistas nuo Damasko sienos.

Fernando ir Gioia Lanzi, „Šventieji globėjai ir jų simboliai“; Bernardinai.lt, 2006

Kitos birželio šventės

Į puslapį VYDIJA