Ar seksime Paulių mažylį ir Petrą uolą?
Šiandien viso pasaulio Katalikų Bažnyčia
švenčia apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmes. Švęsti visų
pirma reiškia minėti, prisiminti ką nors ypatingo.
Prisimindami asmenį, švęsdami, tarkim, jo gimtadienį, grąžiname
jo veidą, charakterį, jo įtaką mums ir mūsų gyvenimui.
Kaip mums susigrąžinti šventuosius Petrą ir Paulių
praeities krikščionis, mūsų pirmtakus, kurių fiziškai
net nebuvome sutikę. Ką reiškia juos susitikti šiandien?
Pirmiausia turėtume prisiminti jų paliktą mums Evangelijos
skelbimą bei gyvenimą.
Evangelija tai Kristus. Jie sekė bei kartojo Kristų.
Paskui kiti sekė bei kartojo juos. Tuos kitus sekė dar kiti.
Taip viena kitą sekė bei kartojo tikėjimo kartos.
Galiausiai iš kažko išgirdome Gerąją naujieną mes. Nuo
tada stengiamės būti krikščionys ir išsilaikyti prie tikėjimo
šerdies. O patirtis sako, kad laikomės tos šerdies nuolatos
ieškodami, klysdami, klupdami, tai atsitolindami, tai vėl
prie jos priartėdami. Svarbiausia nepamiršti, ko ieškome
juk tai Kristus, ta Evangelijos šerdis. O būti krikščionimi
toli gražu nereiškia tik būti pakrikštytam, priklausyti
tam tikrai institucijai ar organizacijai, bet pirmiausia būti
apsisprendusiam orientuotis gyvenime pagal Kristaus nurodytą
kelią. Tas kelias siauras, nes reikalauja atkartoti Kristaus
gyvenimą ne kaip tam tikrą šabloną, o visiškai asmeniškai
ir kūrybingai, tuo unikaliu būdu skirtu kiekvienam iš mūsų.
Kitaip sakant, tikėti Kristų reiškia kaskart iš naujo
atrasti save ir savitu būdu vykdyti Dievo valią. Čia ir tik
čia slypi kiekvieno žmogaus laimė ir išganymas. Bent jau
taip skelbia Evangelija.
Pakeliui į Dievo karalystę mums gelbsti ten jau keliavusių
pėdsakai. Šiandien, nors ir probrėkšmais, turime progą
pasekti aistringų Kristaus sekėjų Petro ir Pauliaus išmintais
takais. Vingiuoti, dažnai painūs jų palikti pėdsakai. Mus
tai guodžia ir gąsdina. Guodžia, nes suprantame, kad nei
Petras, nei Paulius nebuvo angelai, kuriuos dabar galėtume išstatyti
adoracijai, kitaip sakant, žavėjimuisi iš tolo, be jokios
vilties prie jų prisigretinti. Mus tai gąsdina, kai
suprantame, kad jei nepavyko purvo, nusivylimo ir apskritai
gyvenimo krizių išvengti jiems, tai tikrai nepavyks ir mums.
Apaštalas Paulius tikras žydas, benjaminaitis, gimęs
religingoje šeimoje ir todėl pavadintas šio klano
garsiausio atstovo Sauliaus vardu. O prisiminkime, Raštas
sako, kad Saulius buvo visa galva aukštesnis už kitus vyrus,
tikras galiūnas, tikras lyderis. Būtent jam tiko būti
pirmuoju Izraelio karaliumi. Benjaminaičių kartos juo didžiavosi
ir savo vaikus pramindavo šiuo vardu, linkėdami savo atžaloms
šlovingo gyvenimo, gal net politinės sėkmės. Bet
evangelinis tikėjimas gimsta iš paradokso, absurdo, dažnai
net sarkastiškos lemties įsčių. Saulius iš Tarso suaugo,
baigė Rašto mokslus pas Gamalielį, bet turbūt nei išore,
nei vidumi neprilygo legendiniam Sauliui. Jį pravardžiavo žydams
svetima kalba mažyliu, mat paulius lotyniškai
reiškia mažą, menką, nepastebimą. Tas mažylis,
tik sutikęs Kristų tapo galingas, bet vėlgi pirmiausia ne
savo įtaka, politiniu autoritetu, bet žmogišku tikėjimu,
viltimi, ir ypač meile.
Pauliaus artimumas Kristui bei evangelinės tiesos genialus išplėtojimas
nebuvo visuotinai pripažintas jam tebesant gyvam. Šalia
Petro, vadinamo uola, jis atrodė, ko gero, apgailėtinai.
Bet po mirties į jį buvo įsiklausoma vis labiau ir labiau.
Apaštalų darbai besikuriančios ir beplintančios krikščionybės
metraštis - pirmaisiais dvylika skyrių susitelkė į Petrą
ir kitus Jeruzalės autoritetus. Bet likusių šešiolikos
skyrių pagrindinis herojus laisvės Evangelijos šauklys,
tautų apaštalas Paulius.
Na, o Petras? Jo gyvenimas taip pat mums rodo evangelinio
gyvenimo nestandartiškumą. Jį vadino uola matyt,
dėl jo ryžtingumo ir tvirtumo. Betgi kai Jėzus maldavo budėti,
jis užmigo. Negana to, tą pačią naktį jis net išsižadėjo
savo mokytojo, savo artimo bičiulio. Trigubas išsižadėjimas
evangelijose tikriausiai reiškia visišką nusigręžimą,
galėtume sakyti, išdavystę, nors ir iš baimės. O ir jo
tvirtumas dažniausiai reiškiasi ne ten, kur to būtų norėjęs
Viešpats. Petras kartu su Jokūbu ir Jonu ne kartą aiškiai
išsiduoda, kad Jėzų mato kaip politinį lyderį, šalia
kurio būtų galima padaryti neblogą politinę karjerą.
Kovai dėl valdžios Petrui ryžto, rodos, pakako. Jėzui
prisipažinus, jog visa Jo valdžia tai laisvas leidimasis
būti gėdingai nuodėmės ir galios struktūrų nužudytam,
Petras ryžtingai pasipriešina: Nieku gyvu tau neturi taip
atsitikti. Ir čia Petrui tenka skaudžiai nusivilti
jis numetamas nuo netikro sosto, nuo puikybės uolos, gundančios
mokyti vietoj Kristaus ir net patį Kristų. Šėtone,
pasidavęs skaldančioms politinėms intrigoms, sako Viešpats,
- grįžk į savo vietą, pas savuosius, į broliškos lygybės
būrį. Tavo vieta ne prieky manęs, bet už manęs. Sek
mane...
Tiek Petro, tiek Pauliaus gyvenimo peripetijos netoli nuo mūsų
ieškojimų, mūsų atsitolinimų bei priartėjimų prie Dievo
karalystės ir meilės tiesos. Kiekvienas esame Paulius mažylis,
kai suprantame, jog visa evangelinė jėga slypi mažume, švelnume
bei lankstume. Mes būname ir tie petrai uolos tiek
tada, kai klaidžiojame savo ambicijų labirintuose, tiek
tada, kai Mesiją, Dievo siųstąjį, atpažįstame Žmogaus Sūnuje,
kasdienybėje sutiktame žmoguje. Taip kuriame Bažnyčią
meilės oazę pasaulyje, atsilaikydami prieš pragaro vartus,
atrakindami vienas kito širdis, atrišdami bei surišdami
savo tarpusavio neapykantos ir meilės ryšius.
Nerijus Čepulis OFM;
Mažoji studija, 2005
|