VASARVIDŽIO MAGIJA, SAULĖ IR UGNIS

Saulės garbinimas Europoje tebėra gyvas ir plačiai paplitęs netgi mūsų amžiuje. Nekalbu apie paplūdimius užplūdusius vasarotojus, kurių kūnai saulėje kepa tarsi skrudintuvuose. Nekalbu netgi apie senoviškus druidų ritualus, kurie šią savaitę atliekami tokiose vietose kaip Stonehenge, kur kylanti vidurvasario saulė nuostabiai lygiuojasi į didžiulį akmenų žiedą.
Kalbu apie paprotį, kuris išplitęs nuo Skandinavijos iki Pietų Ispanijos, nuo Rusijos iki Airijos ir netgi Kinijoje. Šią vasaros saulėgrąžos savaitę tiek pagonys, tiek krikščionys, tiek netikintieji renkasi į ugnies ceremonijas, kurių kilmė susijusi su saulės garbinimo ritualais.
Bendruomenės ir šeimos užkurs laužus ir šoks apie juos, jauni įsimylėjėliai susikibę rankomis šokinės per liepsnas ir mėtys per ugnį gėles, o po laukus bus nešiojami liepsnojantys deglai.
Birželio 23 d., šv. Jono išvakarėse, vokiečiai uždegs Joninių laužus (Johannisfeuer), skandinavai kūrens vidurvasario (midsommar) ugnį, o airiai švęs Laužų naktį (Bonfire Night). Alikantėje ir Valensijoje susirinkusios minios švęs šv. Jono ugnis, turistinę versiją kažkada Bažnyčios pasmerktų papročių, kurie laikyti visuomenės moralei pavojingais prietarais. O daugeliui tai bus tiesiog dar viena proga visą naktį gerti ir krėsti beprotiškas išdaigas su ugnimi ir liepsnojančiais deglais.
Šiauriausiose platumose labiau nei kur kitur prie laužų susirinkę žmonės švęs vasarvidžio saulę, kai sutemos ir aušra susijungia šiauriniame horizonte. Už visų šių ugnies švenčių glūdi reikšmingas dangiškas įvykis – vasaros saulėgrąža, kai saulė virš šiaurinio pusrutulio pakyla aukščiausiai ir dovanoja mums ilgiausią metų dieną. Apie birželio 21 d. saulė tarsi sustingsta aukščiausiame taške, prieš vėl imdama leistis žemyn, kai dienos vėl pradeda trumpėti ir darytis vėsesnės.
Stovime prie slenksčio, už kurio regėti tamsos sugrįžimas. Kinams tai metų „yin“ momentas, kai šaukiamasi „Li“, ugnies stichijos. Šnekant paprastai, mūsų saulė atsiduria pavojuje. Vidurvasario laužas – instinktyvus mūsų atsakas į šį pavojų. Anot vieno keltiškas tradicijas tyrinėjusio autoriaus, laužų kūrimas yra „solidarumo magija“ (sympathetic magic), kuria siekiama, kad saulės šiluma pasiliktų su mumis.
Pati ugnies ceremonija, ko gero, siekia žmonijos istorijos pradžią. Tačiau Katalikų Bažnyčia absorbavo senąją pagonišką šventę ir įtraukė ją į bažnytinį kalendorių, birželio 24 d. paskelbdama šv. Jono Krikštytojo diena. Ši simbolika yra apgalvota – kaip pagoniškose bei keltų religijose vidurvasary vasaros karalius užleidžia kelią žiemos karaliui, panašiai Jonas Krikštytojas užleidžia kelią Jėzui Kristui, kuris gims apie žiemos saulėgrąžą.
Senieji gamtos tikėjimai teigia, kad šitokie persilaužimo momentai atveria pasaulius skiriančias duris. Sakoma, kad, saulei „sustojus“, pasklinda magija, o gamtos dvasias ir žmones skiriančios sienos trumpai sugriūna. Todėl šv. Jono dienos išvakarės laikyta ypatinga diena vaistažolėms rinkti ar apsauginiam ugnies ratui aplink pasėlius ir gyvulius brėžti.
Tai taip pat metas, kai raganos renkasi šokti aplink laužus savo raganų puotose – nuo baskų žemėse žinomos „akelarre“ iki Rusijoje žinomos „Pliko kalno nakties“. Sakoma, kad juodo ožio pavidalu puotoje pasirodo pats velnias, o netyčia į tokią siaubingą puotą įmėklinusiam vargšui valstiečiui vienintelis išsigelbėjimas yra gaidžiams užgiedojus imanti brėkšti aušra.
Tradiciškai laikoma, kad miške ar ant kalno praleista vasarvidžio naktis yra priartėjimas prie dvasių, kurios arba atskleis tau savo galias, arba išvarys iš proto savo išdaigomis. Ši tema aidi ir Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapne“, kurio veiksmas vyksta naktį „miškuose, prie Atėnų“. Patenkame į fėjų ir elfų pasaulį, o jie, kaip teigia intrigantas Pakas, „bėga... nuo Saulės artybės“. O dabar valdo saulės antrininkas „pablyškęs iš piktumo šaltas bevaisis mėnulis“. Dėl to visi pjesės veikėjai išgyvena tarsi beprotybę, kol nesugrįžta tvarka, pastovumas ir tikra meilė.
Nepaisant šiuolaikinio pasaulio spindesio, tebeturime stiprių su saule, mėnuliu bei natūraliu metų ciklu bei ritmu susijusių instinktų. Austrų mąstytojas Rudolfas Steineris tvirtino, kad turėtume pripažinti jų didelį poveikį, jų laikytis ir leisti jiems mus veikti. Žvelgiant šitaip, saulės garbinimas gali netgi būti naudingas mūsų sveikatai.

C. J. Moore, „International Herald Tribune“, Bernardinai.lt, 2006