|
JONINĖS? Kupolės? rASOS?
Masinėse
informavimo priemonėse artėjant kokiai nors kalendorinei
šventei nestinga dėmesio atskiriems jos elementams:
papročiams, tradicijoms, su švente susijusių dievybių ar
mitinių būtybių pavadinimų ir funkcijų analizei. Tradiciškai
bandoma atskirti ikikrikščioniškąjį ir krikščioniškąjį
sluoksnius, etimologizuoti šventės pavadinimą (dažniausiai
ieškoma archajiškesnio, besisiejančio su ikikrikščioniškąja
tradicija) ir t. t. Ne išimtis ir vasaros saulėgrįžos šventė,
kurios pavadinimas ne tik populiariojoje žiniasklaidoje, bet
ir recenzuojamuose mokslo žurnaluose bei studijose,
monografijose, enciklopedijose labai įvairuoja Joninės,
Kupolės, Rasos šventė.
Diskusija, kaip iš tikrųjų reikėtų vadinti vasaros saulėgrįžos
šventę, nėra nauja. Ji tęsiasi nuo 1958 m., kai Ambraziejus
Jonynas savaitraštyje Literatūra ir menas paskelbė straipsnį
Joninės ar Kupolinės? Vieni linkę siūlyti Joninių pavadinimą
(A. Jonynas), kiti labiau pritaria Kupolės šventei (S.
Skrodenis), treti senesniais (ikikrikščioniškais) laiko tik
Kupolės ir Rasos pavadinimus (A. Patackas), atspindinčius
atitinkamai profaniškąjį ir sakralųjį šventės lygmenis ir t.
t.
Iki pat
šių dienų išlikęs šventės pavadinimo neapibrėžtumas suponuoja
ir straipsnio tikslą remiantis kalbine, tautosakine,
etnografine medžiaga ir kalbininkų, etnologų, mitologų
darbais, aptarti visų senuosiuose baltų rašytiniuose
šaltiniuose užfiksuotų pavadinimų kilmę ir semantiką.
Trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventei įvardyti
įvairiuose latvių, lietuvių ir prūsų šaltiniuose randame
tokius pavadinimus Jāņi, Joninės, Kekiris, Kreszė, Kupolė,
Līgo svētki, Rasos.
Kekiris. Pirmasis Kekirio
(Kekyrio) šventės pavadinimą 1835 m. pamini T. Narbutas
teigdamas, kad taip šventę vadinę prūsai ir kad šios šventės
papročiai tokie pat kaip ir slavų Kupalos šventės. 1842
m. Ignacas Johanas Hanušas (Hanusch), remdamasis jau minėto T.
Narbuto darbais, rašo, kad vidurvasarį kreipiamasi į
derlingumo dievus ir prašoma geresnio derliaus, "[...] jeigu
javų pasėliai saulei aukštai pakilus atrodydavo išdžiūvę.
Prūsai šią šventę vadino Kekyris, o lietuviai
Rassa". Nežinia kuo remdamasis A. H. Kirkoras Kekirio
šventę jau priskiria lietuviams. Rašydamas apie baltarusių
tautosaką ir papročius tą pačią informaciją pakartojo ir P.
Besonovas teigdamas, jog "lietuviai tą šventę iki šiol vadina
Kekiris".
Kekirį galėtume sieti su prūsų kekers (pr. dial.
kekirs), kurį V. Mažiulis linkęs kildinti iš vokiečių
keker "žirnis". Lietuvių kalbos žodyne kekiris
neužfiksuotas, o kekeras žinomas tik kaip muzikinis
terminas keleto muzikalių vingių sukergimas vienan
kekeran. Semantiškai kekerui artima lietuvių
kekė ant vieno stiebo, šakelės krūvoje augantys
riešutai, uogos, žiedai ir pan.
Pavadinimas Kekiris, nors paminėtas vėlokai (tik XIX
a.) ir ne visai patikimuose šaltiniuose, vis dėlto
(sprendžiant iš giminingos leksikos) prūsams galėjo būti
žinomas. Tuo tarpu A. H. Kirkoro ir P. Besonovo informaciją,
jog tokiu pavadinimu šventė buvo žinoma ir lietuviams, reikėtų
laikyti nepatikima.
Kresze (keyse, krysze). Pirmą
kartą Kresze paminėta 1426(?) m. Sembos vyskupo
Michaelio Jungės įsake "Nuostatai, kurių prūsai turi laikytis
ir pagal kuriuos nusikaltę tikėjimui turi būti baudžiami".
Jame sakoma, kad "ateityje miškuose bei giriose niekam nevalia
daryti kokių nors susirinkimų ir apeigų, neatitinkančių Šv.
Motinos Bažnyčios nuostatų, o savo krescės (Kresze)
tegu daugiau nebešventina (o gal nebešvenčia? R. B.); bausmė
už tai smarkus išplakimas ir uždraudimas laidoti su
bažnyčia". Remdamasis šia menka informacija ir tokiais pat
menkais vėlesniais šaltiniais V. Toporovas Kresze sieja
su prūsų vasaros saulėgrįžos švente. Iš dalies V. Toporovo
hipotezę, kaip jau yra pažymėjęs A. Patackas, paremia
lietuviška medžiaga. Antai lietuvių krėšėti reiškia
būti vešliam, puikiam, klestėti ("Lygus žiedeliui yra, kursai,
kad nubyra, jau kaip pirm to krėšėjo"); krešėti
tirštėti, tirštėjant džiūti, kietėti. Minėtam žodžiui
giminingi ir kiti tos pačios šaknies dariniai: krešė
kartenė, kresa (Cardamine), krešė miškinė, krešė
vanduolė; krėšuoti žydėti (apie rugius); kryšėti
"Obelėlės žiedeliai kryšėjo" ir pan.
Kupolė. Kupolė (коупалъ)
pirmą kartą paminėta 1262 m. Ipatijaus metraštyje. M.
Strijkovskis (1582 m.) moterų ir merginų sueigas nuo Atvelykio
iki pat Šv. Jono Krikštytojo dienos, skirtas Ledos ir Ledonos
garbei, vadina Kupala (Купала). Minėtuose
šaltiniuose užfiksuota slaviška lytis Kupala gimininga
rytinių slavų Kupalai (Źóļąėą), pagrindiniam
vasaros saulėgrįžos šventės personažui vyro ar moters
pavidalo vasaros pamėklei, kurią baltarusiai dar vadino ir
Maroi (Марой). Yra manančių, kad tiek apeigos, tiek pamėklės
pavadinimas kilę iš veiksmažodžių maudyti (купать),
virti (кипеть), o tai rodo šios šventės ryšį su
ugnimi (dangiška ir žemiška) bei vandeniu. Tačiau tautosakinė,
etnografinė, kalbinė medžiaga leidžia manyti ir kitaip. Jau J.
Balys yra atkreipęs dėmesį į Pinsko (dabar Baltarusija) balų
gyventojų dainą ("O Kupalo, o Kupalo! Kur tu žiemą žiemojai,
kur tu praleidi dabar vasarą, žolėse kvepiančiose ar po
gėle? Žiemojau pūkynuose, vasarą žaidžiau žolynuose"), kuri
rodo aiškų Kupalo santykį su augmenija, tarsi jis būtų
pati augimo (vegetacijos) dievystė. Beje, panaši daina žinoma
ir latviams. Tik kreipiamasi ne į Kupalo, o į Jumį
latvių vaisingumo ir derlingumo dievybę, semantiškai gana
artimą Kupolei: "Kur, Jumiti, tu guleji / Šo garo vasariņu?
/ Tīrumiņa vidiņā / Zem peleka akmentiņa".
Lietuviški raštai (1573 m. Volfenbiutelio postilė, P. Ruigio,
K. G. Milkaus žodynai, M. Valančiaus, M. Katkaus raštai, J.
Balio užrašyti tikėjimai ir kt.) dar labiau patvirtina
Kupolės ryšį su augmenija (kupoliai, kupoliauti,
kupolioti), jos aukščiausia branda kupėjimu (kupėti,
kupoti). Matyt, galima sutikti su D. Vaitkevičiene,
teigiančia, jog "senosios lietuvių saulėgrįžos šventės
kupolio vaizdinys yra sinkretinis: kupoliu (kupole)
vadinamas ir žolynas, kuriame įsikūnija šventės dievybė, ir
apeiginis stulpas, kuris šventės metu puošiamas žolynais, ir
pagaliau pati šventė". Tam antrintų ir naujausia V.
Vaitkevičiaus studija "Alkai", kurioje priskaičiuojama net
aštuoniolika Kupokalnių, Kupkalnių, Kupolio, Kupos
kalnų (daugiausia Rytų Lietuvoje), ant kurių buvo švenčiama
vasaros saulėgrįžos šventė. Galime numanyti, jog šitaip (bent
jau Rytų Lietuvoje) galėjo būti vadinama ir pati šventė.
Taigi
visi trys minėti vasaros saulėgrįžos šventės pavadinimai
Kekiris, Krešė ir Kupolė semantiškai artimi ir
nurodo augalijos, augmenijos (labai svarbios žemdirbiškam
pasaulėvaizdžiui) žydėjimą, klestėjimą, brandą. Išeitų, kad
Kupolės kildinimas iš slavų maudytis (купаться)
ir pats maudymasis, o dar labiau to maudymosi siejimas su
Kristaus krikštu, Jono Krikštytojo kultu laikytinas antriniu.
Painiava bus atsiradusi dėl dviejų religijų papročių ir apeigų
panašumo ikikrikščioniškos tradicijos maudymosi (prausimosi,
laistymosi) per įvairias kalendorines šventes ir krikščioniško
krikšto. Tokių pavyzdžių, kai vanduo naudojamas ir vienos, ir
kitos religijos ritualuose, galime rasti begalę. Antai H.
Latvio "Senojoje Livonijos kronikoje" (apie 11871259 m.)
aprašyti krikščionybės atsisakantys lyviai, kurie apsilieja
Dauguvos upės vandeniu sakydami: "Čia mes krikšto vandenį ir
pačią krikščionybę nuplauname upės vandeniu ir, nusimetę nuo
savęs priimtą tikėjimą, siunčiame jį su grįžtančiais saksais
atgal".
Rasos. Tai bene
problemiškiausias ir daugiausiai diskusijų sukėlęs šventės
pavadinimas. Pirmą kartą paminėtas 1835 m. T. Narbuto
"Lietuvių tautos istorijoje". Joje rašoma, kad "Lietuvoje nuo
gegužės 25-osios lig birželio 25-osios būdavusios Lados
dienos. Jai buvo aukojami balti gaidžiai, keliami pokyliai,
šokama pievose, merginos dainuodavo dainas, kuriose vis
pasikartodavo žodžiai: "Lado, Lado, Lado, didi mūsų deive".
Paskutinę dieną būdavo Rasos šventė. Lietuvos kaimuose dar yra
išlikusių Rasos šventės dainų, kuriose minima Lada,
taip pat auksinė Lada, auksinė ponia". Pažiūromis ir
darbais T. Narbutas lygintinas su kitais romantiškai
nusiteikusiais lietuvių mitologijos tyrinėtojais (S. Daukantu,
J. I. Kraševskiu, A. L. Jucevičiumi), todėl jo pateikta
informacija ne visada galima pasitikėti. Antai iki jo niekam
nežinomus dievus ir deives (Mildą, Nijolę, Verpėją ir kt.) į
lietuvių mitologiją T. Narbutas sakosi įtraukęs remdamasis tik
jam vienam žinomais rankraščiais, kurių vėlesniems
tyrinėtojams nepavyko rasti. Peršasi mintis, kad panašiai T.
Narbuto tekste atsirado ir Rasa. Juo labiau kad
visiškai panašus tekstas apie Ladai skirtą šventę (tik
be Rasos pavadinimo!) žinomas iš kur kas senesnių laikų. Ši
šventė pirmą kartą aprašyta Kromerio kronikos (1555 m.), kuri
buvo saugoma Rygos viešojoje bibliotekoje, intarpe. Ten
sakoma: "Ir mūsų laikais lietuviai, lygiai kaip latviai bei
kuršiai, garbina Ledą, arba Liadą, apie Šv.
Joną. Tada, pagal seną prietaringą paprotį, jie kaišo gėlėmis
ir medžių šakomis visus šaltinius ir rankioja visokias
žoleles, kurios turinčios gydyti nuo įvairių ligų". Ten pat
sakoma, kad kaimiečiai rusai ir lietuviai, šokdami ratelius ir
plodami rankomis, kartoja Ladono vardą. Kromeris
Ladono vardą yra linkęs sieti su slavų Ladu, Ladonu,
kurį gretina su romėnų Marsu ar Plutonu.
Cituotiems tekstams artimą informaciją randame ir M.
Strijkovskio kronikoje (1582 m.). Teigiama, kad "tuoj po
Atvelykio ir ligi pat Šv. Jono Krikštytojo moterys ir merginos
renkasi būriais pašokti ir ten, susiėmusios už rankų, "lado,
lado" ir "lado mano!" kartoja, gieda prisimindamos Ledą
(Ledy), arba Ladoną (Ladony), Kastoro ir
Polukso motiną, nors prasti žmonės ir nežino, iš kur tas
paprotys radosi". Sueigas, skirtas tų dievų garbei, M.
Strijkovskio teigimu, vadino kupala (kupała). Tarp kitų
lietuvių, žemaičių, sembų, latvių ir prūsų dievų toje pačioje
kronikoje minimas ir Didis Ladas (Dzidzis Lado)
didysis dievas, "kuriam užmušinėdavo baltutėlius romytus
gaidžius, jo švenčių apeigos vykdavo nuo gegužės 25 iki
birželio 25 dienos; būdavo atliekamos karčemose, o merginos ir
moterys pievose ir gatvėse, susiėmusios už rankų, šokdavo
ratelius, giedodamos gailiu balsu ir kartodamos: "Lado, lado,
lado, Didis musu Dewie!", tai yra: "Lado, lado, lado, didis
mūsų dieve!" Taip ir dabar dar tebedaro Lietuvoje,
Žemaičiuose, Livonijoje ir Rusioje".
Vėliau
Rasos pavadinimą randame A. L. Jucevičiaus "Lietuvoje"
(1846 m.): "Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai
žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki
saulės tekėjimo", o išnašoje (tarsi žinodamas, kad bus
neaiškumų) jis dar patikslina: "Rasos Vilniuje yra giraitė už
Misionierių parapijos kapinių".
Tą pačią
informaciją (matyt, remdamasis minėtais darbais) 1857 m.
pakartoja ir A. Kirkoras: "Vilniuje yra ypatinga aptverta
vieta, vadinama Rasa, nuo kurios ir kapinės gavo Rasos
vardą. Ten švenčiama šv. Jono išvakarėse, birželio 23 d. Tuo
tarpu pati šventė Lietuvoje buvusi vadinama Kekiris".
Taip pat P. Besonovas: "Jų šventė apsupta nuostabiu mitu apie
Rasą (Šīńńå), Krūminę, Nijolę, Poklių ir jo Pragarą.
Tos apeigos vykstančios Rasose". Kitaip tariant, minėti
šaltiniai liudija, kad Rasos yra ne pačios šventės, o
tik vietovės (kalno) pavadinimas, niekaip neįrodantis, kaip
teigia A. Patackas, jog dabartinių Rasos kapinių
pavadinimas galėjo kilti iš tokio pat šventės pavadinimo.
Apie
vasaros saulėgrįžos šventę vėliau rašiusieji autoriai,
remdamiesi, matyt, tik jau aptartų šaltinių informacija, tik
retkarčiais pakartodavo Rasos vardą.
XX a.
pabaigoje visus pranoko P. Dundulienė, teigdama (daugiausia
remdamasi dainų ar sutartinių refrenais rasito, rasite,
kupalia, kukali ir pan.), kad "per Jonines garbinama
lietuvių deivė Rasytė greičiausiai buvo Kaupolės
duktė" ir kad "iš mitologinės tautosakos galima spręsti, kad
Kaupolė turėjo ne tik dukterį Rasytę, bet ir vyrą
Kaupolį". Kitaip tariant, sukuriama visa "dieviška šeima".
Tuo pat metu Rasos (kaip ikikrikščioniškojo šventės
pavadinimo) įteisinimu rūpinosi ir A. Patackas, teigdamas, kad
Rasa, vasarovidžio šventė, tarp trijų esminių lietuvių
švenčių (dar Ilgės ir Užgavėnės) užima centrinę vietą, o "jos
leitmotyvas yra prasidėjimas, naujos gyvybės pradžia gamtos
ir žmogaus požiūriu, o kosmogoniniu požiūriu Rasa yra
tvėrimo, pasaulio sukūrimo šventė". Siekiant sugrąžinti, kaip
mano A. Patackas, senąjį šventės pavadinimą, svariausi
argumentai yra šie: 1) pirmą kartą Rasą paminėjo
"grafas Kyburgas kelionės į Lietuvą 1398 m. aprašyme" ir ši
informacija sutampa su T. Narbuto ir A. L. Jucevičiaus
duomenimis; 2) A. L. Jucevičiaus raštuose esanti pastaba
"Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių"
įrodo, "kad Rasos giraitės (dabar Rasų
kapinės) pavadinimas galėjęs kilti iš šventės pavadinimo"; 3)
Rasos pavadinimas "yra užfiksuotas tautosakoje".
Pirmasis
argumentas, kad ir kaip būtų gaila, atkrenta dėl jau minėto T.
Narbuto veikalų ir mistinio rankraščio apie grafą Kyburgą
nepatikimumo.
Antrąjį
argumentą reikėtų kiek patikslinti. Iš tikrųjų Rasos
giraitės (dabar Rasų kapinės) pavadinimas t e į r o d o, kad
jis kilo iš bendrinio žodžio rasa. Suprantama, mitinės
ir praktinės rasos reikšmės žemdirbio gyvenime negalima
neįvertinti, tačiau rasa (kaip vandens ekvivalentas)
svarbi ne tik per vasaros saulėgrįžos šventę, bet ir daugelyje
kitų žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių, liaudies medicinoje,
įvairiuose tikėjimuose ir burtuose. Juk sakoma: "Varysim ant
rasų Jurgio (pirmoji) rasa vaistai dėl
gyvulių; linus reikia sėti, kada ant dilgėlių didelė rasa,
tai bus geri linai; karpas gydyti, saulei netekėjus, rasa
nuo lango; dedervinę reik tepti su lango rasomis; jei
nėščia moteriškė nusigando šviesaus veido ir plauko žmogaus,
reikia per tris rytmečius, saulei dar netekėjus, rinkti nuo
žolių rasą ir plauti jąja savo įsčias; jeigu geras
rasojimas būna, tai paskui rugiai brandūs; kai rugiai
rasoja (viena žodžio rasoti reikšmių "žydėti,
plaukti"), tada grybai auga. Identiški arba panašūs papročiai
bei tikėjimai žinomi ir latviams: ja acis sāsāp, tad
jāmazgā rīta rasā, jo tad veselas paliek (jeigu
akis skauda, reikia prausti ryto rasa, tuomet vėl bus
sveikos); vājas acis jāsmērē ar rasu, kura atrodas
uz ratrētem (silpnas akis reikia tepti su rasa, kuri būna
ant saulašarių);par cik nedēļām ļām priekš Jurģiem rasa uz
rudziem, par tik nedēļām priekš Jēkabiem rudzi pļaujami
(prieš kiek savaičių iki Jurginių ant rugių rasa pasirodo,
prieš tiek savaičių iki Jokūbo pjaunami rugiai); ja priekš
Jurģiem zālē ir rasa, tad jau priekš Jēkabdienas rudzi
gatavi (jei prieš Jurgį žolė ir rasa, tai Jokūbo dieną
rugiai nunoksta); rīta rasā vajaga mazgāties, tad
cilvēks paliek smuks" (ryto rasa reikia praustis,
tada žmogus tampa gražus); tas, kas grib būt dzidrs kā
rasa, tam jādzer rasa no rasas zālītes (kas nori būti
švarus, skaistus, tas turi gerti rasą nuo žolės); saulainā
rītā jānogulstas rasotā zālē un jāskatās, kura rasas pilīte
spīd kā zelts, tad tā jāpaņem, jo viņa der par zālēm pret
visām slimībām (saulėtą rytą reikia atsigulti rasotoje
žolėje ir žiūrėti, kuris lašelis spindi kaip auksas, ir tuomet
jį paimti, nes jis yra vaistas nuo visų ligų). Visais minėtais
atvejais rasa gali būti prilyginama tomis pačiomis
savybėmis pasižyminčiam į rytus tekančių šaltinių, upių ir t.
t. vandeniui, kuris veiksmingas ištisus metus, arba vandenims,
kurių gyvybinės (maginės) savybės išryškėja tik per tam tikras
žemdirbiškojo kalendoriaus šventes (Kūčias, Užgavėnes,
Velykas, Jonines ir kt.). O kur dar laistymasis vandeniu
pradedant ar baigiant įvairius žemės ūkio darbus, vandens
simbolika gimtuvių, krikštynų, vestuvių, laidotuvių apeigose,
gyvasis ir gyvybės vanduo pasakose, vandens įvaizdžio prasmės
dainuojamojoje tautosakoje ir t. t. Visa suminėta papročių,
tikėjimų, tautosakinė medžiaga, viena kitą papildydama,
suponuoja universaliąją vandens magijos paskirtį tradicinėje
lietuvių kultūroje laiduoti vaisingumą (augalų, gyvulių,
šeimos ir t. t.).
Dar
lieka Rasos paminėjimas tautosakoje, nulemiantis, anot
jau minėto A. Patacko, "Rasos šventės pavadinimo bylą". Dainos
(iš viso tik dvi), kuriose randame Rasų šventės
pavadinimą, pirmą kartą užrašytos ir išspausdintos 1880 m. A.
Juškos "Lietuviškų dainų" pirmajame tome. Gaila, kad abu šie
tekstai neturi jokių metrikų. Mat platesnę ir išsamesnę dainų
metriką (dainininko pavardę, amžių, socialinę padėtį,
gyvenamąją ir kilimo vietą) A. Juška pradėjo žymėti ne dainų
rinkimo pradžioje, o kiek vėliau (apie 18621863 m.)
užrašinėdamas dainas Vilkijos ir Veliuonos apylinkėse. Tačiau
ir be metrikų nesunku pastebėti, kad savo stilistika,
semantika, leksika minėtos dainos ryškiai skiriasi nuo
liaudies dainų. Štai pirmasis tekstas (vaizdumo dėlei
pateiksime didesnę dainos dalį):
Šalta žiema šalin eina,
Jau pavasaris ateina,
Skubinas vanduo nuo kalno,
Jam būti čionai nevalna.
Pavasaris kai atėjo,
Tvoras tverti jau reikėjo,
Reikia tvoras užtvarstyti,
Kad iškados nedarytų.
Kai jau vanduo nusekėjo,
Laukus arti jau reikėjo,
Reikia tvoras užtvarstyti,
Kad iškados nedarytų.
Rasos šventė kai atėjo,
Šieną pjauti jau reikėjo;
Tai ūktveris žagrę darė,
Jojo šeima šieną valė. (JLD 210)
Matyt,
iš A. Juškos dainų rinkinio šis tekstas paplito po įvairius
Lietuvos regionus, nes Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto Lietuvių liaudies dainų kataloge susisteminta kelios
dešimtys XIX a. pab. XX a. pr. užrašytų šios dainos
variantų. Maždaug pusė jų apdainuoja Rasos šventę, kita
pusė Šventą Joną.
Kitas
tekstas kiek artimesnis liaudies dainų stilistikai, tačiau
posmo su Rasa /.../ autentiškumas
vis dėlto kelia abejonių:
Ant šventės Rasos,
Ant jomarkėlio,
Mainyčiau ant čigono. (JLD 175)
Akivaizdu, kad inversija "ant šventės Rasos" kur kas artimesnė
literatūrinei tradicijai nei liaudies dainoms. Tai, regis,
patvirtina ir kitas to paties A. Juškos "Svotbinėse dainose"
(JSD 872) išspausdintas šios dainos variantas, kuriame
fragmento su "švente Rasos" apskritai nėra.
Pažymėtina, kad A. Juška (kitaip nei daugelis to meto ir
vėlesnių tautosakos rinkėjų bei skelbėjų) išsiskyrė ypatingu
kruopštumu ir sąžiningumu, dainas užrašinėdamas taip, kaip
liaudis (pateikėjai) jas dainavo. Tų pačių nuostatų, kaip
matyti iš J. Juškos pastabų "Lietuviškų dainų" antrojo tomo
pratarmėje, laikytasi ir leidžiant dainas. Taigi kaip
užrašyta, taip ir išspausdinta. Tačiau akivaizdu ir kitkas
literatūrinė dainų (antruoju atveju dainos fragmento)
kilmė. Vadinasi, teksto kūrėjas ar kūrėjai (veikiami
romantizmo idėjų) galėjo sąmoningai pasinaudoti kiek anksčiau
skelbta T. Narbuto, A. L. Jucevičiaus, M.
Valančiaus informacija ir ją įpinti į eilėraščio-dainos
poetinį audinį.
Apibendrinant galima teigti, kad gana vėlyvų ir ne visai
patikimų šaltinių medžiaga iš tikrųjų neįrodo, jog lietuviai
ikikrikščioniškuoju laikotarpiu vasaros saulėgrįžos šventę
galėjo vadinti Rasa. Ne Rasos pavadinimo naudai
liudija ir jau minėto V. Vaitkevičiaus išsami lietuviškų alkų
apžvalga, kur su vasaros saulėgrįžos švente pirmiausia siejami
gausiai po visą Lietuvos teritoriją išsibarstę Kupokalniai,
Saulėkalniai ir Šatrijos kalnai. Deja, Rasos, Rasų kalnai ar
Rasokalniai tarp senųjų šventviečių neminimi.
Praeito
amžiaus septintajame dešimtmetyje Rasos šventės
pavadinimą vėl išpopuliarino ramuviečiai. Antai Rytis
Ambrazevičius viename straipsnių (visiškai nepretenduodamas į
senovinį šventės pavadinimą ar jos turinį) atvirai džiaugiasi
nauja gražia daugiau
nei prieš trisdešimt metų gimusia ramuvietiška tradicija
Rasos švente. Tegul tai ir
būna.
Joninės. Lietuviškas Joninių
šventės pavadinimas neatsiejamas nuo vyriško vardo Jonas taip
pat, kaip ir latvių vasaros saulėgrįžos šventės Jāņi
pavadinimas neatsiejamas nuo pagrindinio šventės personažo
vardo Jānis (vėlesniais laikais atsirado ir kitas
vasaros saulėgrįžos šventės pavadinimas Līgo svētki (Lyguo
šventė), padarytas iš populiaraus latvių Joninių dainų
priedainio līgo).
Ir
lietuviškasis, ir latviškasis vardai bei šventės pavadinimai
gretintini su krikščioniškuoju Jonu Krikštytoju (la.
Jānis Krikstītājs), pasiskolintu iš hebrajų Jōhānān
"Jahvė maloningasis". Tiesa, būta bandymų ir latvių Janį, ir
lietuvių Joną sieti su veiksmažodžiu joti (la.
jāt), tačiau pirmiausia dėl fonetinių ir morfologinių
neatitikimų tokia etimologija neatrodo įtikinama. Tokios
etimologijos nepagrindžia nė pasitelkti latvių dainų
pavyzdžiai apie jojantį Janį ar paprotys Švento Jono
rytą (kitur išvakarėse) nuogam apibėgti aplink lauką arba
aplink tą lauką joti apsižergus medžio šaką, kad laukų niekas
neapkerėtų. Kaip žinoma, joti ar važiuoti (dangumi ir žeme)
abiejų tautų folklore gali ir Dievas, ir Perkūnas (kai kuriais
atvejais ir Velnias). Tokiu būdu žmogus imituotų dievišką
veiklą. Kita vertus, lazda, kurią apsižergęs joja apeigos
atlikėjas, gali būti suprantama ir kaip žirgo metonimija (plg.
kitų su žirgu susijusių daiktų (apynasrio, pakinktų)
panaudojimą sakmėse apie raganų atimamą pieną; arklio galvos
(kaukolės) panaudojimą lietuvių ir kitų tautų papročiuose
siekiant apsisaugoti, apsaugoti savo sodybą, gausinti gėrybes
ir t. t.).
Nepaisant buvusių bandymų lietuvių Jonines gretinti su
latvių Janiu (Jāņi), tenka pripažinti, kad tik
latvių Jāņi gali pretenduoti į archajišką dievybę, susijusią
su žemdirbystės, saulės, vaisingumo kultais. Svariausias
argumentas latvių vasaros saulėgrįžos šventės dainos,
kuriose Janis kaitaliojasi su dievu ir vadinamas Dievo
sūnumi. Janių vakarą jis joja raitas, nuo dangaus kalno
nusileidžia į žemę, savo vežime atveža Janių žolių,
vartų stulpo viršuje muša vario būgną arba gyvena "prie vartų
stulpo, po pilku akmenėliu", daro alų, užkūręs ugnelę kviečia
švęsti Janio šventę ir t. t.
Remdamasi minėtais latvių dainų pavyzdžiais D. Vaitkevičienė
ieško Janio ir lietuvių Perkūno paralelių. M.
Gimbutienė latvių dainų Janytį (Janīti),
apsisiautusį karališku apsiaustu, apsiavusį batais su aukso
pentinais ir su aukso kanklėmis ar ragu rankose, tapatina su
"priešistoriniu baltiškuoju Dievu" , o kulminaciniu Joninių
tašku laiko "Dievo (Jono) vestuves su Saulyte (latvių
Saules meita)".
Lietuvių
vasaros saulėgrįžos šventė, deja, nepasižymi dainų (ar
kitokios tautosakos) gausa, Joninių pavadinimą
leidžiančia laikyti tokiu pat archajišku kaip latvių Jāņi.
Apskritai Joninių pavadinimas (vasaros saulėgrįžos
šventei įvardyti) randamas tik XVIII a. viduryje P. Ruigio
žodyne, iš kurio, matyt, pateko ir į kitus K. G. Milkaus, F.
Kuršaičio žodynus bei XIX a. ir vėlesnių autorių (S. Daukanto,
M. Valančiaus ir t. t.) darbus. Senesni šaltiniai "Ipatijaus
metraštis" (1262 m.), "Kromerio kronika" (1555 m.), "Volfenbiutelio
postilė" (1573 m.). M. Strijkovskis (1582 m.), K.
Hanenbergeris (1595 m.) mini Šv. Jono Krikštytojo dienos
išvakarėse arba Šv. Jono Krikštytojo dieną vykusias apeigas.
Apibendrinant galima konstatuoti, jog ikikrikščioniškasis
šventės vardas, matyt, bus galutinai pamirštas (jei toks
apskritai egzistavo). Kekirio ir Krešės (Kreszes)
pavadinimai užrašyti kitataučių ir per menkai paliudyti
šaltiniuose, kad apskritai be išlygų juos galėtume sieti su
vasaros saulėgrįžos švente. Rasų, Kupolės arba latvių
Līgo svētki vardai greičiausiai atsirado suteikus
pirmenybę kuriam nors vienam išskirtiniam šventės momentui
ryto rasos apeiginiam sureikšminimui, gydomųjų žolynų rinkimui
ar populiariam vasaros saulėgrįžos šventės dainų refrenui.
Pirmenybę vis dėlto reikėtų atiduoti Kupolei, nes ir
minėti pavadinimai Krešės (Kreszes) bei
Kekiris taip pat semantiškai sietini su augmenijos
vešėjimu, taigi gana artimi Kupolės reikšmei.
Kupolės pavadinimą paremtų ir tos pačios kilmės alkakalnių
sklaida. Joninių pavadinimą reikėtų laikyti sinkretišku,
apimančiu ir liaudiškąjį (ikikrikščioniškąjį) šventės turinį,
ir su krikščionybe atėjusį jos pavadinimą. Juo labiau kad ir
kitų mūsų kalendorinių švenčių (Kalėdų, Kūčių, Velykų)
pavadinimai ir jų turinys atspindi dviejų kultūrų, dviejų
religijų sinkretizmą.
Rimantas Balsys, Šiaurės
Atėnai, 2004
|