Jonas - dangaus pasiuntinys

Šiandien Šv. Jono šventė. Kai kam - Rasos, kai kam - paparčio žiedo šventė. Nemiegojom, šėlom prie laužų, dainavome, giedojom. Taip, tai džiaugsmo, vidurvasario, gamtos šventė, naujo ciklo pradžia, metų pervarta. O gal atsidusom, kaip greitai ji atėjo, kaip greitai metai pasislinko į kitą pusę, į kitą šoną. Bet ir Bažnyčia turi savo nuomonę šios šventės atžvilgiu, Bažnyčia, kuri gimė iš Jėzaus.
Šios dienos Evangelija kalba apie Joną ir apie jo vardą. „Jo vardas Jonas“, – užrašo Zacharijas. Kaip dažnai Evangelijoje tai būna nelauktai, kaip dažnai prieštaraujant visai logikai. Tai vardas, kurio nebuvo giminėje, vardas, kuris kilo ne iš žemiškos giminės kartų, o iš Viešpaties angelo atneštos žinios iš Dievo. Todėl šis vardas ir yra netikėtas. Jonas – vardas, kuris simbolizuoja Dangų. Jis – dangaus pasiuntinys. Ne veltui Jonas Krikštytojas Evangelijoje yra lyginamas su Eliju, tuo, kuris buvo paimtas pas Dievą ir kuris, Izraelio tautos laukimu, turėtų ateiti ir pranešti apie Mesijo pasirodymą.
Taip, Jonas išties yra Elijas, kuris turėjo ateiti. Jis yra Dievo vaikas pažado prasme. Jonas yra vaikas, gautas iš Dievo pažado. Evangelijoje sakoma, kad jį išties globojo Viešpaties ranka. Prisiminę Jono istoriją, jo gyvenimą dykumoje, jo asketiškumą, jo aštrius žodžius, galiausiai jo kankinystę ir mirtį, galėtume pasakyti – nieko sau globa. Ta globa keista visų pranašų likimuose. Dievo globa nepasireiškia saugumo sukūrimu. Ne, Dievo globa pasireiškia buvimu iki galo su Dievu, aštriu, rėkiančiu buvimu, buvimu, kuris supurto daugelį. Per Joną Dievas supurtė Izraelio tautą.
Jonas yra Dievo žmogus, todėl Joninių naktis yra taip pat Dievo naktis. Ir tegu būna ir paparčio žiedai, ir metų pervarta, ir laužai, bet prisiminkime, kad Jonas Krikštytojas visų pirma yra epochų pervarta, perėjimas iš senojo pasaulio į naująjį, perėjimas į malonės, atgailos pasaulį, gyvenimo pakeitimo ir prisikėlimo karalystę.

Arūnas Pranciškus Peškaitie OFM; Bernardinai.lt, 2005