SIELOS PILIS

Įvadas šventosios Jėzaus Teresės Avilietės knygai (255 psl.):


   
Šv. Teresė Avilietė (Didžioji), pagal kilmę Teresa Sanchez de Cepeda y Ahumada gimė 1515 m. kovo 28 dieną Ispanijoje, Kastilijos provincijoje, Avilos mieste. Šešiolikos metų ji pradėjo mokytis Avilos augustijonų mokykloje, bet po aštuoniolikos mėnesių dėl ligos mokslus turėjo nutraukti. 1534 m. įstojo į karmeličių vienuolyną ir jau po metų pradėjo praktikuoti vidinę maldą. Nuo 1558 m. Teresei atsivėrė vidinis (ekstazių, regėjimų, vizijų, pagavų, dvasios skrydžių, nepaprastų dvasinių malonių) pasaulis. 1561 m. domininkonas tėvas Ibanesas (Ibanez) pavedė jai aprašyti savo gyvenimą. Taip po metų gimė pirmoji Teresės autobiografinė knyga „Gyvenimas“.
Vyresniųjų pavedimu parašytos ir kitos knygos: „Tobulybės kelias“ (1565), „Sielos šauksmas į Dievą“, „Sielos pilis“ (1577), „Vienuolynų steigimai“ (1582), išskyrus „Apie Dievo meilę pagal Giesmių giesmę“ (1566). Be šių stambesnių veikalų, ji parašė daug smulkesnių kūrinėlių, eilių, dvasinių pranešimų ir daugiau kaip 400 laiškų. Teresė yra ispanų literatūros klasikė.
Šv. Teresė Avilietė buvo aktyvi ne tik vidiniame, bet ir išoriniame gyvenime. Ji yra karmelitų vienuolijos atnaujintoja. 1562 m. Ispanijoje pradėjo steigti Basųjų karmelitų vienuolynus ir įsteigė jų penkiolika. 1580 m. popiežius suteikė Basųjų karmelitų vienuolijai provincijos teises.
1614 m. Teresė paskelbta palaimintąja, o 1617 m. – Ispanijos globėja. Popiežius Grigalius XV 1622 m. paskelbė ją šventąja, o 1970 m. popiežius Paulius VI – Bažnyčios daktare.
Pagrindinis Avilietės veikalas yra „Castillo Interior, o Las Moradas“ – pažodžiui: „Vidinė pilis“ arba „Buveinės“. Šį veikalą ji parašė karmelitų provincijolo tėvo Graciano (Gracian) ir daktaro Velaskveso (Velasquez) pavedimu.
Viskas prasidėjo 1577 m. pavasarį. Teresė tuo metu gyveno Toledo mieste. Tėvas Gracianas, tuometinis apaštališkasis komisaras ir karmelitų vyresnysis, svarstė su šventąja dvasinio gyvenimo klausimus. Ji nurodė, kad šiuos klausimus yra išsamiai aprašiusi savo autobiografinėje knygoje „Gyvenimas“. Gracianas atsakė, kad toji knyga yra ispanų inkvizicijoje ir todėl neprieinama skaitymui ir būtų gerai, jei Teresė apie tai parašytų naują knygą.
Avilietė kratėsi tokios užduoties sakydama: „Kodėl turiu rašyti apie tokius kilnius dalykus? Tai juk teologų reikalas, jie studijavo tuos dalykus. Ir šiaip jau yra daug knygų apie tai parašyta. Aš visiškai nesutinku“.
Tėvas Gracianas neatlyžo sakydamas, kad šventoji turi ypatingą patirtį. Ir tai, ką ji gali pasakyti iš savo patirties, yra žymiai geriau ir suprantamiau, negu mokytų teologų surankiota iš knygų. Šį pavedimą parėmė ir tuometinis Teresės nuodėmklausys, Toledo kanauninkas daktaras Velaskvesas.
Ir taip, sulaukusi 62 metų amžiaus, ligų nukamuota ir apkrauta visokiausiais darbais, šventoji ėmėsi vykdyti duotą pavedimą. Pradėjusi rašyti 1579 m. birželio 2 dieną, su kelių mėnesių pertrauka, tų pačių metų lapkričio mėnesio 29 dieną šventoji baigė savo pagrindinį veikalą „Sielos pilis“.
Apie minėtą pavedimą įžangoje Teresė taip rašo: Nedaug užduočių, kurias atlikau klusnumo vedama, buvo tokios sunkios kaip ši – rašyti apie maldą. Man atrodo, kad šiam darbui Viešpats nedavė man nei dvasinio sugebėjimo, nei noro.
Gavusi užduotį rašyti apie vidinę maldą, Teresė mąstė, kaip išpildyti šį pavedimą. Ji nežinojo kaip pradėti rašyti, kad kuo geriau nušviestų vidinės maldos esmę. Dar prieš gaudama šią užduotį, šventoji troško pamatyti malonės būvyje esančią sielą. Švč. Trejybės šventės išvakarėse ji mąstė, kokia turėtų būti pagrindinė knygos idėja. Viešpats išpildė jos troškimą pateikdamas idėją, kuri ir tapo pagrindinė šios knygos mintis.
Ji išvydo krištolinę, rutulio pavidalo, nuostabaus grožio pilį, kurioje buvo septynios buveinės. Septintojoje buveinėje, esančioje pačiame pilies centre, gyveno nuostabia šviesa švytintis Karalius, kuris apšvietė ir puošė visas buveines ir pilies aplinką. Juo arčiau pilies centro buvo buveinės, juo labiau jos buvo apšviestos. Šviesa, sklindanti iš pilies centro, palaipsniui silpnėdama apšvietė tik pilį ir jos aplinką. Už pilies buvo tamsu, nešvaru, knibždėjo rupūžės, gyvatės ir kiti nuodingi gyviai.
Kol Teresė gėrėjosi Dievo malonėje esančios sielos spindesiu, staiga šviesa jos viduje užgeso. Nors Karalius joje ir pasiliko, tačiau taip, tarsi jo ten ir nebūtų. Pilį apgaubė juoda kaip anglis tamsa ir pradėjo sklisti nepakenčiamas dvokas. Nuodingieji gyviai, buvę už pilies sienų, dabar laisvai galėjo patekti į pilies vidų.
Apie šią viziją papasakojo šventosios Teresės dvasios sūnus ir ilgametis jos nuodėmklausys tėvas Didakas Zepesas (Didakus Zepes, vėliau Tarazonos vyskupas) savo pranešime, rašytame po šventosios mirties tėvui Luisui de Leonui (Luis de Leon), Šventojo Rašto profesoriui Salamankoje. Teresei ši vizija buvo svarbi keturiais atžvilgiais. Pirma, ji suprato, kad Dievas yra visuose daiktuose visa savo būtimi, savo visurbuvimu ir visagalybe. Antra, Teresė suprato, kokia didelė yra nuodėmės įtaka. Nors Dievas iš sielos nepasišalina, bet lieka joje taip, tarsi Jo ten ir nebūtų. Trečia, šis regėjimas labai paskatino jos nusižeminimą. Kad ir kiek gera bedarytų, visai negalvojo apie save, nes pamatė, kad visas sielos grožis kyla iš jos viduje esančios šviesos, kad visas sielos ir kūno galias stiprina sielos centre gyvenantis Karalius. Ketvirta, šis regėjimas tapo knygos apie vidinę maldą pagrindu.
Teresė suprato, kad septynios buveinės yra tarsi septynios maldos pakopos, kuriomis įžengiame ir artinamės prie Dievo. Tobulai pažindami save ir įeidami į savo sielos gelmes, ateiname į centrinę pilies buveinę, kurioje gyvena pats Dievas; ir čia susijungiame su Juo taip tobulai, kaip šioje žemėje yra įmanoma, ir tampame Jo šviesos ir meilės dalininkais.
Tėvas Didakas Zepesas metai prieš Motinos Teresės mirtį paklausė, koks yra jos ryšys su Dievu? Ji atsakė, kad tas ryšys yra nuolatinė malda ir buvimas visą laiką susijungus su dieviškąja Didybe, neturint jokio kito noro, išskyrus vienintelį, – kad išsipildytų Dievo valia. Nieko nesuprasdamas apie šią malonę, – kaip rašo tėvas Didakas Zepesas savo pranešime, – jis pasakė šventajai: „Šita būsena keisis“. Į tai Teresė atsakė, kad šita būsena nesikeis, nes jau keturiolika metų, kai Dievas pakėlė ją į šitą būseną. Nuo tada išnyko visos ekstazės, nes jei jos būtų ir toliau tęsusios, kūnas būtų neatlaikęs. Ir be ekstazių Dievas apdovanoja ją dvasiniais malonumais, kuriuos anksčiau patirdavo dvasinių pagavų metu.
Iš pradžių ekstazės ištikdavo gana dažnai. Pasitaikydavo, kad išgirdusi tariant Dievo vardą Avilietė sustingdavo ekstazėje. Taip nutikdavo ir naktinių maldų metu, kai tariant Viešpaties vardą ji sustingdavo su žibintu rankoje, kol vėl sugrįždavo į save. Noriu pranešti, – rašo Teresės nuodėmklausys Didakas Zepesas minėtame pranešime, – mažai žinomą dalyką, kuris mane labai guodžia ir yra patvirtinimas, kad šventoji Motina knygą „Gyvenimas“ rašė Dievo įkvėpta. Rašant šią knygą Teresę ištikdavo ekstazės. Kai ji vėl sugrįždavo į save, rasdavo parašytus du ar tris puslapius nuo tos vietos, kur buvo baigusi rašyti ir kurią gerai atsiminė. Rašysena buvo ta pati, tačiau rašyta ne jos. Ir iš tikrųjų, skaitant jos „Gyvenimą“ ir kitas knygas, galima pastebėti, kad taip atsitikdavo dažnai. Jos gyvenimas yra daugiau nei žmogaus, jis viršija jos sugebėjimus, o jos žodžiai su tokia jėga ir karščiu uždega skaitytojo valią, tarsi jis skaitytų šventąjį Raštą.
Teresė Avilietė visuose savo raštuose didelį dėmesį skiria nusižeminimui. Kalbėdama apie trečiąją buveinę, ji sako: O nusižeminime, nusižeminime (...) be nusižeminimo vidinėje maldoje nepajudėsime iš vietos. Nusižeminimas yra visų didžiųjų religijų svarbiausioji dorybė. Sukilk pats prieš save ir nepakęsk savyje jokios puikybės; pasidaryk toks mažas ir taip žemai atsistok, kad visi galėtų per tave vaikščioti ir tave mindžioti kaip aikščių purvą, – rašo Kristaus sekimo autoriai.
Nusižeminimas, kaip ir lotyniškasis jo atitikmuo – humilitas (humus reiškia dirva, derlusis žemės sluoksnis, žemė) yra susijęs su žodžiu žemė, kurioje auga visi augalai. Kuo derlesnė žemė, tuo geresnį derlių duoda augalai. Nusižeminimas ir yra toji derlinga dirva, kurioje gali išaugti ir atsiskleisti žmoguje slypintis dieviškumas. Tai, kas žmoguje žema, gyvuliška ir žmogiška, per nusižeminimą turi tapti trąša.
Mūsų laikais, kai žmogus siekia sėkmės ir nori būti autentiškas, iškilęs virš kitų, nusižeminimas tapo beveik pamirštas. Jis vis labiau išstumiamas ir iš religinio gyvenimo, tačiau nusižeminimo reikšmę iš naujo atranda gelminė (transpersonalinė) psichologija. Šios krypties psichologai dažnai cituoja mistikų raštus. Religija vis dar kratosi psichologijos, tačiau gelminė psichologija galėtų padėti suprasti tuos žmogaus sielos arba psichikos (psiche gr. – siela) skirtumus ir aspektus, kurių, mano požiūriu, trūksta ir Avilietės „Sielos pilyje“.
Teresė nuolat kalba, kad žmoguje kažkas turi mirti. Penktąją buveinę ji pradeda palyginimu apie šilkverpį. Bjaurusis vikšras turi mirti, kad galėtų pavirsti balta gražia peteliške. Šeštos buveinės vienuoliktame skyriuje ji sako, kad ir peteliškė turės mirti, o septintojoje ji jau rašo: mažoji peteliškė jau mirė – kupina giliausio džiaugsmo, jog pagaliau surado ramybės vietą ir kad joje gyvena Kristus. Kartais mažoji peteliškė lyginama su siela, o kartais Teresė tiesiog sako: siela čia visai sunaikinama, kad geriau galėtų regėti Kristų.
Norint suprasti tariamus prieštaravimus, reikia giliau pažvelgti į žmogaus psichiką arba sielą. Gelminė psichologija skiria tarsi dvi žmogaus psichikos dalis arba sielas: ego arba personą (kaukė) ir Savastį – žmogaus psichikos centrą. Žydų rabinai žmogaus sieloje įžvelgia penkis lygius: nefeš, ruach, nešama, chaja ir jechida. Iš jų trys pirmi sielos sluoksniai yra mirtingi. Teresė Avilietė pirmosios buveinės antrame skyriuje žmogaus sielą lygina su skaniu palmės vaisiumi, turinčiu daug žievių, kurias reikia lupti vieną po kitos, kad rastum valgomą branduolį. Kalbėdami apie sielą, – rašo šventoji, – visada turime suvokti ją kaip kažką labai gausų, platų ir didelį. Šiuo atžvilgiu niekada nepersistengsime, nes siela gali apimti žymiai daugiau, negu mes pajėgūs įsivaizduoti.
Esame išmokyti, kad žmogų sudaro mirtingas kūnas ir nemirtinga siela. Kai Teresės ar kitų mistikų raštuose perskaitai, kad be kūno žmoguje dar kažkas turi numirti, tampa nebeaišku, kaip yra su ta nemirtingąja siela. Gal ir ji turės mirti?
Mirtis gresia žemesniesiems psichikos sluoksniams, pasak Teresės palyginimo, skanaus palmės vaisiaus žievėms, o naudojant gelminės psichologijos pavadinimus – ego arba personai, kuriais yra apvilkta siela. Visa bėda yra ta, kad žmogui brangiausias turtas yra jo ego, jo asmenybė arba persona, ypač mūsų laikais, kai žmogaus persona dažniausiai ir laikoma tikruoju žmogumi.
Todėl nusižeminimas, kuris naikina personą, dabar yra taip nemėgstamas ir pamirštamas. Kartą susimąsčiau ieškodama priežasties, – rašo Avilietė šeštosios buveinės dešimtame skyriuje, – kodėl Dievas taip myli nusižeminimą. Staiga kilo mintis, lyg pati iš savęs: Dievas yra aukščiausia Tiesa, o nusižeminimas yra gyvenimas tiesoje. O argi žmogaus kaukė – persona yra gyvenimas tiesoje? Todėl mistikai ir sako, kad be visų kitų dorybių į dangų galima patekti, bet be nusižeminimo – ne. Personai yra skirta skaistykla, kad ji ten sudegtų, o siela apsivalytų. Jei persona labai stipri ir nedeganti, t. y. nenusižeminanti, tada skaistykla tampa amžina, t. y. pragaru, kuriame liepsnoja tai, kas turėtų sudegti, bet nesudega.
Po mirties išliekančią personą lietuviai nuo seno vadino ir tebevadina vėle, kuri patenka į skaistyklą, kad skaistintųsi, švarintųsi, velėtųsi, t. y. atliktų tai, kas slypi žodyje nusižeminimas. Ko nepadarėme gyvendami žemėje, tenka atlikti po mirties. Šventųjų vėlės miršta žemėje, – kaip šilkverpio kirminas iš Teresės palyginimo. Šventieji jau mirė nusižeminimo mirtimi, ir todėl, pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, – antroji mirtis jiems nebaisi.
Neseniai išgirdau keistą draudimą: esą žodis vėlė yra netinkamas krikščionims. Bet tai jau žmogaus sampratos supaprastinamas, redukavimas. Tokiu atveju vėlė niekur nedingsta, bet užima sielos vietą, t. y. vėlę pradedame vadinti siela, o personą tikruoju žmogumi. Nusižeminimas taip pat tampa nebereikalingas, nes nebėra kam mirti, nebėra kam skaistėti, velėtis, o tikrosios sielos lyg ir nebelieka, – panašiai kaip Teresės palyginime, – nors Karalius tebėra centrinėje buveinėje, bet tarsi jo ten ir nebūtų.
    Dvi sielos mano!
    Koks gyvenimas!
    Viena nuo antrosios
    Nori atsiskirti!
        Viena su gyvu gašlumu
        Kabinasi prie žemiškų skanybių,
        Antroji kyla su galingumu
        Link protėvių aukštybių. (Gėtė, vertimas Vydūno)
Septintosios buveinės pirmame skyriuje Teresė rašo, kad siela atrodo lyg pasidalijusi, o tos pačios buveinės antrame skyriuje, – jog siela tuo pačiu metu jaučia sunkumus ir kančias, bet kartu yra ramybėje. Septintosios buveinės trečio skyriaus pradžioje skaitome: Mažoji peteliškė jau mirė – kupina džiaugsmo, jog pagaliau surado ramybės vietą ir kad joje gyvena Kristus. Dabar pažvelkime, kaip ji gyvena ir kuo tas gyvenimas skiriasi nuo ankstesnio.
Atrodo, kad čia nėra logikos ir šventoji pati sau prieštarauja. Prisimenant įvairius sielos lygius ir skirtingus jų pavadinimus, galima bandyti aiškintis, kas miršta ir kas gyvena, tačiau tai mažai pagelbės, nes viskas yra susiję. Geriau padės supratimas, kad sieloje, kuri gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą, nuolat kažkas miršta ir gimsta. Mirties, kaip visiško išnykimo, apskritai nėra, tik mes dažniausiai to nepastebime, nes gimstama naujoje kokybėje. Todėl Teresė, aprašiusi mažosios peteliškės mirtį, toliau rašo apie poveikius sielai arba malones, kurias gali atnešti tik peteliškės mirtis, kitaip sakant, jos gimimas naujoje kokybėje.
Nusižeminimas iš pradžių taip pat yra mirtis, bet jeigu išdrįstame marinti savo ego arba personą, jis virsta gimimu, atsinaujinimu, persikeitimu. Todėl nusižeminimas, kaip šventoji rašo savo knygoje „Gyvenimas“, yra dvasinio gyvenimo esmė: Supratau, kad maldos pagrindas yra nuolankumas ir kad Dievas iškelia sielą tuo aukščiau, kuo giliau ji nusižemina maldoje. Aš neprisimenu nė vienos malonės iš tų ypatingųjų, apie kurias dar kalbėsiu, kurias gavusi iš Dievo nebūčiau pasijutusi sunaikinta.
Sunaikinimas ir yra prisikėlimas naujoje kokybėje. Teresės palyginimas apie šilkverpio vikšrą, kuris miršta, kad virstų balta peteliške, labai tinka šiam vidiniam vyksmui paaiškinti. Penktojoje buveinėje ji daug kartų primena, kad vikšras turi mirti, nes tik jam mirus gali atsirasti baltoji peteliškė. Tą patį simbolizuoja ir sudegantis bei iš savo pelenų prisikeliantis pasakų paukštis feniksas. Šventosios palyginimų simboliai tapo jos gyvenimo tikrove. Ji įgyvendino mums sunkiai suvokiamus Jėzaus žodžius: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras (Mt 16, 25).
Sena legenda pasakoja apie du jaunuolius, atėjusius pas išminčių ir norėjusius sužinoti, kas yra aukščiausioji būtis. Ilgai jie mokėsi, kol pagaliau išminčius tarė: Tu pats ir esi aukščiausioji būtis. Bet jie pagalvojo, kad jų kūnai ir yra aukščiausioji būtis. Mes pasiekėme savo tikslą, – pamanė jie, sugrįžo pas savuosius ir pasakė: Mes viską sužinojome: valgykite, gerkite ir linksminkitės, nes mes patys esame aukščiausioji būtis ir nėra nieko aukščiau už mus.
Vieno jaunuolio prigimtis buvo tamsi ir jam to pakako. Jį visiškai patenkino mintis, kad kūnas yra aukščiausioji būtis. Jis valgė, gėrė ir linksminosi, – pasak Avilietės, – liko už pilies sienų.
Kitas jaunuolis iš pradžių irgi pasidavė saviapgaulei, kad jis yra kūnas ir kad kūną reikia išlaikyti sveiką, gerai maitinti, rengti ir naudotis teikiamais malonumais. Tačiau netrukus suprato, kad išminčius ne tai turėjo omenyje, kad jo žodžiuose slypėjo kažkas kita. Sugrįžęs pas mokytoją paklausė: Ar tiesa, kad kūnas yra aukščiausioji būtis, kad jis negali mirti? Aš matau, kad visi kūnai miršta. Išminčius jam atsakė: Surask ją. Tavyje yra tai, ko ieškai.
Tada jaunuolis nutarė, kad tai, ką išminčius turi mintyje, yra kūne veikiančios gyvybinės jėgos. Tačiau netrukus jis pastebėjo, kad gyvybinės jėgos yra stiprios, jeigu jis valgo, o kai badauja, – jos silpsta. Jis vėl grįžo pas mokytoją ir klausia: Ar tu galvoji, kad gyvybinės jėgos yra aukščiausioji būtis? Ir vėl išgirdo tą patį atsakymą: Surask ją pats. Tu pats esi, ko ieškai.
Jaunuolis pagalvojo, kad aukščiausioji būtis yra protas, tačiau greitai suprato, kad mintys būna labai įvairios – tai geros, tai blogos, kad protas nuolat keičiasi, pernelyg nepastovus, kad galėtų būti aukščiausia būtis. Jis dar kartą grįžo pas mokytoją: Nemanau, kad protas galėtų būti aukščiausioji būtis. Ne, – atsakė mokytojas, – ji yra tavyje, surask ją pats.
Jaunuolis įsigilino į save ir pagaliau suvokė, kad jame yra tai, kas negimsta ir nemiršta, ko nei ugnis sudegina, nei kardas nesužeidžia, kas niekada nekinta, – visažinanti ir visagalinti Tikroji Gyvybė. Šis jaunuolis, anot Teresės, surado sielos pilyje gyvenantį Karalių.
Maldai, o ypač vidinei maldai, viena iš didžiausių kliūčių yra mūsų mintys, nepaliaujamai besisukančios mūsų protuose. Įkyrios mintys sukelia daug nerimo, trukdo susikaupti. Apie jas šventoji rašo ketvirtojoje buveinėje. Ši buveinė yra pusiaukelė į septintąją ir joje sprendžiasi tolimesnis pasiryžusio keliauti į centrinę buveinę likimas: ar jis įveiks įkyrių minčių užtvarą, ar jos sukliudys jam žengti toliau.
Vakarų kultūroje, kurioje nėra gilesnių meditacijos tradicijų ir kuri yra atsigręžusi į išorę, ši kliūtis labai rimta.
    Keisti gyvūnai klajūnės mintys
    Vienos maitina, o kitos minta.
    Elgetų rūbais, o rankos ilgos,
    Duosi skatiką – tuoj ir prilimpa...
Keisti gyvūnai skrajūnės mintys.
Ir kas jų galėjo tiek prigamint?
Kyla į dangų, sklando, krinta,
Akmeniu trenkia, suokia lakštingala.
    Dūzgia, spjaudo purvo putomis,
    Nenustoja įsiutusios,
    Visą naktį suka ir suka –
    Girnos tuščios, nei pelo, nei grūdo. (Elena Rančienė)
Teresė apie pašalines ir trikdančias mintis aiškina daug, nes: dėl to daug kentėjau ir bijau, kad ir jums neatsitiktų panašiai. Dažnai būna, kad žmogus ilgai kovoja su pašalinėmis mintimis, bet nepajėgdamas jų įveikti kenčia, laiko save nevykėliu ar nesugebančiu. O pasirodo, kad jis nežinodamas pasirinko netinkamą būdą joms įveikti. Kovoti su mintimis nereikia, tiksliau sakant, reikia, tačiau pastangas būtina nukreipti kita linkme.
Su minčių „užtvara“ kelyje į Dievą susiduria visų religijų išpažinėjai. M. Buberis savo knygoje „Chasidų istorijos“ pasakoja apie žmogų, kuris kreipėsi į rabiną klausdamas patarimo, kaip atsikratyti įkyrių minčių. Nė nemėgink, – atsakė rabinas, – nes tu kitokių neturi ir liksi tuščias. Stenkis vieną po kitos įsigyti šviesių, naudingų minčių, ir jos palaipsniui pakeis tuščiąsias.
Gamta nemėgsta tuštumos, – šis išmintingas patarimas nurodo, kuria linkme nukreipti savo pastangas, kad jos nebūtų bergždžiai eikvojamos. Noras atsikratyti tuščių, bereikalingų minčių žadina mąstymo galią. Stumdami šalin nuo savęs, maitiname jas savo dėmesiu. Išmintinga yra palikti trikdančias mintis be maisto, kurį joms teikia mūsų dėmesys. Maitinti reikia šviesias mintis, kurios negaudamos maisto – mūsų dėmesio – ilgai pas mus neužsibūva.
Teresė pataria: Leiskime malūnui suktis ir malti savo miltus, o mes tuo tarpu nepaliaujamai veikime protu ir valia. Mąstymo galia arba minčių malūnas tegu sau sukasi, o savo valią kreipkime į Dievą, ragina šventoji. Ji griežtai pasisako prieš kai kuriose dvasinėse knygose esamus patarimus dirbtinai stabdyti minčių tėkmę ir atidžiai stebėti, kaip Viešpats veikia sieloje. Kol Viešpats nepradėjo skandinti mūsų savyje, – rašo Avilietė, – negaliu suprasti, kaip galima sustabdyti savo mintis, kad iš tokių pastangų neturėtume daugiau nuostolio nei naudos. Pasak jos, ar siela vidinėje maldoje vienijasi su Dievu, geriausiai parodo tobulas atsižadėjimas, nes žemė yra tokia vieta, kurioje niekuomet nesijausime saugiai ir reikės kovoti iki mirties.
Kartą garsaus cadiko (žydų tradicijoje - teisuolis, šventasis, savo dorove ir religingumu iš kitų išsiskiriantis rabinas) Bal Šemo mokiniai panoro nueiti pas kitą rabiną ir pasiklausyti jo mokymo. Išeidami jie paklausė mokytojo, kaip jiems atpažinti ar jis tikras cadikas. Bal Šemas atsakė: Paprašykite jo patarimo, ką daryti, kad maldos metu netrukdytų įkyrios mintys. Jeigu jis duos patarimą, tai bus ženklas, kad jis nėra didis mokytojas. Nes šiame pasaulyje žmogaus tarnystė yra iki pat mirties visą laiką kovoti su netyromis mintimis, nuolat kelti save ir artėti prie dieviškumo.
Nuo penktosios buveinės siela patenka į kokybiškai kitokią vidinės maldos pakopą – susijungimo būseną. Susijungimo maldoje, – aiškina šventoji, – siela yra visiškai budri Dievui, o pasaulio dalykams ir sau visai nejautri. Tokio susijungimo metu siela tarsi netenka sąmonės, todėl nors ir norėtų, negalėtų mąstyti.
Tai iš esmės kitokia nei įprastinė žmogaus sąmonės būsena. Mokslui, kuris palyginti visai neseniai pradėjo tyrinėti žmogaus sąmonės reiškinius, tai dar beveik nežinoma sritis.
Sankt-Peterburgo psichoneurologinio instituto laboratorijoje 1999 m. buvo užrašytos besimeldžiančių žmonių elektroencefalogramos. Tyrime dalyvavo septyni pravoslavų Dvasinės akademijos auklėtiniai. Tai, ką mes pamatėme, – sakė tyrimo vadovas prof. V. B. Slezinas, – mus labai nustebino. Matėme laipsnišką smegenų bioritmų retėjimą. Pagaliau liko tiktai lėtasis delta ritmas 2-3 Hz dažnio. Į tokią sąmonės būseną suaugęs žmogus patenka tiktai „lėtojo“ arba „giliojo“ miego metu.
Vieno iš septynių giliai besimeldžiančių Dvasinės akademijos auklėtinių encefalograma rodė, kad jo smegenų žievė visiškai atsijungusi, nors žmogus buvo sąmoningas! Po maldos jo smegenų žievės ritmai sugrįžo į įprastinį alfa (8-12 Hz) ir beta (13-30 Hz) dažnį.
Bandymo rezultatai, – sakė V. Slezinas, – nustebino: žmogus sėdėjo ir meldėsi, bet encefalograma rodė, kad jo smegenų žievė visiškai nedirba, kitaip sakant, stebėjome būseną, kai žmogaus smegenys išsijungę, bet žmogus buvo aiškioje sąmonės būsenoje. Tokią būseną pavadinome ketvirtąja sąmonės būsena. Iki šiol mokslas žinojo (pripažino) tris sąmonės būsenas: budrioji būsena, lėtasis miegas ir greitasis – paradoksalusis miegas. Jos skiriasi smegenų virpesiais. Dabar tapo žinoma dar viena sąmonės būsena: nėra jokių smegenų žievės veiklos požymių, tačiau žmogus yra pilnoje sąmonėje.
Pasirodo, kad ir lėtojo miego metu, ir gilioje vidinėje maldoje – meditacijoje – visiškai išsijungia smegenų žievė. Ar ši būsena nėra panaši į būseną be smegenų, kitaip sakant, po mirties? Juk mirus smegenų nebėra, o sąmonė išlieka. Ir prie tokios būsenos reikia priprasti: būti sąmoningam be smegenų!
Šios sąmonės būsenos paros bėgyje nuolat keičiasi: budrumas, lėtasis miegas, greitasis miegas (sapnavimas) ir maldos (meditacijos būsena). Iš to galima daryti išvadą, kad gilios maldos būsena žmogui yra būdinga ir būtina kaip ir lėtasis miegas. Kaip rodo tyrimai, be lėtojo miego psichinis poilsis neįmanomas. Gilios maldos būsena yra kažkuo panaši į „lėtąjį“ miegą. Ar ne todėl dvasinį gyvenimą gyvenančių, besimeldžiančių žmonių miego poreikis yra mažesnis? Mistikai bei šventieji, tame tarpe ir Teresė Avilietė, miegodavo 3-4 valandas per parą.
Kai žmogaus gyvenime trūksta jam būtinos ketvirtosios sąmonės būsenos, tada vyksta neigiami procesai. Mūsų tyrimai parodė, – sakė V. Slezinas, – kad nusiminimas, depresija ir roko muzika griauna žmogaus harmoniją, sukeldami smegenų žievėje į epilepsiją panašius impulsus. Žmoguje turi nuolat keistis visos keturios sąmonės būsenos. Jei bent vienos iš jų trūksta, – ardomas harmoningas žmogaus vystymasis, atsiranda ligos, ir žmogus ima pamažu degraduoti. Tikrai dvasingiems žmonėms yra būdinga „nurimusi ar rami sąmonės būsena“. Ramybė jums, – sakydavo Kristus. Galima sakyti, kad jis kviesdavo žmones į ketvirtąją sąmonės būseną.
Kaip rodo tyrimai, ne kiekvieno besimeldžiančio sąmonė patenka į tokią būseną. Gilios vidinės maldos metu žmogus atsijungia nuo „tikrovės“, nuo fizinio pasaulio. Toks atsijungimas ardo patologinius ryšius. „Išėjimas“ iš pasaulio žmogui padeda sveikti. Štai kodėl ketvirtoji sąmonės būsena yra kelias į harmoniją ir sveikatą, ji ne tik padeda išlikti žmogumi, bet veda į dvasinį pasaulį, į dieviškumą.
Šeštojoje buveinėje šventoji rašo apie ypatingas malones, kurias gauna siela, įžengusi į šią buveinę. Kartu ji pastebi: skausmas auga kartu su Viešpaties teikiamomis malonėmis (...) tas skausmas nesiliaus, kol nebūsime ten, kur negali būti jokio skausmo. Kančios prasmę simboliškai aprašo Libano poetas mistikas K. Džibranas: Jūsų skausmas – tai aižėjimas kiauto, kuris gaubia jūsų sielą. Kaip vaisiaus kauliukas turi skilti, kad jo branduolys atsivertų saulei, taip ir jūs turite pažinti skausmą. Ir jei jūsų širdys nepaliaujamai jaustų kasdienius gyvenimo stebuklus, skausmas jums atrodytų ne mažiau nuostabus kaip džiaugsmas; ir ramiai priimtumėt savo širdies metų laikus, kaip visada priimate metų laikus, einančius jūsų laukais. Ir giedrom akim žvelgtumėt tolyn pro savo gėlos žiemas.
Žemė yra prieštarų pasaulis, kur gėris ir blogis, šviesa ir tamsa, liūdesys ir džiaugsmas, malonumas ir skausmas visada yra šalia. Gyvenant žemėje mums niekada netrūks kryžiaus, tačiau, pasak šventosios, ir žemėje galima ramybė, nors gyvenimo audros ir smarkiai šėltų.
Teresė aiškiai mato žmoguje esančias prieštaras, tačiau ji sugeba jas darniai apjungti. Abi seseris – Mortą ir Mariją – iš evangelinio palyginimo (Lk 10, 38-42) ji randa savyje. Morta simboliškai reiškia veikliąją žmogaus dalį, kurią mes vadiname persona, o Marija yra aukštesnioji sielos dalis – Savastis, kuri jungiasi su Viešpačiu. Mes svarstome, kam teko geresnioji dalis – Marijai ar Mortai, o šventoji sako, kad jos turi būti kartu. Nors kartais ji ir skųsdavosi savo siela, kaip ir Morta skundėsi Marijai [čia nėra apsirikimas, kaip galima būtų pamanyti, bet sekimas šven-tąja, kuri šiame ir kituose evangeliniuose palyginimuose veikiančius veikėjus randa savyje], kad ji visuomet gėrisi palaiminta ramybe, o jai tenka daug vargti, šventoji perspėja, kad noras vien tik gėrėtis dvasine palaima yra klystkelis. Tikėkite manimi, – sako ji, – norint suteikti pastogę Viešpačiui, gerai Jį pavaišinti ir visam laikui pasilikti Jį pas save, Morta ir Marija turi būti kartu. Ką būtų galėjusi duoti valgyti Marija, tik sėdėdama prie Viešpaties kojų, jei jos sesuo nebūtų patarnavusi? Viešpaties maistas yra mūsų meilės darbai, kuriuos atlieka simbolinė Morta.
Kaip matyti iš anksčiau minėto tėvo Didako Zepeso liudijimo, Teresė Avilietė sugebėjo apjungti savyje esančias prieštaras ir, būdama veikli, išlikdavo susijungsi su centrinėje pilies buveinėje esančiu Karaliumi.

Mirties išvakarėse ji paprašė šv. Komunijos. Nors buvo labai silpna ir negalėjo pasiversti, tačiau, pasitikdama Komuniją, jei nebūtų jos sulaikę, būtų išlipusi iš lovos. Jos veidas visiškai pasikeitė, tapo nepaprastai gražus, lyg liepsninga šviesa spinduliuojantis. Jame švietė didi pagarba ir jaunatviškas gaivumas. Sudėjusi rankas, jausdama artėjančią mirtį, pilna vidinio džiaugsmo, spindėdama visa savo dvasios galia, ji ėmė giedoti savo gulbės giesmę tokiu meilingu balsu, kokio dar niekas negirdėjo. Paskendusi džiaugsme ir turėdama savyje didžiausią gėrį, ji širdingai tarė tokius žodžius: Pagaliau atėjo išsiilgtoji valanda, o mano Viešpatie ir mano Sužadėtini! Atėjo laikas, kai mes pasimatysime! Prisiartino šios žemės apleidimo valanda. Viešpatie, palaimink mano išėjimą, tebūnie Tavo valia! Pagaliau atėjo valanda, kai būsiu išlaisvinta iš šios tremties ir mano siela tavo akivaizdoje galės gėrėtis tuo, ko ji taip labai troško.
Ji dažnai kartojo 50-tos psalmės žodžius: Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus. Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. (...) Neatstumki nuo manęs savojo veido, prarast tavo šventąją dvasią neleiski! Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Ypatingai dažnai ji kartojo: Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi!
Visą naktį praleido dideliuose skausmuose, nuolat kartodama šios psalmės žodžius. Ryte, laikydama rankose nukryžiuotąjį, atsigulė ant šono taip, kaip tapytojai piešia atgailaujančią Magdaleną. Šioje padėtyje išbuvo iki mirties. Jos veidas spindėjo, nes dvasia buvo nuolatiniuose vidiniuose regėjimuose. Kai ji buvo arti mirties, veido išraiškia buvo tokia džiaugsmingai nuostabi, jog atrodė, kad su ja kalbasi Viešpats ir jai nuostabius dalykus rodo.
Taip ji išbuvo iki devintos valandos vakaro. Šią valandą jos skaisti ir šventa siela ramiai ir švelniai atsiskyrė nuo kūno.

*
Visi minėti šv. Teresės raštai ir darbai aiškiai rodo, kad ji savyje tobulai apjungė vidinę ir išorinę gyvenimo puses – Morta ir Marija joje draugiškai sugyveno. Tai atnešė gražių vaisių – nesenstantį dvasinį palikimą.
Skaityti šventosios raštus, kaip ir gyventi dvasinį gyvenimą, nėra lengvas dalykas. Šių tekstų skaitymui reikia pastangų, susitelkimo ir drąsos. Ar išdrįsime nusižeminti, šventosios vedami per pirmąsias savęs pažinimo buveines? Ženkime ir į tolimesnes buveines, leiskime sielai užsiauginti sparnus. Jie labai reikalingi šiais laikais, kai didėjantis gerbūvis gerokai padidino žemės trauką. Ar pajėgsime pakilti, jei neauginsime sparnų dvasios skrydžiui?
    Pažvelk į savo dvasios rūbą:
    Koks laikinumas, blizgesys.
    Juk suskaičiuoti širdies dūžiai,
    Ar dar gyva tavy viltis?
Tik ar aukštai kils tavo paukštė?
Ar sparnuose turės jėgos,
Jei tiek dienų laikei be maisto,
Kūno kalėjime be šviesos. (Elena Rančienė)

Aleksandras Žarskus

2008 m. gegužė